Kartais aš išgirstu žodžius, kurie visaip suprantami skirtingai, bet turi vieną ir tą pačią reikšmę: fanatikas, ligonis, entuziastas, užkietėjęs žvejys. Žvejys, kuris nenusėdi namuose ir tik pasitaikius laisvam laiko tarpui išvažiuoja toliau nuo namų. Vien tik iš žodžio žvejys visi žmonės susidaro portretą kaip jie įsivaizduoja jį.
Bet kokio lygio žvejys, tai supratimas visiškai skirtingas. Mergaitė, pasitinkanti senelį iš po žūklės, moteris balkone stebinti kaimyną, išeinanti anksti ryte su kibirais ar kolegos, trise važiuojantys link Nemuno apie žveją ir apie pačią žūklę suvokia skirtingai. Vis dėlto spauda ir televizija pastaruosius penkiolika metų neblogai padirbėjo žūklės vystyme. Jau nuo seno žuvis gaudoma maistui ir dėl to aš neprieštarausiu, bet džiugu kai pakankamai žmonių važiuoja pasimėgauti gražiomis akimirkomis ir tikrai ne su lozungu „mūsų tikslas sugauti ir suvalgyti“. Saiko neturėjimas ir beprotiškas žuvies gaudymas tai malonumas, bet tam turi būti ir riba. Malonu pasigirti prieš kitus, kiek daug esi pagavęs ir kokio dydžio žuvys buvo. Šiuo metu tai nėra sunku padaryti, kai yra fotoaparatas, o jei ir jo nėra, tai dauguma telefonų jų turi ir laimikis įamžinamas. Bet vis viena yra išlikę iki šių dienų koks žvejys iš tikrųjų yra melagis, kaip jis mėgsta girtis ir koks jis šaunus žvejys. Man jau teko pačiam iki pykčių susidurti su žvejais, kurie drąsiai įrodinėja, kad „pakrautų malkų“ ne tik man, bet ir visai krantinei su visais žvejais kartu sudėjus, kaip lupa karšius viena po kito ir jam nereikia prabangių meškerių, o gali gaudyti su senąją rusiška apvalia rite. Man tik lieka nusišypsoti ir patylėti. Bet vis dėlto įdomu įvertinti savo galimybes kaip gerai gaudai už kitus. Visa tai jau kvepia sportu.
Iš savo trumpos sportinės karjeros galiu nupasakoti, kas ir kaip vyksta šiame sporte ir už jos ribų. Visų pirma noras. Noras dalyvauti ir kaip tai banaliai skambėtų, laimėti prieš kitus. Netuščiažodžiauti ir apsikaustyti kantrybe. Niekas neįvyksta per dieną ar mėnesį, rezultatas ateina tada, kai sugebi perprasti ir greitai įsisavinti analizuojant klaidas ir mokytis iš jų. Visų pirma ir pradedant dalyvauti varžybose beveik galiu buti įsitikinęs, kad įrankiais apsirūpinęs minimaliai kaip pirmam sykiui. Tik po to kai „įsivažiuoji“ visko trūksta ir trūksta. Todėl laimėti prieš stiprų varžovą labai sunku. Ir po varžybų turi įvykti lūžis kai reikia pajusti apmaudą, kodėl šalia gaudantys sugavo žymiai daugiau negu tu pats. Bet tai manau visose sporto šakose debiutantai niekada nelaikomi kovotojai dėl medalių.
Šiame sporte labai daug smulkmenų. Tai tikrai ne kanoja su irklais ar krepšinio kamuolys ir apranga. Čia tiek daug smulkmenų, kad sunku visas būtų ir išvardinti ir visa tai investicijos į varžybas be jokios grąžos atgal. Ir tai ne tas sportas, kuris gali uždirbti pinigus, tik ne plūdinės žūklės varžybos. Vieninteliai karpininkų priziniai fondai sudaro keliasdešimt tūkstančių eurų tarptautinėse varžybose, bet aš ne apie juos. Net ir sulaukęs pačių didžiausių aukštumų ir pripažinimų iškovodamas medalius Europos arba pasaulio čempionatuose daugiausia ko gali tikėtis - rėmėjų investavimo į sportininką už reklamos platinimą. Tai gali būti įrankiai, jaukai, apranga ir t.t. Visos kitos išlaidos tai vėlgi tavo noras ir entuziazmas. Ir šiuo metu mūsų Lietuvos rinktinė kuri kovoja tarptautinėse plūdininkų varžybose turi kovoti ir su kitomis šalimis ir pinigų stygiumi kuris šioje sporto šakoje ypač svarbus, bet tai nėra lygiagretu rezultatui. Kartais įvyksta stebuklai, o jais norisi tikėti ir ypač kai žūklė susijusi su sėkme.
