PRADŽIA. Kelionė

Prieš išvykstant eilinį kartą į jurą - darbą, nusipirkau, kaip visada, kelis žurnalus, tarp jų rusišką apie žvejybą „Rybačte s nami” kovo mėnesio numerį. Skaitai žurnalus - kelionė ne taip ilgai ir liūdnai praeina (o iš Lietuvos iki Pietų Afrikos netgi lėktuvu gana ilgas kelias gaunasi). Atėjo eilė ir iki žvejybinio žurnalo: straipsniai įvairūs, pagrinde – poledinės žvejybos gudrumai. Bet pasitaikė pora aprašymų apie jūrinę žvejybą. Į vieną iš jų atkreipiau ypatingą dėmesį, nes jame buvo aprašyta didžiųjų geltonsparnių tunų žvejyba prie Šiaurės Amerikos - Meksikos vakarų pakrančių. Įspūdį padarė ne tiek laimikiai, sveriantys iki 100 kg, bet įrankiai, kurių pagalba tunai buvo tiesiog lupami… Galingiausi kotai ”Big Game”, kažkokios neįmanomos ritės “Shimano Tiagra 30 LRS” (tiesa, su Lietuvos Respublikos Seimu nieko bendro neturinčios, o Long Range Special), talpinančios apie 1000 metrų pinto valo!!! Jooo.

Liūdnai žvilgtelėjau į savo lagaminus, kuriuose kukliai keliavo supakuoti mano įrankiai - tie patys žaisliniai kompaktiniai teleskopai, ritės “Ši Mano SPS” (Sena, Pigi, Suklerusi), ant kurių vos tilpo apie 80 m 0,6 mm monofilamento. Šiek tiek šviesą pro debesis davė jau patikrinta 2,0mm 200 metrų monofilamento špulė, kurios neužmiršau iš praeito laivo su savim pasiimt. Na, tas įrankis, ko gero, šiokią tokią konkurenciją tiems “LRS” sudaryt gali. Ką gi, tunų žvejot nesiruošiau: pagal autoriaus vokiečio žodžius, tie tunų žvejybos turai “neįprastai pigūs – vidurkis 200 JAV dolerių vienam žmogui dienai. Turas tęsiasi 15 dienų”. Nesunku apskaičiuot, kiek “pigiai” kainuotų bendrai su kelione tas turas. Ką padarysi - už malonumą reik mokėt… Na o aš keliauju į “žvejybos priemonę”, pavadintą “Pongola” dirbt ir, jei pasiseks, pakovot su aštriadančiais rykliais. Būtent šį laivą buvau aprašęs straipsnelyje “Gyvenimo laive privalumai”. Tiesa, po skaudžios avarijos, kurios metu ir pačiam teko sudalyvaut, laivas puikiausiai suremontuotas ir atlieka reguliarius krovinių (konteinerių) gabenimus tarp Pietų Afrikos ir Mozambiko uostų. Ką gi, brangieji, darbas ir “Big Game” tęsiasi!

NESĖKMĖS. Kur klaidos?

