Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS) Plūdinės žūklės specialistas

Kadangi Aukštaitijos ir Dzūkijos vandens telkiniai per šias atostogas buvo aplankyti, tai nutariau pažvejoti viename iš vandens telkinių, esančių Žemaitijoje. Juolab, kad šis telkinys buvo man truputį jau žinomas. Suku kursą Kelmės link. Turėtų būti įdomu...

Vis ruošiausi ir ruošiausi per atostogas kokį kartą ar du nulėkti į Žemaitijos pusę, bet tai situacija buvo nepalanki, tai kitos priežastys trukdė, o čia draugas tokį susibėgimą truputį organizavo. Pamaniau, jei dabar ne, tada jau visai nebus kada, o kiek pamenu iš paskutinės žvejybos tenai, telkinys tikrai yra žuvingas.

Kraunuosi daiktus, žvejybinį inventorių ir nepaisydamas visų pranašaujamų prognozių palieku už nugaros namus. Pusantros valandos ir aš jau Kelmėje, kuri tikrai yra akiai mielas ir gražus miestelis.

Mieste vyksta grandioziniai Kražantės upės pakrančių darbai. Pasirodo, miestelis gavęs milijonines pinigines sumas ir jas bando įsisavinti bei puošia savo miestą. Kražantėje numatoma įrengti didelę ilgą krantinę.

Viena ausim girdėjau, kad ten 2012 metais bus bandoma pravesti vienas didžiausių neolimpinių sporto šakų varžybas - žvejybą plūdine meškere. Kelmė, aš manau, bus rimtas konkurenta savo kaimynams iš Šiaulių. Statybininkai su visa technika dirba be poilsio dienų.

Na, o aš tuo metu jau kaip ir vietoje. Visai netoli Kelmės yra keletas šaunių vandens telkinių, prie vieno jų mes ir sutarę susitikti.

Mano draugas, šis nemirtingas žemaitis - Povilas jau nuo pat ryto derina, kad nieko netrūktų. Juk žinia, kokia žvejyba be žuvienės, šašlykų ar kitų malonumų.

Vandens telkinys tikrai gausus žuvies įvairove. Karšiai, lynai, nemaži karpiukai (vienas jų šiemet buvo sugautas ir svėrė ~17kg). O kur dar gražios kuojos, raudės ar didieji ešeriai.

Visa esmė tik tame, kad šį vandens telkinį žino ne vienas žvejas, todėl atvykęs pastebiu karpininkų palapines bei šiaip nemažai atvykusiųjų pažvejoti. Sako, kur žuvis, ten ir žvejai renkasi. Žodžiu tai ne tas "įslaptintas" telkinys, kuriame lankosi vienas kitas žvejas.

Mes atliekame įprastą procedūrą - kuriame bazę, statome palapinę, staliuką, skėčius, žodžiu bandome įsikurti.

Be mūsų tikrai dar pilna tiek žvejų, tiek poilsiautojų. Visus masina ir traukia malonus oras bei šiltas vanduo.

Turiu pasakyti, kad ta vieta, kur mes įsikūrėme, idealiai tinka poilsiauti, nes yra lieptas ir sekli pakrantė, leidžianti saugiai maudytis ar nuleisti į vandenį valtį. O plaukiojimo priemonių pasirinkimas tikrai nemenkas.

Norintieji pavelkiauti, pamedžioti stambesnį grobuonį čia tikrai irkline valtele nusiplūktų todėl "turtingesni" buvo apsiginklavę rimtesnėmis plaukiojimo priemonėmis.

Kol mes įsikūrinėjome, vieni žvejoti parplaukdavo, kiti išplaukdavo. Žodžiu toks begalinis žvejų judėjimas tik patvirtino, kad šis telkinys tikrai nėra "tuščias". Žinoma, man taip pat rūpėjo kuo greičiau įmerkti savo "botagą".

Aplink pakrantėje buvo nemažai šiaip poilsiaujančių. Jų tarpe matėme ir jaunų "amazonių" lankstančių ant keturačių, kas labai trikdė "rimtų" žvejų dėmesį.

Sako ten tokia gausa žuvies, kad vaikai net rankomis jas gaudo. Tikrai būčiau nepatikėjęs, bet po to, kai pamačiau jau ir man ėmė niežtėti rankos. O čia dar ant mikriko kažkas gražuolį kelių šimtų gramų ešerį atvilko. Supratau, kad žuvienę virti tikrai bus iš ko ir alkani tikrai neliksime. Jei jau Povilas pasakė, kad žuvienė bus, vadinasi taip ir bus.

Na ir užsiplepėjau aš čia. Kol įsikūriau, kol kelis kadrus padariau, o čia žiūrėk jau ir žuvienė išvirė. Nespėjau nei jauko gerai užmaišyti, nei deramai pažvejoti, kai buvau pakviestas ragauti žuvienės. Ką gi, žiūrim ką turim…

Tuo tarpu reikia tarti atskirai keletą žodžių apie šią žvejų sriubą. Tikrai, per tiek metų esu išragavęs ne vieną katilą kuo įvairiausios žuvies sriubos. Karčios, aštrios, rūgščios, saldžios ir kokių tik nebuvo. Ši buvo malonaus kvapo, švelnaus skonio ir pagardinda nemažais lydekos gabalais.

Ir sakykite po to kaip galima nepakartoti tris ar keturis kartus šio delikateso, kai taip skanu? Niam, niam... Štai ir išlaikyk, žmogau, po to visas kūno linijas.