Bet sėkmė gali pasitaikyti kartą, o tikėtis gero rezultato ir gaudyti tik stambias žuvis ne visada išeitis. Gali būti ir pirmas, bet gali atsidurti ir prieš galą esančiame sąraše jei naiviai tikėsi. Vis dėlto, kaip ir daugelyje sportų reikalingos treniruotės kurios gerina sugebėjimą prisitaikyti prie sąlygų gal būt išbandyti kai kurias naujoves. Plūdinės žūklės sporte, kai traukiami burtai, gaunama tik 10 metrų kranto iš kurio turi „išgimdyti“ viską, ką sugebi. Galima naudoti viską kas susiję su plūde. Štekerį, tolimo užmetimo matchą, boloninę ir trumpą teleskopinę meškerę, dažnai vadinama aukšline. Čia daugumai sportinė žūklė asocijuojasi su smulkiomis žuvimis, bet nereikia pamiršti, kad per varžybas pagaunama ir šapalų, karšių, karpių, lynų, karosų ir kitokių stambių žuvų tik reikia sugebėti, bet kaip minėjau ilgai laukdamas laikas skirtas varžyboms tiksi ir rezultatas liks nepakankamas. Viską reikia gerai apgalvoti ir pasirinkti tinkamą strategiją varžyboms laimėti.
Jaukų ir masalų sunaudojama labai daug, bet paprastai šnekant kai gaudai vienas ir šalia tavęs visiškai nėra kitų žvejų, nebūtina jaukinti prabangiais jaukais ir dar pridėti be proto daug gyvų jaukų. Čia nėra konkurencijos. Treniruotėms užtenka ir minimaliai geros kokybės jauko ir per pus mažiau gyvo jauko, o viskas priklauso nuo treniruotės laiko ir finansinės galimybės, bet vykstant varžyboms viskas kardinaliai pasikeičia ir naudoti reikia visus „ginklus“.
Kaip sakoma, namų darbai turi būti paruošti namie, tai nėra nei kalbos apie pavadėlių rišimą arba valo ant ritės pervyniojimą varžybų metu. Dažniausiai susiduriama su prekių nepakankamumu, kuris ypač išryškėja, kai reikia smulkmenų, be kurių neina išsiversti. Kaip be būtu, bet Lietuva priklauso spiningautojams ir jų yra daugiausia, todėl ir prekių jiems parduotuvėse daugiausia. Žinoma yra tų plūdžių, bet iš didžiulės masės varžyboms tinkamų tikrai galima rasti tik tų, kurių yra, o ne tokių kokių tu pats norėtum. Elastinės gumos, kabliukai, antgaliukai, stoveliai - viskas tas pats. Perki ne tai ko, užsimanai, bet tai, ką randi. Vis dėlto pasižiūrėjus dabartinę situaciją, kai galima pakentėti keletą dienų ar savaičių iš Europos parkeliaus jūsų norima smulkmena. Su stambesniais daiktais, tokiais kaip platforma arba štekeris gali būti pargabentas užsienyje gyvenančių draugų ar giminaičių pagalba, o gal ir pačiam gali tekti vykti į užsienį juos parsigabenti. Parodos - dar viena išeitis, kur galima apžiūrėti ir žinoma pačiupinėti daiktą kuris nuotraukoje gali pasirodyti visai kitoks, bet artimiausia paroda tik Lenkijoje, kur sportinės plūdinės meškerės yra pakankamai populiarios ir sudaro ne mažą rinką visoje šalyje. O ir kalbant apie Lenkijos sportininkus verta paminėti, kad jie mielai atvyksta į Skirvytę (Nemunas) ir kitas varžybas Lietuvoje nors atvažiuojančių ir ne labai daug.
