Darbas jūroje nėra egzotika. Toks jis buvo kažkada, kai užsienio šalys atrodė tolimos ir nepasiekiamos. Net ir šiais laikais tokia šalis, kaip Vokietija, nebe tolimas kraštas nuvykti, o ranka pasiekiama šalis. Ir dabar būdami nepriklausomi galime didžiuotis būdami laisvi ir maišyti pasaulį skersai - išilgai. O kažkada jūreiviai buvo išskirtinė kasta. Džinsai, kilimai, perukai ar tokia smulkmena, kaip gražus plastikinis maišelis su kaubojumi, buvo bet kurio žmogaus, kuris dirbo krante noras ar svajonė. Beprotiški pinigai buvo mokami už bet kuriuos daiktus, kurie buvo vežami kontrabanda. Uždrausti daiktai Tarybų sąjungoje kaip magnetas traukė bet kurį jūreivį užsidirbti iš šono dar kokius penkis mėnesinius atlyginimus už keletą prekių. Taip kaip žmonės labai verslūs, o prekės net nespėdavo išvykti iš uosto ir būdavo parduodamos vos ne iš laivo. Visi tie kedai, kilimai, magnetafonai buvo apriboti įsivežti, o pagautus nusikaltėlius sodindavo į kalėjimą ir jūra jiems užsidarydavo likusiam gyvenimui.
Laikai pasikeitė ir prekių užtenka parduotuvėse, o ir žiūrint daug TV ir nuvažiavus į bet kurią Europos šalį jau niekas nebestebina. Namai, fabrikai, kelio ženklai, gatvės. Jūreiviams nėra ko papasakoti ko nėra matę kiti žmonės. Švartavimo galai atiduodami ir laivas juda į kitą uostą. Grandomos rūdys, dažomi nauji gruntai, paskui dažai, valomi krovinio likučiai, kažkas ruošia dokumentus ateinančiam uostui. Darbas – pietūs, vėl darbas. Vakare kinas ar muzika. Ir monotonija diena iš dienos. Kur ta egzotika? Kur tas adrenalinas, klausiu senų jūreivių? Niūrus gyvenimas mėnesių mėnesiais, pralestas laikas atviroje jūroje dar paprastai ši vieta vadinasi kalėjimas už pinigus. Kol būna pirmas mėnesis, nauji žmonės, naujas laivas, didelė pertrauka po atostogų viskas tvarkoje, vėliau dienos ilgėja tuo pačiu didėja ilgesys namams. Maža pramogų, bet ir kur žvejys atsirastų jis ras sau pramoga ir tai bus ne kas kita kaip žvejyba. Taigi papasakosiu ką pavyko pagauti jūroje skirtingose vietose.
Pirmas reisas didelė nežinomybė. Ką imti? Kokie valai, ką gaudysiu? Kraunu drabužius ir palieku vietos valams, švinams, kabliams. Seni jūreiviai net neima meškerių. Pora blizgių, kelis kabliukus, jagerį kalmarams ir valo 0,7 mm ar storesnį. Man pataria daryti tą patį. Storesnio valo, nes jei bus tunas nuplėš viską ir tavo ranką.
Egiptas. Aleksandrija. El Deheile. Damieta.