Vis dėlto žmogus kažkada atkreipia dėmesį į klaidas, ypač kurios kartojasi ne pirmą kartą. Kalbu dabar apie nesėkmingas žvejybas paskutiniame laive, per kurias jūros sutvėrimai sėkmingai atlenkdavo galingus kablius ir pasitraukdavo. 2,0 mm valas ir pavadėlis išlaikydavo, o kablys deja ne. Bet ar kablyje reikalas? 2,5 mm plieno profilio kabliai, kurių jokiu būdu rankomis net per jėga neatlenksi, turėtų normaliom sąlygom atlaikyt ir 100 kg tuną, ir kai ką didesnį. Prisiminiau galingų karpių žvejybos būdą -VALAS gi nefiksuojamas! Karpis, užkibęs, iš visų jėgų traukia valą, kuris laisvai atsileidžia nuo ritės, kol prisnūdęs karpininkas galu gale išgirs signalizatoriaus „dainą“ ir pakirs (jei spės, žinoma:)). Gi savo “Big Game” 2,0 mm monofilamentą aš būtent mirtinai užtvirtindavau prie laivo borto. Užkibęs jūrų monstras nedaug kuo skiriasi nuo mūsų karpioku - jam irgi kyla noras nešti muilą kuo toliau ir greičiau, kai tik kyla pavojus būti sužvejotam. Linija bortas-valas-kablys… Bortas atlaiko, valas irgi, ir kablys, kaip paskutinis tos linijos elementas, nebeturi jėgų jau sulaikyt įsibėgėjusio ir išsigandusio žuvioko. Taigi, vos atvykęs į laivą, vis dėlto kablį pakeičiau į dar tvirtesnį – 3,0 mm profilio ir suradau laivagalyje vietą, kur valą galėsiu užfiksuoti taip, kad kibimo metu jis galėtų šiek tiek išsivynioti. Visam įrankiui netgi padariau testą, naudodamas švartavimosi mechanizmą! Na, lyg ir atlaiko. Pagaminom užtikrintą aštrų kablį, užtvirtintą ant 5 metrų ilgio diuraliuminio teleskopinio koto, skirto dažymo darbams. Laikykitės, rykliai baisiausi! Bet nesėkmė atėjo visai iš kitos pusės, kaip visada, iš kur jos išvis nelauki. Nestovim ant inkaro!!! Jei paskutiniame laive vos ne kiekvienam uoste mesdavom inkarą, čia, praėjus beveik 2 mėnesiam, nepavyko “Big Game” patobulinto inkaro įmerkti į vandenį. Taip ir būna, žmogau. Kai rimtai ir užtikrintai pasiruoši kažkam, tas kažkas dažniausiai būna atidėliojamas iki geriausių laikų. Tiesa, Nakalos uoste (buvau aprašęs didžiųjų ungurių žvejybą) prie krantinės žvejot su teleskopais pavykdavo, ir unguriai gerai kibo. Per viena vakarą net 10 sužvejojau nuo 1,5 iki 2,5 metro ilgio; dar du pasišalino nutraukę visus 0,6 mm valus - tikri šlangai, kurių ilgį netgi įsivaizduot sunku buvo). Nėra blogio be gero - pakliuvo senai geidžiamas laimikis - legendinė murena, beje, nedidelė, vos 3 kg.

Užkibo ant “tradicinio” mano jūrinio masalo - stauridės galvos. Na, eilinis egzotiškas laimikis į asmeninę sąskaitą įrašytas ir suvalgytas. Visai nieko, mėsa labai skani, bet vis vien manęs vos nesupykino - ką sakyt, o su gyvate tas puikus padarėlis turi labai jau daug panašumų. Šiaip murena - gana pavojingas padaras, kuris kažkodėl nelabai mėgsta akvalangistus ir karts nuo karto kėsinasi vieną kitą žmogelį įtraukt į bedugnės urvą… Kalbu, žinoma, apie kitokio dydžio murenas.

Ir pagaliau, galų gale, net jau nesitiki - ilgai laukiamas inkaras Beiros uosto išoriniame reide beveik parai! Žvejyba prasidėjo, ”Big Game” įrankis užmestas ir jau kitaip pritvirtintas, ”bambalis” - signalizatorius uždėtas…

Bet eilinė nesėkmė - nekimba niekas! Ką tik bedariau – ir keičiau vieną po kitos stauridės galvas, ir visa stauridę dėjau ant kablių, ir gylį keičiau nuo dugno iki paviršiaus, ir dieną, ir sutemus mėginau - riebus nulis. Kaip paguoda, dienos metu užkibo unguriokas - kongeris, kuris visa savo išvaizda tikrai šaipėsi iš mano nesėkmių.

