Toks tat keistas buvo mano vienas pavasario savaitgalis. Numatyta buvo pasigaut strimelių, jas naudojant masalui pažvejot plekšnių, o sekmadienį pailsinti akis nuo “didelio“ vandens.

Penktadienį po darbo suku savo senikės baranką link Jūros vartų. Žinia – šiuo metu ten kimba strimelės. Kaip ir kiekvieną pavasarį, kai tik prasideda bent kiek aktyvesnis šių žuveliokų kibimas, visi kam nebritku jog rankos iki alkūnių apkibtų sunkiai nukrapštomais žvynais, kam negaila tais pačiais žvynais nusėt naudojamos įrangos taip, kad nė spalvos, a nė faktūros nebsimato, nugula tiek šiaurinį, tiek pietinį jūros vartų molus. Visokio plauko žmonių ir žmogystų prisirenka. Nes žūklė juk nesudėtinga. Gaudo – kol viedruose vietos yra. O su „teisinga“ sistemėle juos pripildyt ilgai netrunka. Nes vienu traukimu neretai pavyksta ištraukt ant kiekvieno kabliuko po žuvį. Kartais kelios nusipurto bekeliant iš vandens. O kabliuku – tai 12-15. Iš bėdos – tinka savadarbė girlianda iš kelių ar keliolikos blizgančių ilgakočių kabliukų. Ir masalo jokio maut nereikia. Tik meti – ir trauki palengva. Kabliuko blizgesys atstoja blizgutę. Gaudo kas netingi. Pagauna – visi kas gaudo. Vieni daugiau, kiti mažiau. Per tas pora valandų kurias praleidau ant molo akmenų supratau – kad pirktinės sistemėlės su įvairiais blizgančiais papuošimais – gerai. Aš pats buvau susimezgęs girliandą iš keleto nikeliuotų kabliukų. Juos papuošiau geltonais karoliukais ir raudonais apvaliais lapeliais. Pintu valu kibimai jautėsi, bet labai atsargūs. Keletas pabaksnojimų besileidžiant girliandai dugnan. Jautėsi, jog žuvų daugiau prie pat akmenų. Bet ir šansai palikt kabliukų vėrinį po vandeniu – proporcingai padidėja. Ženkliai geriau sekėsi tiems kas gaudė pirktinėmis sistemomis, kurių kabliukai puošti mėlynai blizgančiais siūleliais, gelsvai blizgiu ar raudonai blizgančiu polietileno lapeliu. Paaiškėjo, kad mano rankų darbo kūrinys nelabai patiko strimelėms, prigraibiau apie pora kilogramų, kurie sugulė mano per petį permesto nešmens dugne. Ganėtinai daug mažyčių strimelyčių, kuriom kabliukas net y burna netelpa. Betraukiant sistemėlę užsikabina už kablių tai už pilvo , tai už šono, net nesistengiant sąmoningai pakirtinėt. Keistai atrodžiau tarp dėdžių su 20ltr. talpos kibirais. Man pilnai pakako numatytai rytojaus žvejybai procijoms, ir marinavimui. Mėgstu Lietuviškas silkutes su karšta bulve...
Šeštadienio ryte 6:00 jau stovėjau ant Baltijos kranto ties „Juodaja“ tvirtove. Ten aš – pirmą kart. Lietuvos pakrantės daug. Norisi išmėgint kuo daugiau ruožų. Penktadienį žiūrėta orų prognozė nežadėjo jokių siurprizų. O jų buvo. Per naktį sukilo ganėtinai dideles bangos ir sujaukė visus mano ramios žvejybos ir eksperimentų planus. Kad reikės brist, norint pateikti masalą už gan toli jūron besitęsiančios seklumos – jau žinojau. Prieš savaitę buvau padaręs žvalgybą. Planavau „trikoji“ stovą palikt ant