Egiptas savotiška šalis pačiame Viduržemio jūros gale rytuose. Laivybai labai svarbus rajonas dėl Sueco kanalo. Suecas buvo iškastas dirbtinai, kad laivams nereiktų apiplaukinėti tūkstančius mylių aplink Afriką ir praeidinėti Pietų Afrikos iškyšulio „Cape of good hope“. Iškyšulys, kur srovių masės sudaro dažnus štormus. Net ir šiais laikais tai nėra labai „nuostabus rajonas“ laivybai. Bet grįžkime į Egiptą. Pirma klaida. Nereikia klausyti senų „rybokų“, kurie pasakoja pasakas suaugusiems. Tunai, rykliai ir barakudos. Vėjai. Visų pirma išmetę inkarą reide, o reidas tai jūrinis plotas, kur laivai laukia eilės įeiti į uostą ar šiaip „ilsisi“ kitaip tariant, gal plauna triumus ar laukia nurodymų, kur plaukti. Taigi, nė vieno žvejo ant denio tik aš vienas. Virėjos paprašau žuvies. Žuvis ant žuvies turi kibti. Nieko. Nieko ir negali būti. Kabliai ant ryklio, mėsa per didelė. Aplink mus plaukioja vietiniai egiptiečiai. Jie gaudo primityviai, be meškerių. Valas matosi storas, bet iš toli sunku įžiūrėti net ir su žiūronais. Gaudo dugninės principu. Švinas pora kabliukų maždaug 8-10 dydžio nuspėju, nes ištrauktos žuvelės tik delno dydžio. Dreifuoja ir su ranka lengvais mostais kilnoja džigauja. Ir kiek tų žvejų mačiau, nė vienas negaudo su meškere. OK galvoju, valas 0,7 tinka, bet reikia mažinti sistema. Gylis apie 20 metrų. Bocmanas man minėjo apie žvejybinę įranga tokioj „kamurkėj“. Nueinu į tą sandėliuką randu mažesnių kabliuku. Pjaunu savo ryklinę sistema ir darau paprastą dugninę su pora mažesnių kabliukų ir stintiniais mėsos gabaliukais. Žiūrėsim kas gausis.
Pirmos žuvys. Nedidelės ir labai primena stinteles. Burna pilna aštrių dantų ir atrodo grėsmingai. Kimba viena po kitos, bet tik kai užeina būrelis. Nustoja pradeda kibti kitos. Užkimba ir kita rūšis. Raudonos ir abiejų žuvų pavadinimas nežinomas. Diena karštis, be to reikia dirbti. Vakarais vėsiau ir tuomet išeidavau jas gaudyti iki gilios sutemos.
Tarp jų pasitaikydavo ir įdomesnė žuvis su kojomis. Bijojau ir paimti į rankas. Su skudurėliu apimdavau ir atkabindavau. Prie manęs vis prieina mano kolegos ir klausinėja vieną ir tą patį klausimą. Ar jos valgomos? Ką aš žinau. Enciklopedijos nesivežioju. Imu žuvis ir dedu į šaldiklį, nes bus ką papjaustyti ant porcijos kitam kartui. Rezultatai nėra įspūdingi. Kartais pavyksta pagauti 3-5 žuvis, kita syki apie 15 vienetų. Dažniausiai kimba raudonos delninės žuvys. Jas kabinu džiovinimui. Balta minkšta mėsa. Be to ir arčiau priplaukiančios valtys rodo savo sugautas žuvis ir siūlo parduoti. Tas pats laimikis. Visos delninės žuvelės ir nieko rimtesnio. Egipte teko būti 5 sykius skirtinguose uostuose. Geriausias metų laikas žiema. Vanduo nėra švarus pačiame uoste, o žiemos sezonu jis labai nuskaidrėja ir atplaukia neršti įvairios žuvys. Bet žuvys nėra didelės.
Mūsų laivas miškavežis, plukdome mediena iš Švedijos į Egiptą 6 sykius per metus, bent jau plukdėme kol laivas nebuvo parduotas. Pakeliui atsiduriame ir kitose šalyse. Pagal jūrinę terminologija tai vadintųsi pusiau linijinė pusiau trampinė laivyba. Ar žinote kaip laivą krauna arabai? Jeigu laivą keli švedai ramiai pakrauna per kelias dienas, tai visas arabų pulkas suvažiuoja ant laivo. Vieni meldžiasi pasikloję kilimėlius, kiti sega paketus, kiti guli - miega. Ir visi reikalingi. Ko nepaklausi visi tokie darbininkai iš didžiosios raidės. Visi atlieka svarbius darbus. Darbininkai prisega 2 paketus ir kranu juos iškrauna ant baržos, o tuos du paketus užrašo kokie 4 skirtingi žmonės, kad tikrai tie du paketai buvo iškrauti. Vienas nuo krovinio gavėjo, kitas nuo krovinio siuntėjo, kiti išvis neaišku kas tokie pamiega paskui perrašo skaičius nuo kito.
