Eixo Kartais ne karpininkas

Tęsinys. I dalis.

2010-06-28 Upė Caga.

Išsiskyrusios 3 komandos pajudėjo. Kiek žinau, tai 2 ekipažų per Olongą ir sausumos desanto kelionės praėjo sklandžiai ir susitikimo vietą jie pasiekė sėkmingai: vieni per 3,5 val., kiti - per 4 val. Taigi toliau labiau koncentruosiu savo pasakojimą į mūsų 2 valčių plaukimą Cagos upe.

Pirmiausiai mums teko įveikti nemažą ežeriuką, kuris pasirodė ganėtinai kaprizingas dėl pakilusio vėjo ir bangų, kurios laikas nuo laiko sušlapindavo nugaras.

Kibimo nebuvo, o ir sąlygos nebuvo palankios: vos paleidus irklus mus nešdavo atgal ir plaukimas prasidėdavo iš naujo. Taigi, pagauti pirmąsias žuvis tikėjomės tik pasieką Cagos ištaką. Arnas dar prieš važiuodamas buvo pasiskaitęs, kad Caga yra ne tik gausi lydekomis ar ešeriais, bet ir laikoma viena iš šiaurinių upių, turinčių gausia kiršlių populiaciją. Taigi, tai viltis kai kam pagauti pirmąjį savo gyvenimo kiršlį, o Tuomiui pasirodyti kaip šios žuvies gaudymo asui, kaitino širdį.

Įveikus ežerą pasiekėme upę. Na ir prasidėjo, ir žinoma Tuomis, su tikrai gero šiaurinių upių žvejybos specialisto, Vasios pagalba ir patarimais naujokui, pradėjo lupt lydekas ir ešerius vieną po kito. Pats Vasia dirbo kaip irklininkas bei patarėjas – žodžiu tikras futbolo komandos vadybininkas - svarbiausia kad viskas būtų ekipaže sustyguota. Tiesa, mes su Arnu irgi panašiu tandemu dirbom, tik esmė tame, kad ir irklavau ir gaudžiau aš, o kolegos masalus žuvis kažkodėl aplenkdavo.

Skirtingai nuo kelionės prieš 2 metus, kai aš visas savo žuvis sugaudžiau ant Nr.2 sukrės, šiemet buvau pasiryžęs gaudyti vobleriais ir man tai visai neblogai sekėsi. Lydekos, nors ir nelabai didelės, tačiau stiprios, džiugino mus savo žvakėmis bei stebėtinu agresyvumu. Jei jau pajautei smūgį, tai mėtai masalą tol, kol ją pagausi: ar iš trečio, ar iš ketvirto smūgio vis vien jinai pataikys.. Net jei jau sėdės praktiškai po valtim.

Pati Caga daug neišsiskiria iš kitų šiaurinių upių: sraunus slenkstis, pagilėjimas iki 1,5 m, vėl slenkstis ir vėl pagilėjimas. Žuvis daugiausiai laikosi duobelėse iškarto po slenksčiais. Ten ją ir gaudėm. Tiesa, pas mus dar buvo Tuomis, kuris sugebėdavo žuvį rast ir slenkstukuose ir tikrai sekliuose ruožuose (apie 30-50 cm) – sunku su tais spiningistais profais konkuruoti. Bet mes su Arnu kovėmės kiek galėjom ir kai pradėjo pagaut ir jis, galutiniame taške visgi Tuomį dviese aplenkėm kokiom 2-3 lydekom.

Taip praplaukę 7 valandas (per kurias praktiškai turėjome pasiekti tikslą pagal Toliko paskaičiavimus), pradėjome nerimauti ar netyčiom nepraleidom išsilaipinimo vietos. O nuovargis ir laikas prasėdėtas valtyse pradėjo duot savo vaisius, taigi nusprendėm pasidaryti 30 min pertraukėlę, užkąsti, išsidžiovinti ežero bangų ir praplovusio lietučio sušlapintus drabužius, nes nei vienas iš 4 neįsivaizdavom nei kiek dar plaukti, nei kada galėsim pagaliau pailsėti. Be miego jau buvo praėję 33 val.

Mums su Arnu išsilaipinus, vyrai pasivijo po kokiu 5 min, abu įnirtingai kovodami su lydekaitėmis, kurios vienu metu užkibdavo tiek Tuomiui, tiek Vasiai, bet vis nutrūkdavo ir pasislėpdavo už artimiausio akmens. Taigi, kaip tikras žygio draugas aš prisijungiau prie šios medžioklės ir nuo kranto vyrams padėjau. Ir mes ją įveikėm!

Šiek tiek atsigavę leidžiamės toliau ir po 3-4 valandų pasiekiame nerealaus grožio upės išplatėjimą su salomisю

Čia Tuomis iškrapšto pirmuosius upės kiršliukus. Norit tikėkit, norit ne, užkibo jie ant vobleriukų, pvz. 10 cm lydekos imitacijos, privertusios Tuomį ištarti: „Čia paneigiamos visos mano žinomos kiršlių gaudymo teorijos“. Tolumoj išgirstame kolegų balsus, kurie jau rimtai buvo susirūpinę ar mes nepasiklydome, nes planuotos 6 valandos realybėje tapo beveik 12 valandų plaukimu.

Susėdame, išgeriame kibirą arbatos, įvertiname laimikius ir keliamės į salą, kur bus mūsų stovykla ateinančias 3 dienas.

Gal kai kurios foto tolesniame reportaže ir šokiruos „pagavai- paleisk“ propaguotojus, bet pasakysiu tik tiek, kad ten yra kitaip ir siekdami nesukelti bereikalingo mūsų rusų bendražygių nepasitenkinimo praktiškai visą žuvį (na bent jau lydekas ir ešerius) ėmėm ir kaupėm kolegoms iš Rusijos atsargas žiemai.

Dar keletas nuotraukų iš mūsų stovyklos.

Džioviname rūbus ir mantą , Toliko firminė žuvienė, ir žinoma po 100 g. „Žuravli“. Visi pavargę, tačiau nuotaikos visai neblogos.

Kadangi šiek tiek lijo ir pūtė stiprus vėjas, įrengiame nakvynei užuovėją iš lietpalčių ir polietileninį stogelį.

Na ir po 40 valandų be miego – griuvome pačiame gražiausiame „miegamajame“: kairėje matėsi Cagos sraunuma, o iš dešinės įtekanti Olonga.

Bus daugiau...