 |
Eixo Kartais ne karpininkas |
Tikriausiai daug kas prisimenate (Žvejo svajonė arba „Žuvį paleisti DRAUDŽIAMA“... 1 dalis, Žvejo svajonė arba „Žuvį paleisti DRAUDŽIAMA“... 2 dalis, Žvejo svajonė arba „Žuvį paleisti DRAUDŽIAMA“... 3 dalis) mano pasakojimą, kaip 2008 m. keli lietuvaičiai šturmavo Kolos pusiasalio upę Kicą ir visus nuotykius, patirtus laukinėje Rusijos šiaurės gamtoje bei pasižadėjimą, kad mes ten dar sugrįšim. Taigi praėjus dviems metams mes GRĮŽOME.
7 dienos laukinėje tundroje, nepakartojama žvejyba, bridimas pelkėmis, rudosios meškos, brakonierių gūžtos, sprogusios valtys, 6 kilometrai prieš srovę ir gausybė uodų bei moškių – visa apie tai ką patyrėme pabandysiu išdėstyti dienoraštyje.
Lietuvos desantas
 |
 |
Rimga – turistas, šį karta atsisakęs net ir lipti į valtį. Visą maršrutą pasiryžęs įveikti kojomis (v sandaliach) su kuprine ant pečių ir radiju rankose (kažkas gi turėjo mums pranešinės apie pasaulio čempionato rezultatus);
Arnas - žvejys – dviratininkas, klausimas ar važiuos kabėjo iki paskutinės minutės, nes tą pačią dieną, kai nusipirkome traukinio bilietus įspūdingu skrydžiu per dviračio vairą sugebėjo susilaužyt ranką. Bet ar tai kliūtis labiau žvejui, nei dviratininkui?
Tuomis – žemaitis, spiningistas profesionalas. Patikėkit manim, šį vardą jis apgynė su kaupu ir tik priešpaskutinę dieną man pavyko iš jo išplėšt didžiausio trofėjaus titulą (bent jau lydekos). Tiesa, kolegos iš Rusijos jau antrąją dieną galvojo, kaip apsunkint jam žvejybos sąlygas, kad jėgos būtų bent jau apylygės.
Eixo (Vaidas) – nu tai čia aš...
Rusijos desantas
Šį kartą jų buvo netgi šeši: Tolikas – (vsemų golova) – idėjinis vadas, Vasia – vis dar „APATIT“ futbolo komandos vadas, Sania (1) – tiesiog auksinės kantrybės ir širdies žmogus, mokantis daryti viską, išskyrus žvejot ir trys jaunuoliai, kuriuos Tolikas nusprendė pagaliau pradėt ruošt, kaip išgyventi tundroje – Ženia, Sania (2), ir Toliko žentas Andrejus (kaip jį sukando uodai ir moškės, nupasakot nesugebėsiu – bet vien žiūrėt į jį buvo skauda);
Na ką gi: PRADEDAM
2010-06-25 Vilnius. Vakaras.
Atsibučiavę su žmonom, dukrom, draugėm ir meilužėm sėdame i Piterio traukinį. Pajudėjom. Maloni staigmena mūsų lakė vagone-restorane, barmenė lyg žinodama paleido filmą „Osbenosti nacionalnoi ruskoj rybalki“. Tai buvo lyg ženklas, kad mūsų laukia ne prastesni nuotykiai. Kelionė pakankamai rami, siena, žavios rusaitės muitininkės ir miegas.
2010-06-26 Sankt-Peterburgas
Greituoju (metro) būdu persikeliam iš vienos traukinių stoties į kitą. Čia prie mūsų lietuviško ekipažo prisijungia Toliko žentas Andrejus. Žmogus net bilietą šalia mūsų plackarte sugebėjo įsigyti. Smagu. Iki Apatitų važiuot liko 1 para. O kiek alaus išgėrėm, tai gal net ir nepasakosiu, nes labai ir nesuskaičiuotumėm. Žodžiu viskas kaip ir paprasta, išskyrus įkyrų „glamūrinį“ pilietį, kuris visą kelionę trynėsi po traukinį ir rodydamas pasą bandė nustebinti, kad jo vardas ir pavardė yra Nikolia Prestiž (iš tikrųjų taip ir parašyta pase, bet mums teko jį išvyti nes didelio įspūdžio tai nepadarė).