Taigi, Arabijoje visas žūklės arsenalas telpa į kišenę. Valas apie 0,30 mm, švinukas ir pora nedidelių kabliukų. Masalas - krevetės. Kol paketus prisega nusega tai ir per bortą valą galima nuleisti. Ir taip visas darbininkų bortas gaudo žuvis. Bandau gaudyti ant porcijos, bet sunkiai. Kibimai yra, bet nudrasko, mažinu kabliukus, paskui dar mažesnius.
Čia buvo mano antras reisas kai atsidūriau žiemą ir žinojau kur atsidursiu, todėl pasirūpinau geriau nei pirmą kartą. Pas arabus rezultatai geresni gerokai, atidirbę sistemą kaip gaudyti ir jų maišiukai pilnėja. Žuvys mažesnės, nei delninės. Atsistoju tarp jų. Užknisa jų įkyrumas. Duok jiems vis ką nors. Duok batus, duok pirštines, duok muilo, gal keičiam čin-čin kitaip tariant. Change – change sutrumpintai keičiam keičiam. Ir tie Činčinimai vargina, prieina vienas, prieina kitas, gal turi virvių? Čin – čin atvešiu vaisių, riešutų. Sakai ne, tada prieina kitas. Kaip žiemą tikrai žinojau, kad atsidursiu Švedijoje, tai laive gaudžiau su žiemine meškerėle. Oho kaip jie žiūrėjo, aišku padovanok iškart jiems. "Present my frend" (dovana mano drauge). Ir rodo į meškerę. I need my self (man pačiam reikia). Jie nesupranta. But i'm your frend (bet aš tavo draugas). Matai žmogų pirmą ar antra kartą jis jau draugas. Sakai "no", pyksta. Tik šypsena kelia tie arabai. Yra ir visai normalių. Šalia gaudo senukas. Niekada nieko neprašo ramiai sau dirba ir žvejoja. Baigiantis darbui priėjau prie jo ir paduodu ūkiško muilo, švediško šokolado ir dar kažko nepamenu vienu žodžiu einamų prekių. Jis supranta, kad kažko noriu. Shrimp (krevečių), aš jam sakau. Purto galva ir nesupranta. Kilo idėja nupiešti krevetę ant purvino laivo triumo. Aaaa "ok ok" suburbėjo arabiškai, dabar suprato ko noriu. Ir ką, kita dieną šviežios krevetės ir su arabais petys į petį gaudau mira mara net nežinau kaip teisingai vadinasi, paskui rainos žuvelės ir tarp jų dar papuola jūros burbulai. Tik ištraukiu man iškart kaimynas per petį rodo kryžių bloga žuvis. Valgyti draudžiama. Poison (nuodai). Ir tikrai nors jų nevalgiau ir mesdavau atgal per bortą rankas išberdavo mažais raudonais taškeliais. Taip gražu pažiūrėti kaip žuvis prisipučia. Jūreiviai iš jų darydavo lempų gaubtus arba iškamšas. Išvalo vidurius išpučia ir apmauna kajutės lempą. Gaunasi gražus gaubtas.
Kituose uostuose kaip Damieta žvejai labiau gaudo Kefale. Nežinau ar tai tikras pavadinimas, bet teko jas gaudyti kai gyvenau Airijoje. Mullet angliškas pavadinimas. Žuvis kuri ėda visokį šlamšta. Nėra labai vertinama savo skoniu, bet arabai gaudo jas kaip tik įmanoma. Pirma vieni jas pakirtinėja. Pasidaro hitlerius su 3-4 aštriais kabliais ir mosikuoja. Grynai ant pakirtimo. Kiti pasiima arabiškų paplotėlių, tų jų blynų, ir su vandeniu pasidaro visą kibirą jauko. O patys atsisėdę ant krantinės laikydami valą rankose nuleidžia švinuką aplipdyta išmirkyta duona, o du maži kabliukai ant trumpų mažo sprindžio pavadėlių papuošti tešla nuleidžiami iki dugno. Ir vieni ir kiti pagauna, vakare pradeda rinktis žmonės ir surinkinėti tą kefalę kuri išgulėjo bulvių maiše visą dieną ant saulės. Rėkia klykia vienas ant kito, kol galiausiai sutaria kainą, vienas paduoda pinigus kitas pasiima žuvį kaip suderėjo. Trašos kurias krauna, mazutas ant paviršiaus ir kitas šlamštas vandenyje tai yra tai ką „sugeria kaip kempinė“ ši žuvis sanitaras. Smagu gaudyti, bet tikrai ne valgyti. Šipšandleris kuris tiekdavo mums maistą irgi buvo žvejys. Irgi keisdavomės čin – čin. Jis visada prašydavo gerų kabliukų. Kabliukai didelė problema Egipte. Gerų kabliukų jis turi omenyje. Atvešdavo man krevečių mainais į kelis kabliukus. Jis pats gaudo tunus ir miras-maras iš valties. Rodydavo man savo nuotraukas su laimikiais.
