Sunku dėstyti mintis praėjus pirmiesiems įspūdžiams po kelionės tačiau pasistengsiu trumpai aiškiai viską aprašyti. Tai va, Kreta tai toks žemės gabaliukas kur šilta, mėlynas vanduo, skanus maistas, draugiški žmonės, neblogas alus, nuostabus vynas, krūvos kalnų su kaimo keliukais kuriuose labai smagu yra pasiklysti.

Prieš važiuojant į Kretą medaus kopinėti stengiaus atrasti informacijos apie žvejybos ypatumus tame krašte, tačiau nieko gero ir informatyvaus nesužinojau, todėl priglaudžiau lagamino dugne 3,6m teleskopiuką, pagamintą naudojant naujausias medienos-stiklo pluošto technologijas vadinamą „malką“, krūvą svarelių, kabliukų, valo ir t.t. Dėl visa ko įsidėjau net anyžinės sintetinės tešlos....paskui turėjau galimybę pajusti, ką reiškia teshlos ir laaaaabai sūraus vandens „simbiozė“ – tešla paprasčiausiai ištirpsta nuo Viduržemio jūros vandenuko.
Kadangi iš Lietuvėlės Kretoje atsidūrėme jau vakarėjant, todėl neturėjom laiko pasižvalgyti po apylinkes, tik pasidžiaugėm kad jūros krantas nuo viešbučio buvo grubiai sakant arti – perėjus gatvę. Pavalgę vakarienę susikrovėme rinkinuką iš žvejybinių įrankių ir lietuviškų „gaiviųjų“ gėrimų nuėjome į pajūrį, pasėdėti ant uolėtos pakrantės ir pabandyti nieko nepagauti. Kaip dažnai išsireiškia TIX‘as – „sekėsi puikiai“. Visų pirma kaip aukščiau minėjau tešla (tai buvo vienintelis masalas kurį tą vakarą turėjau) visiškai netinkamas daiktas, kuris linksmai ištirpdavo vandenyje prisidėjo ritės gedimas..... tiksliau įsidėjau iš namų beleką nepatikrinęs kaip ji veikia. Pats kaltas. Šiaip ar taip svarbu gėrimų užteko, o apie nuostabų orą nėra ką ir šnekėti.
Po kelių dienų rezervavome vietas žvejybinei išvykai. Atėjome į prieplauką kokiu pusvalandžiu anksčiau, todėl sėdėjau ant suoliuko ir iš nekantrumo dariau „trep trep kojialia“. Išplaukėm.... tikrai maloniai nuteikė geras, komfortiškas laivas su stikliniu dugnu, nebuvo prigrūstas žmonių – kažkur 12 snukelių plius (kiek supratom) laivo savininkas su šeima. Kadangi laiviuks greitaeigis, tai į pirmą žvejybos vietą nuplaukėme per 10-15min. Tradiciškai tokioms išvykoms išdalino meškeres pagamintas Kinijos sklepuose, tačiau kas nustebino, tai, kad ritės buvo visai padorios, tvirtais korpusais, geru perdavimu, sistemos surištos „šviežiai“ o ne belekaip supainiotos. Išdalino kiekvienam po mažą dėžute pjaustytų krevečių gabaliukų ir pirmyn. Pirmu bandymu iškart ištraukiau dvi akvariumines žuvis – apsidžiaugiau nerealiai „kliovs yr!“. Gylis apie 20 metrų. Po truputi traukt žuvis pradėjo visi, Linija irgi puškuodama traukė į paviršių akvariuminius egzempliorius. Stebino žuvų įvairovė : toks jausmas kad žvejojame jūrų muziejaus akvariume, prie kiekvieno žvejojančio pastatytame kibiriuke galėjai atrasti vis skirtingų egzempliorių. Nuplaukiame į kitą vietą. Gylis jau apie 30 metrų, tačiau kibimų beveik nėra, tik Linija vis lupa jūros gyventojus. Plaukiam dar toliau – gylis toks pats, užtat kaip sakoma „tut karta y pašlaaaaaa“. Vieną po kito pradėjau traukt jūrinius karšius. Na aišku, dydžiu jie galėtų prilygti lietuviškiems 150gr karosiukams, tačiau sveikatos turi uiiiiii. Aišku norėjosi įkabinti kažką tokio konkretaus, dyyydelio, tačiau tačiau.... Prasidėjo sujudimas, nes vienas vyriokas pumpavo kažką normalesnio, ištraukus iki paviršiaus laivo kepas pradėjo šaukt kad jokiu būdu nebandytu liesti tos žuvies. Pats pribėgo, su replėmis atkabino kilograminę pabaisą. Kaip jis paaiškino, tai buvo labai nuodinga žuvis. Šalia žvejojęs latvis ištraukė puskilograminę žuvį papūgą: grožis nerealus.
Vienu žodžiu tada linksmai pažvejojome, paskui pukštelėjom visi į vandenį paplaukioti. Žvejyba man patiko, Linijai irgi.
Šiaip labai patiko plaukioti su kauke, apsimesti kad nardau ir vėpsoti į povandeninį pasaulį. Priekrantėje žuvų daug, jos nedidelės tačiau labai drąsios. Pirmą kartą kai bridome maudytis iš karto nesupratome kas kojas kandžioja, paskui tik pamatėm kad žuvytės kabinas į kojas.
Tiesa sakant su masalų įsigijimu didelės problemos. Aišku, nuo kranto buvo galima bandyti gaudyti su balta duona, tačiau krevečių šaldytų pirkti neradau. Nors ir bučiau radęs jokios naudos, nes 35 laipsnių karštyje iki pargabenant į viešbutį iš jų liktu „krevečių košė“. Vienoje parduotuvėlėje radau stiklainiukuose dydžio kaip kad būna raudona ikra sufasuota masalų. Krevetės, „račiokai“ ir smėliniai kirminai. Kaina žiauroka – 6eur. Apsimoka važiuojant vežtis spinigiuką ir vartyklių, nes čiabuvis nuo laivo velkiavo būtent su blizgėmis, pagavo ar tai stauridę ar velniažin ką (nuotraukoj ta žuvis yra baltame kibire, kibiras 40 litrų talpos).
Buvo kilus mintis nusipirkti vienkartinį juostinį fotoaparatą fotografavimui po vandeniu (ten kainuoja apie 30lt), tačiau vėliau atsisakiau tos minties. Labai sunku būtų perteikti tą tikrą vaizdą kurį matai po vandeniu, žuvis, nuo bangavimo judančius įvairiaspalvius augalus, jūros ežius ir t.t. Čia reiktų gero dailininko kuris galėtų išreikšti drobėje visą spalvų gamą, arba kokio Maironio – kad viską išsakyti žodžiais.
Taip kad Kreta tikrai ta vieta, kur galima ne tik bambą pakaitint bet ir pasėdėti su meškere rankose.