Na, iškart pasakysiu, kad šis mielas reportažas ne apie lietuvių liaudies dainas, o apie žuvis, kurios dar vadinamos ir vėgėlėmis… Tai tokia išskirtinė žuvis, kuri…. Ai, geriau neaiškinsiu, nes vis tiek greičiausiai nesate matę.
Pasakosiu išsamiai, todėl galite pasiruošti užkandžių, įsipilti alaus stiklinę….
Apie ką aš čia… A, apie vėgėles. Jau senokai mėginu pagauti šią įdomią žuvį, tačiau vis nesisekdavo. Gal todėl, kad žvejodavau vasarą ir dienos metu? Na bet tai skonio reikalas. Šį kart pajuntu įtampą ir niarimą (taip yra pasakęs aklasis pajūrio dainius) rudenį. Paskambinęs gerai žinomam (policijai jis manau taip pat jau žinomas) Dzūkijos atstovui sužinau, kad upėje vandens vis dar yra, todėl tikimybė pagauti kokią “varlę” vis dar galima. Jau paskutinę dieną prieš išsiruošiant paaiškėja, kad tuo pačiu niarimu užsikrėtę ir kolegos iš Sostinės. Ką gi, dar bus smagiau.
Šeštadienio popietę, nesulaukęs išvažiavimo valandos minu savo prabangia mašina link Dzūkijos vietelės (“miestečko”) labai lyriniu pavadinimu Alytus. Kelias geras, mašinų tik gal 3 km kolona priešaky, todėl nuotaika pakili. Apie 16 val. sustoju prie jums žinomo veikėjo namų durų ir kaip tikras tautietis atsuku magnetofono garso rankenikę iki galo. Tegul linksminasi visi, t‘sakant. Ilgai laukti to mielo kolegos neteko. Aplipęs statybinėmis atliekomis ir kiaušinių lukštais pasirodo ir jis, vedinas broliu nelietuvišku vardu. Sveikinamės pagal visas rusų liaudies taisykles, lipame į prabangią kolegų mašiną ir lekiame su vėjeliu iki žūklės vietos. O jau gamta aplinkui… Ošia miškai, šokinėja šakose voverės, čiulba paukščiai. Iš to smagumo užtraukiu dzūkišką lietuvių liaudies dainą apie paukščius. Tačiau esu nutildomas, nes iki žūklės vietos belikę vos keli kilometrai. O štai mes ir ant plačios upės kranto. Čia mūsų jau laukia grupelė šaunių patyrusių žvejų iš Sostinės (jei ką, aš jų nepažįstu, ne…). Su džiaugsmu spaudžiame rankas anksčiau atvykusiems, dalinamės kuo turime: cigaretėmis, gaiviais gėrimais, kojinėmis. Na kaip sakoma, “čiem bogaty”. Man netyčia pasiseka kaip aklai vištai (Akiny, čia ne apie tave, nepulk aiškintis santykių) grūdą surasti. Patenku į patį žvejų brigados centrą. Čiumpu savo firmines meškeres (o jos jau paruoštos namie), maunu kuo didesnius sliekus ir pradedu žvejoti. Kaimynai irgi nesnaudžia, nuolat permetinėja meškeres, tikrina masalus traukdami sliekus tarp priekinių dantų. Vienu žodžiu, veiksmas vyksta. Temsta. Mano meškerės užmestos, todėl vaikštinėju po krantą, semiuosi patirties iš žvejų ir jų butelių. Staiga tamsą ir rimtį perskrodžia garsus klyksmas. Ant mano meškerės kažkas užkimba. Bėgu krantu klupinėdamas, peršokdamas vertikaliai krante sustatytas meškeres ir maisto likučius. Kolega perduoda meškerę į patikimas mano rankas… Dievulėliau, gale valo, ten kur greičiausiai yra kablys, spurda juda kažkoks svoris. Pradedu “pumpuoti”. Pasigirsta begalė patarimų, paslaugiai paruošiami graibštai bei specialūs kabliai. Štai iš nakties tamsos išnyra ir pati vėgėlė. Tai tikrai ji. Pasvėrus nustatome, kad tai tikrai “kepamas” egzempliorius, siekiąs net 800 g. Tiesa, vienas iš kolegų tik žvilgtelėjęs į laimikį nustato gramo tikslumu jo svorį. Pavydėtinas tikslumas. Pirmoji žuvis užkimba 18 val., labai anksti, stebimės. Kol aš