Švedija. Igezundas. Bolstaburgas. Gavlė.
Būtų nuodėme dabar nepapasakoti apie Švediją iš kurios ir veždavome medieną. Teko žvejoti ir vasarą, ir žiemą. Pirmas mano reisas. Žvejai tik mes su Starpomu Aleksandru kiti tik prijaučiantys pasižiūrėti.
Taip kaip Gena antras šturmanas žinojo, kad esu žvejys man sako: praeitą reisą, kai čia buvau, ten ant to posiūkio vartėsi žuvys". Tai anas Starpomas nuėjo ir pagavo ar 6 ar 8 lydekas. Užvirė kraujas. Spiningas grubus jūrinis, valas 0,7 mm ant menkių. Nėra tokių blizgių, kad užmesti. O žvejoti tai norisi. Nueinu pas mechanikus. Susirandu metalo lakštus ir pradedu pjaustyti blizges. Konkrečias blizges, kad eitų užmesti su apvalia Nevskaja rite. Pasidaręs kelias žvejybai ir nutraukimui ir papuošes su aprūdijusiais trišakiais ir dvišakiais kabliukais einu. Ir tikrai vartosi. Liepos mėnuo šilta. Metimas, kažką eina užmesti, bet ne ten kur reikia. Pusvalandis ir jau pradedu priprasti užmetinėti. Bet valo barzda, kol išpainioju, jau kažkur įsikabino. Gaila, dar pusvalandis, o jau reikia nutraukti. Bet juk vasara nusirengiu ir einu atkabinti. Keistas jausmas. Dugnas nuklotas medžio rąstais kaip kilimas. Medis prie medžio. Slidu ir daug dumblo. Bet einu palei tuos rąstus. Gylis iki juosmens ir bilzgė atkabinta. Bandau užmesti užsibridęs. Kažkas bandė vytis, bet nepataikė. Vėl metimas į maždaug tą vietą yra. Graži apie porą kilogramų lydeka atgula ant kranto kol išbrendu ir ištraukiu ją. Eidamas palei krantą turiu, dar vieną kibimą visai palei kojas, bet lydeka ir vėl nepataiko ir pro šalį. Sėdžiu ir galvoju, jei su tokia savadarbe blizge kur galečiau šamus gaudyti pagaunu tai kas būtų su gerais įrankiais? Igezunde artimiausia gyvenvietė už 5 kilometrų ir aplinkui tik vien miškai. Pusę medienos pasikrovę judame į kitą uostą Bolsta. Ten ilgai eiti fiordais, irgi tenka užkabinti lydekų. Starpomas su mikro masalais pagauna gražių ešerių.
Prisišvartuodavome prie plaukiančio pantono. Visai šalia įteka siauras upelis. Visai netikėtai ištraukiu kiršlį jau pačiame fiorde. Gal ir nereikėtų stebėtis, nes esame pačiame fiordo gale, o pačiu fiordu plaukėme apie 5 valandas. Čia turėtų būti beveik gėlas vanduo. Susidraugauju su vietiniais, jie pasakoja, kad čia yra didelių 15 kg lydekų 10 kg starkių ir kitokių didelių žuvų. Tik niekas nežvejoja, nes reikia daug ir sunkiai dirbti. Visas miestas dirba su mediena.