Užtat siautėjo visokiausia smulkmė - kas pusę valandos patikrinęs įrankius, surasdavau masalą visą iščiulptą ir be akių. Tokiu rezultatu šį kartą mano jūrinė žvejyba ir baigėsi. Na, vis dėlto po nesėkmių ateina ir šviesesnė juosta - po savaitės mes vėl atsistojome ant inkaro Beiros išoriniame reide. Įkalbėjau kapitoną mesti inkarą kitoje vietoje, kur šiek tiek sekliau. Echolotas rodo 7 su trupučiu metrus (įskaitant laivo grimzlę - 7 metrus, gylys - 14 metrų), ir žuviokų nedideli būriai ekrane matosi… Gėda berašyt, bet per šį kartą nepavyko absoliučiai nieko pagaut, netgi meškerių niekas nesujudino! Po tokio rezultato mintys iš karto nukrypo į Gimtinę, į Kintų tvenkinius, kur blogiausiu atveju kelis karpiūkščius vis vien pagausi. Ką gi, iki namų jau visai ne už ilgo, reikia daugiau galvot apie būsimas žvejybas Lietuvoje, nėra čia ko tuščiai vandenį malti…

PERGALĖS. Klaidų taisymas.

Bet…ramiau, žmogau. Dar šiek tiek reikia atidirbti, dar ko gero, ir inkarinių stovėjimų bus - neskubėk uždėti kryžių ant paties patobulintų jūrinės žvejybos įrankių ir aplamai egzotinių žvejybų. Neskubėdamas apmąsčiau savo galimas klaidas. Įrankiai – liuks, neprikibsi, oras žvejybos metu irgi buvo pakankamai geras, masalai patikrinti… Stop. Masalai! Šį kartą naudojau staurides, kurias įsigijom iš žvejybinio laivo ir kurios ten buvo šaldomos -25ºC temperatūroje, nes šviežios žuvies neturėjome, o pačiam nepavyko net masalui sugaut. Tos stauridės galvos, dedamos ant kablio, skleidė gana stiprų nešviežios žuvies kvapą. Na, ir greičiausiai todėl visokios gyvatžuvės ir unguriai su mielu noru griebė tokį masalą nes, kaip žinoma, tokie padarai dvėseną mėgsta. Bet rimtesnės žuvys vengė prieit prie tokio pasiūlymo per arti (ryklys užuodžia geidžiamą kvapą per 30km). Ką gi, klaida greičiausiai surasta. Įsigijome Tanzanijos Dar-Es-Salaamo uoste kelis kilogramus šviežių kalmarų - dabar tik vėl reikia sulaukt stovėjimo ant inkaro. Ilgai laukt nereikėjo - vos po savaitės metėm inkarą tos pačios Beiros išoriniame reide. Prisiminiau patarlę - “trečias kartas nemeluos”. Bet per visas pastangas žvejot dienos metu supratau, kad visokiom patarlėm, ko gero, galima nebent tik tikėt - nė kibimo. Ant kablių - šviežia kalmaro filė. Pagalvodamas net apie tai, kad vandenynas prie Beiros gerokai nukentėjo nuo kokios nors ekologines problemos, kad nei vienos padorios žuvies nesimato, vis dėlto nusprendžiau pabandyt dar kartelį sutemus. Pradėjo temt. Palikau tiltelyje vietoj savęs praktikantą porai valandų, užmečiau nuo laivagalio “Big Game” įrankį ir paprastą meškerę su 0,6 mm monofilamento valu ir lydekiniu volframiniu pavadėliu. Masalas – kalmaras, signalizatorius - “bambalis” uždėtas, laukiu. Užsikalbėjau su kolega, kuris atėjo manęs paguosti, sakydamas - “ne veziot v rybalke -poveziot v liubvi…”. Teleskopinė meškerė pradėjo švelniai ir užtikrintai linkt į vandens pusę – kibimas! Pakirtau – svoris, bet atleido iškart. Skubiai ištraukiau meškerę - pusės kalmaro nebeliko. Ką gi, jau šis tas. Masalas pakeistas, meškerė užmesta vėl. Nespėjau užsidegt cigaretės, kai su baisiu triukšmu iššovė “bambalis”, o valas pradėjo pamažu vyniotis. Iš karto pakirtęs pajutau, kad kitame gale užsikabino kažkas tikrai nemenkas, nes po pakirtimo tas “kažkas” taip patempė valą, jog teko jį išleist iš rankų, kad nesusižalot. ”Pirštines!” - sušukau kolegai, o pats bandau plikom rankom pristabdyt užsikabinusį žvėrį. Kur tau - valas vyniojasi nesugrąžinamai, jau pradėjau gailėtis, kad nepritvirtinau gerokai to įrankio. Bet pirštinės jau atneštos, užmautos, ir reikalas pajudėjo mano naudai - pavyko užsispyrėlį galų gale pristabdyt ir pamažu atkovot nuo jo po pusę metro valo. Visko nepasakosiu, bet praėjo apie 20 minučių, kol maumas visu savo gražumu galų gale pasirodė paviršiuje. Tai buvo raja-manta (arba jūros lapė su ilga uodega). Dar tiek pat laiko praėjo, kol tas padaras išsiblaškė, bandydamas atgaut laisvę. O tuo metu susirinkę padėjėjai sunešė visus įmanomus prietaisus, kurių pagalba užkabint ir ištraukt ant borto šį maumą galėtų. Pasirodė, kad kablio kotas per trumpas - nepasiekia vandens, pririštas prie lyno aštrus inkarėlis irgi neefektyvus - už borto gana tamsu, ir kilo grėsmė užkabint valą. Mėginom netgi, pririšę inkarėlį prie laivagalio krano kablio, krano pagalba užkabint - nesikabina. Galimybę traukt į viršų tiesiai už valo atmetėm iškart - per sunkus laimikis buvo. Išeitis viena - tempti išilgai borto apie 30 metrų prie pagrindinio denio, kur borto aukštis nuo vandens vos pora metrų… Kiek suprantat, laibai gailiuosi, kad nebuvo filmavimo kameros - kinelis gautųsi tikrai super. Per visokias kliūtis, perduodami valą iš rankų į rankas, galų gale mantą pritempėm prie žemo borto. Ir vos po kelių minučių laimikis, užkabintas kablio pagalba, jau ant denio! Pergalė! 32 kg manta (būtent manta, o ne mantas:) - iš nuotraukos gerai matyti lyties skirtumas prie uodegos pradžios) nugalėta.