stebiuosi, veiksmas prie gaivių gėrimų vyksta ir be manęs. Racija iškviečiamas fotokorespondentas pikto (blogo) žmogaus pravarde UbijcaSeldon. Sunerimstu, bet drąsiai sudalyvauju fotosesijoje. Antrojo kibimo sulaukia mano kaimynas iš kairės. Jo galingas karpinis kotas slysteli vandeniu, tačiau laiku sugaunamas ir štai žuvis spurdėdama keliauja į krantą (dar kartelį taip parašysit – užmušiu). Laimikis pradžiugina – vėgėlė sveria per 0.5 kg, todėl tuoj pat fotografuojama. Trečias kibimas nudžiugina vėl mane. Bėgu krantu vartydamas meškeres, tačiau be galo laimingas. Kibimą pastebi veiklus kaimynas iš dešinės. Pakirtimas ir eilinė žuvis keliauja….. Velnias, vėl aš kelionėm užsikrėčiau. Na, ta žuvis išraukiama į krantą. 860 g. Visai neblogai. Apie 22 val. pakyla vėjas, pradeda lyti su šlapdriba. Mes šiltai apsirengę ir praktiškai nieko nebijome. Tačiau bėda, kibimas liaujas. Va tik vienas mūsų apsauginis vis dėl to sugeba pagauti dar vieną nedidelę vėgėlę, kurią jam dantis sukandus tenka paleisti – nelegalė. Išties daugiau kibimų ir nesulaukiame. Po truputi renkamės rakandus. Aš prieš išvažiuodamas įsibrendu į Nemuną ir patikrinu savo žvejybos vietos dugną. Nustatau, kad dugnas yra, todėl lieku patenkintas. Kitą sykį vėl galėsiu čia žvejoti. Atsisveikiname su kolegomis ir išsivažinėjame pašaliais. Žinoma, dviem šios kompanijos asmenims (jei ką, aš jų nepažįstu, ne…) šio vakaro įvykiai dar nesibaigia, tačiau apie tai istorija nutyli.
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
|
 |
|
 |
|
Čia aš galėčiau pabaigti savo rašinį, prieš tai pamoralizavęs ir kitais didaktiniais būdais pamokęs mūsų mielą skaitytoją, tačiau jums sekasi – aš tęsiu…
Vėgėlių žvejybos maratoną pratęsiu ir kitą savaitę, sąžiningai atidirbęs 8 priklausomas darbo valandas. Vėl aš prie didžiosios upės. Vėl ta pati situacija, bet šį kart lieku vienas. Tiesa, po kiek laiko prie manęs prisijungia mano senas draugas ir kolega bei vietos gyventojų atstovas (jei ką, aš jo nepažįstu, ne…). Man iškart tampa linksma, gera širdyje. Ta proga kukliai pasivaišiname gėrimais. Kukliai todėl, kad esame labai pilietiški ir kreipiame dėmesį į televizijoje vieno praplikusio jaunuolio pasakytus žodžius apie vairavimo etiką. Upėje vanduo pakilęs, neša visokį brudą. Ne vieną kartą tas prikibęs brudas imituoja kibimą, nuo ko jautrios mūsų širdys pajunta aštrų adrenalino antplūdį. Visai nekimba, vėjas įsisiūbuoja. Štai jau beveik 22 val., o kibimo kaip nėra taip nėra. Po keliolikos minučių prie mūsų prisijungia ir palaikymo komanda (jei ką, aš jų nepažįstu, ne…), iškviesta specialiai tam, kad savo veiksmais mus padrąsintų. Tai suveikia. Mielo kolegos meškerė kelis kart linkteli ir pirma vėgėlė ant kranto. Po kelių minučių seka antras kibimas. Vėl panašaus dydžio žuvis. O pas mane liūdna. Kantriai atkabinėju už valo pakibusias žoles. Kibimo sulaukiu tik beveik vidurnaktį, jau ruošiantis vynioti meškeres. Tuo be galo apsidžiaugiu, tačiau šį kartą dugno nusprendžiu nematuoti…
 |
|
 |
|
 |
Štai ir visas mano pasakojimas, mieli klausytojai. Komentarus ir pinigines perlaidas priimu kiekvieną dieną po darbo valandų. Siųskite. Sėkmės jums visiems….. darbe.
P. S. Ačiū mieliems kolegoms iš Dzūkijos už palaikymą ir gerą širdį:***.
Studentas
Nuotraukos: Studento ir UbyjcaSeldon‘o