Žiema. Antrame reise jau turiu daugiau visokių įrankių. O žinojau, kur vykstu, tai prigriebiau žiemines meškerėles ir grąžtą. Su spiningeliu apmėtau siaurą upelį, poroje vietų kerta upėtakiai, ne gigantai, bet veiksmas. Kažkaip į galva šovė mintis, o kad čia būčiau su museline tai gyvenčiau šitame upelyje nuo ryto iki vakaro, bet paskui prisiminiau dabar tai kalėdos. Kokie upėtakiai??? Nerštas juk, draudžiama gaudyti. Pats tiksliai nežinau kokie įstatymai Švedijoje, todėl tepiau slides iš to upelio, kol kas nors nepamatė. Taigi kol Facebook'e kolega Tadas su žoliapjove dar žolę genėjo gargžduose, tai aš jau sėdėjau ant ledo antrą Kalėdų dieną. Pirma diena eksperimentinė. Su Kuusamo blizgutėmis raižau ledą visą dieną - vos keli ešeriukai. Gal kokie 5 net tiksliai nepamenu didesni, kiti visai akvariuminiai. Liūdna. Kaip gerai, kad išpuolė šventės. Nei švedai nei jūreiviai nedirba. Švenčia Kalėdas pagal „pilną programą“. Kepo prašau leidimo, kad vėl išleistų. Jis prisibijo plono ledo. Ledas kiaurai skaidrus 25 centimetrų storio, bet kai kapitonas ne žvejys, jis nelabai supranta. Ne žvejui sunku įrodyti, kad ledas tikrai saugus. Leidimas duotas su Starpomo pagalba.
Pasiryžtu aukoti dieną tik su velniuku. Diena nuostabi. Vienas ešerys kitas. Kimba vis po truputį, vakare užeina būrelis gražių ešerių. Nutraukiu ir kelis velniukus nuo smūgio, kai kertu. Rezultatas visiškai kitas, nei vakar. Nervina tik gylis apie 10 metrų. Reikėjo paplušėti ir ieškant ešerių. O paskui sekė dar dvi dienos nesėkmių. Dar dvi dienas ieškojau ir ko tik nedariau. Bergždžiai tik laiką gaišau. Iš visų 4 dienų sėkminga buvo antroji.
Gavlės uoste visai smagiai žiemos metu pagaudžiau strimėles. Jų nebuvo labai masiškai, tačiau švedai vietiniai sakė čia pavasarį ošia strimėlėmis. Numanau, kad situacija kaip pas mus ant molo pavasarį.
Belgija. Gentas.
Plaukiame kanalu. Vienas šliuzas, vėliau artėjame prie kito šliuzo. Belgija yra Europos šalis, kuri apdoroja daugiausia deimantų, nors pati jų kur savo teritorijoje išsikasti neturi. Nukarpyti žolynai, bėgioja vovėrės didelės ir mažos. Palei kanalą vienoje ir kitoje vietoje matosi žvejai. Tvarkingai, kas ant kėdžių ar platformų su lengvomis dugninėmis gaudo kaip spėju kokias kuojas ar karšius. Baltą žuvį. Oi vėl suspaudžia širdį, kad nesu namie. Išsitraukčiau savo sportinę irgi pagaudyčiau kuojų ir plakių. Jūrinės žuvies taip giliai kanale nebus. O visos įrangos į laivą nepasiimsi, bet mano nuostabai praėjus beveik iki pat kanalo pabaigos prisišvartuojame ir ką aš matau. Kefalė. Vaniučiaja kefal „smirdanti kefalė“ man jau rodo su pirštais jūreiviai. Košė. Masiškai visas paviršius nusėtas kefale. Jų čia išvis niekas negaudo kaip Arabijoje. Net už žuvį nelaiko. Valgytų nebent jei karas prasidėtų. O kai ateina vakaras tai kur akys mato visur paviršius masiškai juda ir taškosi. Ir kur ją dėti jei ir pagausi. Turi ji savo tokį ypatingą skonį. Dėl malonumo. Nekimba ji taip paprastai kaip norėtūsi. Teko jas gaudyti Airijoje kai gyvenau. Apie tai toliau ir aprašysiu, nes Belgijoje buvo viena „biedniausių“ žuklių kur esu buvęs.
Airija. Atlantas.