Nusprendėm padaryt nuotraukas ir paleist laimikį atgal į jurą, nes praktiškai buvo nesužalotas.

Įsivaizduojat turbūt mano nuotaiką. Džiaugsmo buvo tiek, kad tą vakarą daugiau faktiškai nebežvejojau - įspūdžių užteko iki kaklo, tuo labiau, kad tai buvo didžiausias padaras, kurį man teko sugaut. O kitą rytą jūra nudžiugino dar dviem gražiais kibimais. Pirmas užkibo nedidelis ryklys ant paprastos meškerės, kuris, gana sunkokai partemtas į paviršių, demonstratyviai perkando volframinį lydekinį pavadėlį ir atsisveikino. Na, vis dėlto lydekiniai pavadėliai skirti lydekų žvejybai ir netinka netgi nedidelių ryklių, kurie turi savo dantų truputį kitokią strūkturą, didumą ir aštrumą. Antras kibimas - ant “Big Game” įrankio, signalizatorius vos sutraškėjo, bet patikrinęs pajutau šiokį tokį svorį. Kelios minutės, ir 5 kg smėlio rykliukas (sand shark) jau pozuoja prieš kamerą!

Ilgai nekankinę paleidom mažylį atgal. Masalui naudojau vėl kalmarą. Atrodo -viskas, suradau idealų masalą jūros padaram, netgi pasididžiavimas savimi kilo bet…

Neužilgo - LABAI ilgai laukiamas inkaras dviem parom Durbano uosto išoriniame reide. Kalmaras ant kablių, meškerės į vandenį. Žvejoju. Pasirodo, žvejoti ir žvejojant pagauti žuvį - du skirtingi reikalai. Taigi aš kol kas žvejoju. Nekimba. Keičiu gylį - nekimba. Žvejojau dieną ir sutemus - išskyrus smulkių raudonų ešeriukų, kurie pastoviai kibino porcijas, tyla. Keli rykliai pasirodė paviršiuje. Skubiai perdariau “Big Game” įrankį į paviršinį variantą – bambalis “signalizatorius” pritvirtintas prie valo kaip plūdė. Sistema gavosi pusantro metro į gyli nuo paviršiaus, plaukiojanti atstumu nuo laivo apie 70 metrų. Nekimba… Ką bedariau: ir mirkiau kalmarą kraujyje, likusiam nuo jautienos kepenų, kurį virėjas maloniai pristatė, norėdamas irgi ryklį pamatyt, ir kepenis bei mėsą moviau ant kablių, ir tą seną pašvinkusią stauridę - nulis. Visas mano “universalus” masalas eina velniop… Paskutiniame laive Durbane pora ryklių sugavau, naudodamas šviežių stauridžių ir skumbrių galvas, bet iš kur jas gaut, kad net nejudina meškerių!!! Ką gi, rytas už vakarą mandresnis, reik bandyt prieš švintant ką nors sugalvot. Išsimiegojęs bandau vėl. Dar tamsu, bet saulės požymiai jau matosi. Vienintelė stauridėlė, kuri iš ryto užkibo ant porcijos kažkur 3 metrai nuo dugno, skubiai maunama ant “Big Game” įrankio ir leidžiama į vandenį. Nespėjau uždėt signalizatoriaus - nestiprus truktelėjimas, ir neužilgo 5 kg rykliukas jau džiaugiasi pamatęs laivą ir jo gyventojus!