Visos varžybos pravedamos pagal FIPSed taisykles, kuriomis vadovaujasi visų rūšių žvejai: karpininkai, muselininkai, spiningautojai, plūdininkai. Tik taisyklės skirtingos pagal kiekvieną rūšį atskirai. Iš plūdinės varžybų taisyklių galima paminėti keletą svarbiausių kaip:
1) Jaukinimas vyksta 10 minučių dvejomis rankomis suspaustais rutuliais, vėliau po antro signalo jaukinti galima tik su viena ranka suspaustą jauką.
2) Traukiant stambią žuvį jį gali įplaukti į kaimyno sektorių, tačiau bus neužskaityta, jai kliudys kaimyno valą ar sistemą.
3) Gyvi masalai musės lervos, sliekai ir kitas gyvas jaukas ir masalas turi būti sudėtas į oficialiai patvirtintas dėžutes.
Visų taisyklių neminėsiu čia tik keletas iš jų. Ir jos pastoviai yra atnaujinamos ir peržiūrimos.
Gali tik iškilti klausimas: Ar tikrai tau šito reikia? Varžybos, pasiruošimai, treniruotės, jaukų pirkimas, bet dažniausiai tie kurie gaudo varžybose nuolatos jų skatinti nereikia. Jiems motyvacijos užtenka ir jie niekada neieško preteksto šito nedaryti. Tai jų gyvenimo būdas. Be to, investavus nemažai pinigų į sportą iš jo pasitraukti labai sunku. Mano draugai jau senai nevažiuoja su manimi kartu žvejoti. Jiems vietos automobilyje nėra, be to tai ne dviejų valandų žūklė. Vien pasiruošimas užtrunka minimaliai 30 minučių tik patiems reikalingiausiems daiktams suruošti. Tai koks įdomumas kai tiek daug daiktų? Pripažįstu, kad šiame sporte labai daug įrangos ir net važiuojant treniruotis kartais nusinešti daiktus nuo automobilio iki kranto prireikia du ar tris kartus. Bet nejaugi ne įdomu pagauti daugiau negu visi kiti aplinkui arba pagauti bent kažką kai visi aplinkui „krapšto nosį“. Manau visi nori sugauti visose žūklėse ir sportinis arsenalas leidžia tai padaryti tiksliau kame ir slypi rezultatas.
Labai įdomu stebėti Prancūzijos ar Anglijos žurnalus, kur galima pamatyti daug gražių sutvarkytų vietų žūklei. Sutvarkyti keliukai aplink tvenkinius, gelbėjimo ratai įvykus nelaimei, papildomai užsodintos lelijos tikrai sukuria gražų vaizdą. Tik tokie vaizdai matomi komerciniuose tvenkiniuose kur žmonės sudominti, kad žmonės sugrystu čia dažniau ir dažniau. Mūsų komerciniai tvenkiniai, ne tik apaugę meldais „virš galvos“, bet ir žūklės kainos visiškai neatitinka realybės, o ypač lyginant su mūsų ekonomine situacija.
Lietuvos sportinės žūklės klubų lygoje galima sutikti įvairių žvejų ir visi bus savotiškai skirtingi. Ką aš turėjau omenyje? Kiekvienas turi savo gaudymo stilių ir mėgstamiausią būdą. Vieni stipresni su match tipo meškerėmis, kiti stiprūs upėje gaudant diskais ir t.t. O prizus sudaro tik medaliai ir taurės su priminimo diplomais ir šansas patekti į Lietuvos rinktinę, kuri pagal finansines galimybes vyksta į Europos ir pasaulio čempionatus. Labiausiai visus vilioja Lietuvos rinktinės sudėtis, nes būtent čia patenka 5 stipriausi ir vienas papildomas atsarginis narys kurie atstovauja šaliai.
Laikas ir greitis, o kartais ir geležinė kantrybė reikalinga šiame sporte. Tai minimaliai fizinės jėgos reikalaujantis ir amžiaus ribos nenubrėžiantis sportas. Bet, kad ir kiek pliusų ir minusų pridėsi ar atimsi liko tik paskutinis klausimas. Ar tu nori savo hobį paversti sportu?
Artūras Sakalauskas
www.pyla.lt