Jau praėjo 7-tyni metai, kai grįžau iš Airijos. Įdomus buvo periodas tuo metu žvejybos atžvilgiu. Per miestą tekėjo Fealė upė, tačiau sezonas toks trumpas, kad negalėjome apsistoti vien lašišų žvejyba. Balandžio 1 ir spalio 1 štai tas tarpas per kurį galima žvejoti. 6 mėnesiai iš kurių rugpjūtis ir rugsėjis patys geriausi. O jūra gali naudotis nors ir ištisus metus. Be to žuvų įvairovė neapsistoja tik menkėmis.
Dogfish. Žuvis šuo. O papraščiausiai ryklys kurie kibo kaip išprotėję. Ir sugauti 10-20 tokių ryklių per vakarą nieko nuostabaus. Pirma su savo kompanjonu Jonu pagave pirmuosius ryklius net bijojome prisiliesti. Tos juodos akys tai išvis atrodė kaip ateivio iš kosmoso. Oda kaip švitrinimo popierius, o ir raitosi aplinkui kaip gyvatė. Vėliau „primušėm rankas“ griebi už galvos, uodegą prispaudi su kelėnais, o kablį kurį prarydavo jei pirma bandydavome imti su pincetu nes rydavo jie giliai tai vėliau atkreipėme dėmesį, kad tie jų dantukai kaip šėriai nieko baisaus. Kišom pirštus į ryklio burna ir traukėm lauk kablius. Masalas papraščiausia šaldyta skumbrė. Supjaustai į pakankamai didelius rinkius, kablys konkretus ir meti 30-50 metrų nuo krantinės. Labiausiai nervindavo tie potvyniai ir atoslūgiai. Atvažiuoji žiūri vandens visai nėra. Bet po to po biškuti vis kyla, kyla ir jau normaliai su tuo vandeniu.
Konger ungurys. Ne čia ne tas ungurys kuriuos gaudome lietuvoje. Pirmoje nuotraukoje Jonas su savo mažyliu unguriu. Ir man teko ištraukti apie netoli 4 kilogramų mažyli. Juokingai skamba ar ne tiesa? O va pasiimi jūrinius žurnalus nuo parduotuvės stendo ir matai kai ungurio galva tokio pat dydžio kaip žmogaus ir užauga kongeriai daugiau kaip 20 kilogramų. Priešinasi taip pat įpatingai stipriai ir yra vargo aišku ir begalinio malonumo kovojant.
Mėgsta Airiai jūrine žūklę ir dėl visai primityvios priežasties. Galima imti žuvį ir brangių licenzijų nereikia pirkti ir stoti į žvejų būrelius. Jūra dovanoja laimikius ištisus metus. O ir parduotuvėse ne toks stiprus žuvies pasirinkimas kaip mūsų turguje, todėl šviežios žuvies norisi. Tai dabar apie tą ungurio skanumą. Traukiau aš ungurį ir galais negalais su vargais išvilkau jį ant krantinės. Žiūriu kaip čia jį dabar atkabinti ir mesti „per bortą“. O sukasi kaip žaisliukas vilkelis aplink savo ašį. Ir jau kai nusiramino pribėga prie manęs Vygis su kamera ir filmuoja. Šiek tiek paėmęs alaus, žodžiai jau pinasi. Imam imam. Sakau kur tu jį dėsi čia ne tas ungurys lietuviškas iš Sargaso jūros kuris atkeliauja, čia vietinis. Kepsim, troškinsim. Jamam. Į maišą ir namo. Valė, kepė, troškino ir galiausiai įeinu į virtuvę (gyvenome viename name) ir žiūriu. Atsipjauna jau iškeptą ungurį pakramto ir išspjauna. Likusį ungurį irgi į šiukšlinę. Sakau kas buvo? Esi valgęs ežį? Na tai va jausmas vienas prie vieno, kaip ežys burnoje vienos ašakos.
Kas juokingiausiai kai pajungėme video kamera kur buvo filmuojama kaip traukiu ungurį. Filmas zero. Eik tu na.... bl.... koks ungurys eik tu ...... ir taip kol kamera buvo išjungta. Vygis sako parodysiu savo 5-kiamečiui sūnui. Va tokia ta mūsė kultūra zero nulis.