Bet dar daugiau jis apsidžiaugė turbūt, kai buvo paleistas atgal į savo stichiją.

Reiškia, šviežia stauridė… Ką bedariau, ryte stauridės daugiau sugaut nebepavyko. Bandžiau dėt ant kablio sviežią spygliuotą ešeriuką, bet rykliai, greičiausiai, rūpinasi savo burnelės higiena ne mažiau, nei žmonės ir nenori paskui krapštyt spyglių tarp savo dantų. Teko žvejybą atidėt iki vakaro, kai stauridžių-skumbrių būriai pasirodys sekliau, kur mes stovime. Vakare echolotas parodė daugiau nei tikėjausi - didžiausias žuvies būrys po laivu nuo paviršiaus iki beveik pat dugno.

Deje, praėjo truputis laiko, kol pavyko stauridę sugaut - būriai dar neramus, juda, tik birželio vidury jie apsiramins, pradės aktyviai maitintis. Iškart kabinu stauridę “žyvcą” ant “Big Game” kablio ir leidžiu pamažu įrankį dugno link. Valas, nespėjęs nusileist, įsitempė kaip styga ir iššovė man iš rankų -kibimas! Pasisekė, kad buvo šiek tiek laisvo valo (nespėjau pritvirtint), ir užkibęs laimikis kablio atlenkt nespėjo. Po neilgos kovos gražuolis ryklys kūjagalvis pasirodė paviršiuje.

Viskas pasikartojo kaip traukiant rają-mantą. Kūjagalvis nutemptas iki pagrindinio denio, kur buvo sėkmingai užkabintas kabliu ir ištrauktas. Svėre jis 14 kg (tiesa, paskutiniame laive buvau ištraukęs truputį sunkesnį tokį pat sutvėrimą -16-os kg). Po trumpos fotosesijos įdomus padaras buvo paleistas atgal.

Skubiai bandau pagaut dar stauridžių masalui. Niekaip - per valandą ištraukiau tik 2 staurides ir vieną riebią skumbrę. Na ir ką - užmovus vieną po kito visus žyvcus ant stipraus įrankio, visi trys buvo sėkmingai sukramtyti valui nespėjus nusileist ant dugno. Tik vieną kartą pajutau kibimą (ryklys iš pradžių kimba labai atsargiai), po to smūgis ir -tuščias kablys, tik spėjau labai trumpam pajust įspūdingą galią… Užpūtė stiprus vejas ir šiam kartui žvejybą teko užbaigt. Po to – Dar-Es Salaamo uosto išorinis reidas – inkaras vėl. Šį kartą prastovėjome 5 paras, laukdami savo eilės įplaukti į uostą. Dugnas – koralų rifas, kas gali būti geriau jūrinei žvejybai! Deje, stambūs jūros gyventojai per visas žvejybas taip ir neužkibo, užtat džiugino pastoviai kibusios nedidelės žuvys – vos ne kas metimą kibimas, vis kita rūšis papuldavo.

Sutikit, tokios gražuolės papuoštų tikrai bet kokį akvariumą.

Susigundė masalu netgi skorpena – pavojingiausia jūros žuvis, kurios nuodai spygliuose gali suveikti liūdniausiai, jei prisilietusiam ir įgeltam žmogui per 10 minučių nesuteikti reikalingos medicininės pagalbos.