kranto, o įsmeigiamus savadarbius stovus - vandenyje, kiek įmanoma toliau seklumos gale. Vieno stovo įsmeigiamą laikantįjį pagrindą sudaro vienam gale nusmailintas 1,5 m. aliuminio kampuotis, su kitam gale laidų tvirtinimo dirželiais bei hermetiku pritvirtintu 40mm skersmens, ir 50 cm ilgio plastmasiniu kanalizacijos „vamzdžiu su tarpine“. Tik pamačius bangas supratau kad mano kotai stovės TIK ant kranto. Ir jokiu eksperimentų nebus. Jau per pirmą „užbridimą“, neapdairiai palikau už nugaros vėjo plaikstomą neperšlampamos striukės gobtuvą, atsukau bangoms nugarą, ir prieš pat užmetimą, buvau nubaustas iš dangaus staiga užgriuvusios vandens masės. Ne lietus tai buvo, o „devintoji“ banga. Aiškiai pajutau kaip per apykaklę sugrūstas vanduo, ramiai čiurlena kulnų link.
Tuo pačiu bridkelnių apsimovimu, sieteliu paariau dugną, tikėdamasis pasigaut vietiniu krevečių masalui. Pagavau sauja krevečių, begalę miniatiūrinių plekšnyčių ir kelis įvairaus dydžio tobius. Plekšnytes paleidau. Visa kita – sunaudojau masalams.
Bandžiau viską, kas tik šovė į galvą. Mėčiau toli, čia pat, įsibridęs, nuo kranto. Keičiau sistemas į stintines su fosforinėm avižėlėm, su vienu 1m ilgio pavadėliu, su kabliuku aptaisytu poliestirolo rutuliukais, skirtais masalui nuo dugno pakelt. Masalui naudojau strimeles gabaliukus, filiukus, viena ar kelias vietines krevetes. Tobius ant kabliuko kabinau cielus, „alia“ kaip gyva žuvelę. Užmest pavyko tik iš 3čio kart. Nuo stipraus metimo jie nuskraidydavo. Trečiajam bandymui rodos radau būdą kaip užkabint žuvelioką. Ištraukus po gero laiko tarpo – dar tebespurdėjo.
Po keturių valandų aktyvaus eksperimentavimo nusprendžiau jog laikas tą, pradžioje žūklės į kulnis pribėgusį jūros vandenėlį, nešt namo. Rezultatas aiškus – visiškas nulis.
Sekmadienį prie mano maratono prisijungė pora bendraminčių žvejų. O gal tiksliau būtų sakyt aš jį tęsiau, prisiplakęs prie jų, nes automobilis tai ne mano. Devintą valandą ryte, palėkę ~50 km nuo jūros rytų kryptimi, sustojome prie „Jūros“... Graži upe. Srauni. Vanduo dar pavasariškai gintarinis, bet jau gerai pakritęs ir skaidrus. Tikslas – upėtakiai. Ruožas – ne kartą tikrintas, ir visada dosnus. Oras – prognozuojamas lietingas. Todėl iš anksto apsigaubiam kas kuo turim apsaugančiu nuo lietaus. Bet , kaip rodė tolesnė patirtis ir telefonais gautos žinios – Klaipėdoje visą dieną pylė be sustojimo, o pas mus – pora kart pakrapyjo šiek tiek, ir saulutė bandė lyst iš už netirštų debesų. Smagu.
Kibimų buvo. Nusipurčiusių upėtakių buvo. Pagautų ir paglostytu buvo. Vienas gražuolis, matuojant tėškė uodegą net kelis milimetrus už 44cm ribos. Pasitvirtino posakis – „naujokams sekasi“. Dar vieni geri žmonės, ir, tikiuosi, teisingi žvejai, pamatė, kad dar yra Lietuvoje margųjų.

TIX

Petys į petį...

Improvizuotas baseinas.

"Diemedžiu žydėsiu..."

Žvilgsnis po vandeniu pro poliarizuotus akinius.

Teisingi žvejai.