Polak. Menkės giminaitė. Smagus laimikis. Ir graži iš tiesų žuvis. Gaila, kad gal pagailėjome pinigų išsinuomoti valtį. Ten vietiniai pasiimdavo valtelę su 5 arkliukų varikliu ir nuplaukę 300-500 metrų gaudydavo įvairias žuvis. Uolos ir skardžiai puikus vaizdas iš toli, o va gaudyti nuo uolų sudėtinga. Properšos dideli aukščiai. Tačiau tarp tų uolų laikydavosi įvairos kitos žuvys. Tarkime nedidelio dydžio vėgėlės arba dar viena ypatingai įdomi žuvis vrasė. Mažas švinukas ir vienas ilgas pavadėlis su vidutinio dydžio kabliuku ir žuvies porcija. Kaišioji tarp uolų ir vedžioji. Opp ir yra. Tų vrasė žuvų ir sprindinių ir delninių ir visai padoraus dydžio. Niekada nežinosi kokio dydžio bus sekanti. O spalvų gama tai išvis. Tai rudos, tai žalsvos, kitą syki ir violetinės visa vaivorykštė. Klausiau vietinių ar nuodinga. Sako galima ir valgyti, tačiau dažniausiai jas gaudo masalui kitoms žuvims. Ir man įtartinai atrodė kai žuvies mėsa švelniai melsvos spalvos.
Ir dar viena žuvis kurią jau minėjau kefalė. Muletai. Kartą prieinu prie žvejo ir žiūriu masė žuvų. Airis užmetęs paprastą plūdinę ir pasiėmęs duonos mėto į vandenį mažus gabaliukus ant kabliuko irgi duona. Sako dabar nenori, bet paskui užsinorės kuri nors viena. Ir tikrai. Abejingai šimtai žuvų praplaukia jo kabliuką, o skęstančius gabaliukus viena kita vis paragauja. O vanduo skaidrus kaip ašara, visas dugnas matosi 4 metrai gylis kaip ant delno. Ir viena neatsilaiko ir griebia jo kabliuka kirtimas yra, bet kiek palaikius nusipurto. Viskas aišku ką daryti. Muselinė. Lengvas 4 klasės kotelis. Plaukiantis valas. Mažas kabliukas ir švelniai užspausta duona. Užmeti. Plaukiantis valas laikosi paviršiuje, o pavadys nuskesta su kabliuku į pusantro metro gylį. Toli neina užmesti nes duona nukrenta, bet toli ir nereikia. Meskerę pasidedi šalia ir mėtai duona. Mėtai, mėtai kol kefalėms ateina į galva, kad gal paėsti reikėtų. Viena, kita, super sportas. Teko ir gerų pasikabinti torpedų. Po 20 minučių traukti kol nuvargini pora kilogramų sveriančią žuvį. Bandžiau ir valgyti, bet nieko gero. Mėsa balta, bet vis tiek tas kvapas „ne apetitnas“. Pabandžiau ir daugiau neėmiau.
O čia dar vienas retesnis egzempliorius krabas. Visos krantinės nusėtos gaudyklėmis lobsteriams ir krabams. Kartas nuo karto vis būdavo, kad trauki šiukšlę, oi ne tai ne celofanas. Jau paviršiuje prisitraukęs matai kaip krabas „kapoja tavo mėsą nuo kabliuko“. Vieni nukrisdavo bekeliant, kitus pavykdavo iškelti. Mėsa tik kojose, galva tik dėl vaizdo. Dar galiu paminėti, kad masalui geriasia yra skumbrė (makrelė), o trys šaldytos žuvys kainuodavo eurus. Tai tarkime rudenį tų makrelių galima buvo prisigaudyti kibirais pramoniniu būdu. Ir visos tokios rimtos. Ne smulkmė. Ir su kietu surfu ištraukti tris buvo ką veikti. Trys kabliai girlianda ir trys žuvys. Rankų nespėji valytis nuo tų gleivių.
Laukite tęsinio St.Lucia, Mexico įlanka, Liberija ir daugiau...
Artūras Sakalauskas
Susitiksime prie vandens!