Gerai, kad kadaise, dar netgi neplaukiojęs į jūrą, su įdomumu skaičiau knygas su nuotraukom ir piešiniais apie pavojingus jūrų gyventojus. Būtent ši patirtis ko gero neleido prisiliest prie spygliuotos žuvies plikomis rankomis. Teko itin atsargiai išlaisvinti kabliuką ir kuo greičiau su nepageidaujamu laimikiu atsisveikint, išmetus jį už borto. Deje, nepavykdavo žvejot tamsiu paros metu - prieš sutemstant keldavom inkarą ir plaukdavom į atvirą jūrą dreifuot, nes tie kraštai turtingi ne tik savo fauna, bet ir piratukais – vagišiais, kurie naktį mėgsta prisistatyt iš valčių į “svečius” ir pasiimt prisiminimui vertingų daiktų. Dažniausiai tie vyrukai būna ginkluoti, todėl nelabai norisi sulaukt tokių svečių ir dėl savo pačių ramybės nakvodavom toliau nuo krantų… Tuo ir norėjau užbaigt savo nemažą aprašymą, ruošdamasis jau į namų pusę, bet pasitaikė dar kartą Beiros uosto reidas. Ką sau manot, sotus niekada neliksi – bandau žvejot vėl. Stovim ant inkaro beveik parą, “Big Game“ įrankis su kalmaru ant kablio tuščiai makaluoja vandeny, užtat ant silpnos meškerės, vos užmetus, kažkas nedelsiant nukando 4 uncijų svarelį ir, žinoma, pasišalino. Taip, būna ir taip… Stambus įrankis tylėjo ir sutemus. Kaip nuo širdies atplėšęs, uždėjau kartu su kalmaru ir mažą stauridėlę ant kablio (buvau ją laikęs Durbano reido rykliam), pagautą prie Dar-Es-Salaamo uosto. Tyla. Potvynio srovė gana stipri - svarelius pakėlė gerokai virš dugno, valai įsitempė. Nieko, užteks, prisižvejojau šiam kartui, pagalvojau, kelis kartus patempęs “Big Game“ valą… Smūgis buvo toks stiprus, kad vos manęs neišmetė už borto! Valą, žinoma, išleidau iš rankų iškart ir jis, išsivyniojęs apie 30 metrų staiga sustojo. Manydamas, kad viskas, likau be laimikio, pradėjau traukt valą užsimovęs pirštinę. Ne, yra, yra kažkas, vis dar sėdi ten, laukia, kada jį pritrauks prie borto. Ilgai kova netruko, o kai maumas (gana nemenkas ), pasirodė paviršiuje, supratau, kad čia ne raja ir ne ryklys, o kažkas į tuną gan panašus! Po kelių minučių 16 kg makrelė, labai stipri ir greita žuvis, kurios jėgos, deja, užteko tik pirmam po kibimo smūgiui, ištraukta kablio pagalba, po fotosesijos išleido paskutinį kvapą…

Tiesa, paleist jos ir nesiruošiau – makrelė, neįprastai skani žuvis, iškart buvo atiduota virėjui, kuris tikrai žinojo, ką su ja veikt toliau… Na, dabar tai šiam kartui tikrai viskas. Gaila, nepavyko pakovot su Didžiuoju Rykliu, bet tikėkimės, kad “Big Game III“ aprašyme jam būtinai vietos atsiras! :)