Nepagalvokite, kad aš tik valgiau ir nieko daugiau neveikiau. Tikrai ne, bet aš noriu pabrėžti žemaitišką nuoširdumą, pagarbą, ypač šiltą priėmimą, kurį jutau visą tą laiką. O valgėme mes ir dar kai ką. Štai, pažiūrėkite kaip gražiai atrodo. Apie kvapą ir skonį aš net nekalbu… Kviečiu paragauti.

Žinoma visus tuos kulinarinius "šedevrus" aš sudėjau į krūvą tam, kad vėliau neblaškyti skaitytojo, kai aprašinėsiu pačią žvejybą.

Atėjo laikas deramą dėmesį skirti ir žvejybai. Laivas jau paruoštas, jaukai, masalai sudėti, inkarai įkelti.

Šį kartą turiu pasakyti, kad kaip ne būtų keista, bet žuvis (turiu mintyje baltą - taikią žuvį) laikėsi kiek įmanoma mažesniame gylyje. Nesąmonė, bet pabandžius kažką užtikti ir pagauti bent 4-6 m gylyje mūsų šansai būdavo lygūs nuliui. Todėl pabandęs save apgauti vienoje ar kitoje vietoje visgi grįžau prie sėkliaus į gerai man žinomas vietas.

Visas žvejybos dienas švietė labai karšta saulė, pradžioje pūtė rytų, šiaurės rytų vėjelis, vėliau pasisuko pietys, o baisiausia kas įvyko, tai valandos ar kiek ilgiau (kadangi miegojau tai neužfiksavau) lietutis. Na, dar blykstelėjo danguje, nugriaudėjo "dundulis" porą sykių ir viskas. O čia, pasirodo, kaip tam filme "virto ąžuolai" - vos ne visoje Lietuvoje kilnojo stogus. Mes laiką praleidome nuostabiame ore ir idealioje gamtoje.

Kita diena išaušo vėl nuostabi, saulėta. Turiu pastebėti, kad žvejoti ilgesnį laiką dienos metu man nepavyko, todėl kažką pasakyti apie dienos kibimą man būtų sunku. Šiaip nuplaukus ir pasišėrus žuvys reaguodavo greitai, bet dažniausiai tai būdavo smulkios kuojytės ar ešeriukai. Vadinasi reikėjo žvejoti ilgiau arba tokį kibimą koks buvo dieną priimti už normalų ir įprastinį dienos metui.

Visai kitoks vaizdas "piešėsi" ryte, kai 150 – 400 gramų karšiukų kibimas buvo laikomas įprastu ir normaliu reiškiniu. Vėlgi, įdomi pastaba. Rytais kimbant karšiukams jokių kuojų praktiškai pagauti nepavyko. Štai ir suprask, kad gudrus - dieną vien smulkios kuojytės, o ryte tik karšiukai

Pasirodo, ne vien tik dzūkai grybais bagoti. Kol vieni žvejojo ir gaudė žuvį, kiti mielai rytmečio poros valandų laiką iškeitė į rimtų grybų rinkimą. O kad žemaičiai bagoti ir grybų pas juos netrūksta, teko įsitikinti ir man. Tokį plastikinį kibirą grybų ten lengvai galima pririnkti per porą valandų. Pasirodo šiemet grybų tikrai netrūksta...

Povilas, kviesdamas mane pažvejoti kalbėjo tikrai tiesą sakydamas, kad karšiai yra sukilę. Pagauti jų daugiau mums tiesiog neleido laikas - norėjosi ir maudytis, ir pabendrauti, ir ne tik valtyje užpakalį padėjus tūnoti. Tačiau karšiai kibo.

Ryte, tyliai sėdint savo firminėje vietelėje tikrai galėjau pasigauti ne vieną gražuolį, bet kad labai jau norisi miegelio. Visada sakau - kas man skirta, užkibs bet kada. Tiesa, teko kalbėtis su karpininkais, tai šie naktį irgi turėjo du išvažiavimus, bet tik vieną atrodo realizavo. Nesiimu tiksliai sakyti svorio, bet adrenalino pasisėmė ir mano kolegos karpininkai įsikūrę priešingame krante.

Taigi, grįžtant prie žvejybos temos turiu pasakyti, kad šį kartą naudojau 0,12 mm pavadėlį (pamoka iš paskutinės žvejybos čia), kabliukas Gamukatsu N-12, o masalas karšiams sliekas, o kitoms žuvytėms kukurūzas arba musės lervos. Aišku kaip ir daugumoje vandens telkinių gerai suveikia tešla ar batonas bei kiti "delikatesai" skirti žuvims. Gylis, kuriame žvejojau -1 m, priekrantė ir 7 m botas. Štai ir visos paslaptys.

Baigdamas poilsį netoli Kelmės turiu pasakyti, kad laikas buvo praleistas fantastiškai. Žvejyba, maudynės, skanus šviežiai pagamintas maistas, nuostabi žuvienė ir gražūs grybai - tai ta, visuma, kurios žmogus pasiilgsti dirbdamas tuos ištisus metus darbe.

Išvykdamas dar stabtelėjau ir nufotkinau prisiminimui šį nuostabų vandens telkinį su visa jį supančia gamta. Žvilgtelėjęs į krantinę kažkaip pagalvojau, kad būtų neblogai čia organizuoti varžybas. Ech, prabudo sportinis azartas.

Taigi, esu be galo dėkingas visiems tiems žmonėms, draugams, pažystamiems kurių dėka šiemet taip šauniai praleidau atostogas. Deja jos jau visai eina į pabaigą. Žinau, vasara dar tęsiasi, dar pažvejosime ir parašysime kam kaip sekasi. O aš šiuo rašiniu baigiu savo atostogų ciklą 2010-siais metais.Už nugaros palieku gerą orą ir ryškiai šviečiančią saulę. Iki sekančių atostogų...