Kaip su tuo šūkiu – „Benai, plaukiam į Nidą!?“ Bet šį kartą – „Alexai ,lekiam į Nidą stintų“. Kaip tarėm, taip padarėm, atėjus savaitgaliui mes su Alexu išlėkėm į Nidą, turbūt jau ant paskutinio marių ledo stinčikių meškeriot. Dar prieš tai paskambinau Balčiui ir pasiūliau šitą idėją, kurios jis atsisakė nors ir ne savo noru, o pavasarinio gripo prispaustas. Gerai, kad tai ne paukščių gripas ir Balčius dar ne kartą prie mūsų prisijungs su meškerę rankoj.
Visus daiktus susikrovę išlėkėm į Nidą. Keleto valandų kelionė ir mes jau Klaipėdoj, prie perkėlos. Nidoj ledu keliavome apie 3 km pėsčiomis. Jau atėję ir įsikūrę pradėjome gręžti pirmąsias skyles ir merkti meškeres. Kibimo ilgai laukti neteko - pirmosios stintos jau ant ledo. Greitai susirišame keletą vėgėlinių sistemėlių, užkabiname stintas ant skritulių ir suleidžiame į išgręžtas skyles. Ir toliau traukiam gan aktyviai kimbančias stintas. Per visą naktį vėgėlikės ir nepasirodė, bet tik prašvitus mus nudžiugino pirmieji kibimai. Ištraukėme 2 vėgėles ir dar viena prie eketės su uodega pamojus nuplaukė į marių platumas. Tuo vėgėlių kibimas ir baigėsi. Ryte stintos pradėjo silpniau kibti, bet po vieną kitą mes su Alexu vis traukėme iš ekečių. Papuolė ir keletas mažų starkiukų, kurie keliavo atgal i marių vandenis. Atėjus vidurdieniui mes jau nesprendėm traukti link namų. Bendrame rezultate pagavome 18 kilogramų stintų - 455 vnt. ir 2 vėgeles (2 ir 1,3 kg).
Tuo turbūt ir baigėm šių metų stintų žvejybą ant Kuršių marių. Gerai praleidę laiką ir pabuvę gamtoje laimingai grįžome namo. Čia buvo, čia yra ir čia bus malonu sugrįžti.

Valode