EPILOGAS. Asmeninės išvados. Rykliai

Kodėl beveik nekibo dienos metu tokiose vietose, kaip vandenynas prie Durbano uosto, kur žuvies įvairaus dydžio tikrai gausu, netgi pritaikius per krūvą nesėkmių lyg ir surastą teisingą masalą? Pristatau citatą iš vieno žvejybos straipsnių autorių: ”Tokio lygio vandens telkiny VISADA kažkas kažką kramto…”. Autorius rašė apie vieną iš Volgos upės užtvankų ir jis absoliučiai teisus - reikia surasti tik tinkamą vietą, masalą ir žvejybos būdą. Vandenyne tuo labiau - gyvenimas verda pastoviai, valgyt noris visiem ir visada. O atsakymas paprasčiausias - dienos metu pagal vandens temperatūros ir šviesos faktorius planktonas ir kiti mikroorganizmai pasitraukia į didesnį gylį (iki 150 metrų). Paskui juos maitintis migruoja stauridės ir skumbrės, paskui jas - didieji jūros plėšrūnai. Taigi, 20-30 metrų gylyje, kur mes dažniausiai metam inkarą, nelieka, galima sakyt, nieko vertingo. O prieš pat sutemus visas pulkas vieni paskui kita grįžta sekliau ir kaip išvada - panaudojus teisingą masalą pagal vietinės aplinkos savybes, be kibimo neliksi. O dabar truputi apie ryklius, mano mylimiausius ir gerbiamiausius gyvūnėlius. Mitai, dar likę iš tolimos vaikystės apie tai, kad ryklys kramto bet ką kraujuojantį (ar būtų mėsa, ar žuvis, ar dar kas nors), papuolusį į vandenį, šį kartą pilnai išsigaravo. Taip, skleidžiamas kraujo kvapas būtinai privilios ryklį, netgi kelis, bet jis negriebs jautienos ar kalmaro (kaip mano atveju) toje aplinkoje, kur tokie masalai niekad neegzistavo natūraliai. Vandenyne prie Beiros kalmarų gana gausu - raja ir rykliukas ilgai savęs prie stalo neprašė - prisistatė beveik iškart. Prie Durbano kalmarų nėra ir toks delikatesas aštriadančiam nepriimtinas (prisiminkit, kiek laiko ir pinigų reikia skirti mūsų karpiams, kad galu gale jie susidomėtu jūsų pasiūlytais boiliais, kurių kvapo prieš tai tvenkiny ir būti nebuvo). Užtat gyva stauridė ar skumbrė buvo atakuota iškart, vos masalą nuleidus kelis metrus nuo paviršiaus. Tos masiškai besiburiuojančios žuvys yra pagrindinis maistas rykliams šiame regione. Jūs paklausit - pala pala, o kaip gi su tais vargšais žmonėmis, kurie buvo ryklių atakuoti ir netgi mirtinai? Atsakysiu - rykliai žmogiena nesimaitina. Didieji baltieji rykliai, tikras teroro veidas, kurių tuose kraštuose tikrai gausu (ypač prie Cape Town’o uosto), skanauja ruoniais ir kotikais, ir, kaip jau rašiau, stauridžių būriais, kurių čia irgi gausu. Būna atvejų, kai banglentininkai ar paprastai plaukiantys žmonės skaudžiai nukenčia nuo ryklio dantų tik todėl, kad jis kažkodėl supainioja banglentę ar patį žmogų su ruoniu. Erzina ryklį ir ryškios spalvos maudymosi kostiumėliai, kaip mūsų jautį raudona medžiaga. Be to, visi žino, kad bet koks padaras iš gyvūnijos pasaulio tampa itin agresyvus per “vestuvinius” žaidimus ar saugodamas naujagimius palikuonis. Nenorėčiau atsidurt su rykliu vienas prieš vieną, prieš tai sutrukdęs jam „užsiiminėt seksu”:) Bet yra, žinoma, pripratimas. Esu matęs laidą apie kavinį-pub’ą Floridos pakrantėje, kurioje sutemus norintys (už pinigus, žinoma), gali pašert reguliariai atplaukiančius ryklius mėsos gabalais. Bet tie rykliai, netgi būdami savo stichijoje, buvo ilgai pratinami laiku atplaukti į reikiamą vietą ir tik gražiai išsižiot. Jokiu būdu nenoriu tuo pasakyt, kad rykliai - taiką mylintys gyvūnėliai. Pagal plėšrūnų reitingą jie užima vieną iš aukščiausių agresyvumo pozicijų. Taigi, darbas šiam kartui nuostabiame laive užbaigtas, eilinė jūrinės žvejybos epopėja irgi, straipsnis parašytas:). Su nuriedėjusiu akmeniu nuo pečių ruošiuos pačiai laukiamiausiai, maloniausiai, mylimiausiai kelionei - kelionei Namo.