2010-06-27 Apatitai. Kirovskas
11 ryto pagaliau pasiekiame galutinį tašką. Mus pasitinka Tolikas su Sania (1). Informuoja, kad viskas paruošta, kas mus, jau dalyvavusius 2 parų pasiruošimo procese prieš 2 metus, labai pradžiugina (kaip vėliau supratome, kad be reikalo taip džiūgavom) ir sulaukti reikia tik Vasios, kuris iš išvažiuojamųjų rungtynių grįžta su komanda apie 12 nakties.
Ilgai neišsiplėsdamas tik pasakysiu, kad 9 valandos garaže stebint pasiruošima, kas pusvalandį geriant puodelį arbatos (kas irgi pasiruošimo svarbus momentas) man labai labai neprailgo, tačiau Tuomio savijautą ir bejėgiškumą ką nors pakeisti ar įtakoti galima buvo skaityti veide lyg iš knygos.
Tiesa, nors ir mažai tuo tikėjom, Vasilijus pasirodė 23 val. (t.y. anksčiau, nei laukta, kas mums buvo labai ir labai džiuginanti staigmena).
Taigi likusios 2-3 val. iki išvažiavimo į mišką buvo vienas juokas. Taip jau yra pas rusus „Pospešiš – liudej nasmešiš“ - jie niekur neskuba.
2010-06-28 Į mišką
Transportas:
UAZ – Buchanka
UAZ – Kozlik
UAZ – Galavastik
Taip jas visas ir vadinom..
Taigi apie 3 nakties pagaliau dar (eilinį) kartelį užsukę į garažą susėdame ir pajudame į mišką link upės.
 |
 |
Teisingiau pasakius 2 upių. 10 žmonių, 3 mašinos, 4 valtys ir visa kita manta. Ir taip 82 km iki galutinio taško keliais, kur kelių nėra, tik akmenys, rąstiniai tarpukario metais kalinių statyti keliai (ležniovka), abejotinos kokybės ir laikomosios galios tiltai bei pelkės, pelkės ir dar kartą pelkės.
Užsibrėžtas maršrutas:
Upė CAGA, Upė Olonga, Pelkė
 |
 |
Susitikimo vieta: sala prie santakos kur Olonga įteka i Cagą.
Kaip tikriausiai supratote mūsų būrys išsiskirsto į 3 komandas. 2 valtys (vienoje aš su Arnu, kitoje Vasia su Tuomiu) leidžiasi Cagos upe.
2 valtys ( Ženia su Sania(2)) ir Tolikas su Andrejum leidžiasi Olongos upe, o Rimga su Sania (1) turistiniu būdu per tundrą (kalnus bei pelkes) keliauja pėsčiomis tarp abiejų upių.
Praėjus 6 valandoms labai kratomo važiavimo pagaliau pasiekiame Cagos upę ir pirmųjų ekipažų išvykimo vietą.
 |
 |
Pagal tradiciją 2 kibirai arbatos, lengvas pusrytis (nors jau kaip ir pietūs), vietinis „naxlebnikas“ (laibai jau baidarininkų, mėgstančių šią upę, išlepintas šunėkas), pučiamos valtys, ruošiami kotai ir pirmyn.
Likusieji susėda i mašinas ir pajuda atgal link vietos, kur į Olongos vandenis leis kitas dvi valtis ir paliks mašinas.
Pagal Toliko paskaičiavimus maršrutai neturėtų būt ilgi. Olonga leistis 3 valandos, su pažvejojimais 4-5 val., Cagos maršrutas šiek tiek ilgesnis – 4-5 valandos leistis arba 6 val. su pažvejojimais (kadangi mes buvom labai išalkę žvejybos ir visi žvejot atvažiavę, tai priskaičiavom sau dar 1 val. ir tai, kad be miego jau bus bendroj sumoj apie 32 val. atrodė ne taip baisu.... išlaikysim). Oi. kaip mes klydom, oi kaip klydom...
