2005 05 05

Savaitės vidurys, mintys sukasi apie savaitgalį, kur ir ką žvejot, bet čia skambutis, kuris nutraukia mano svaičiojimus. Skambina Duba ir daug nesiderėdamas praneša: „Po darbo prilekiu iki taves ir varom paspiningaut!” Na, kaip sakoma: derėtis čia ne vieta - tenka sutikt. Darbas į pabaigą, mašina jau laukia ir nepraėjus nei valandai mes jau iriamės buvusių durpių karjerų vandenimis.

Saulutė vis dar aukštai, tai laiko žvejybai ir masalų bandymui pakankamai. O bandyti teko nemažai. Pradėjome aišku guminukais, ryškiais, salotiniais, juodom ar geltonom nugarėlėm. Praeitą kartą jie puikiai pasiteisino. Tačiau dabar jie neveikia, metimas seka metimą, tačiau laukto smūgio vis nėra. Prasideda masalu keitimas, keletas metimų ir jau kitą sukrė ar kitas vobleris skrodžia vandenį. Susižvalgom: keista, kibimo nėra. Vėl trumpai grįžtam prie jau patikrintų „salotų“, „prakošiam“ vietas, kur atrodo nepagauti neįmanoma... Bet nieko. Vėl traukiam masalų dėžes, ieškom ką čia tokio pasiūlyti, kuo dar sugundyti plėšrūnus. Įvairių, neįtikėtinų atspalvių vobleriai ir guminukai skrenda į vandenį, pažiūrėjęs net nesupranti, kokią žuvį jis imituoja... Bet štai pagaliau lauktasis šūksnis „Yyraa!”. Skubiai išsitraukiu fotoaparatą ir pasiruošiu gal būt įspūdingos kovos įamžinimui. Tačiau tai tik nedidelis ešerys griebė morkos spalvos juodais taškais išmargintą voblerį... Bet po poros tuščių valandų tai jau šis tas.

Vėl keičiam masalus, vėl grįžtam prie jau patikrintu ryškių guminukų ir dabar jau aš šaukiu ta malonų ausiai šūksnį. Šį kartą kirto lydekaitė. Nespėjau nukabint savo žuvies, kaip girdžiu Dubos „Yra!“. Panaši lydeka ir pas jį „sėdi“. Fotoaparatas viską fiksuoja atminčiai. Truputį paplaukiam toliau, keletas metimų ir vėl Dubai kažkas tempia valą gilyn, kovoja. Dabar jau gražus ešerys pačiupo tą pačią „salotą“. Kabinam ant jau papilnėjusios girliandos ir dabar jau man kažkas godžiai griebė guminuką - lygiai toks pat ešerys kaip ir Dubai. Nuotaika iškart gerėja, vėl atsirado pasitikėjimas tuo jau patikrintu masalu, vėl aktyvesni metimai. Tačiau visas kibimas kaip staiga prasidėjęs, taip staiga ir pasibaigė.

Nejučia prisimenam nesenai Žvejokliuose aprašytą stebuklingo debesėlio poveikį kibimui ir užverčiam galvas į dangų... Nieko sau! Kaip tik tuo metu, kaip prasidėjo kibimas, saulę užstojo nedidelis juodas debesėlis, nors dangus iki tol buvo visiškai giedras!! Ir visa tai tęsėsi gal 20 minučių... Jo, kartais susidūręs su tokiais atvejais pradedi tikrai tikėti kažkokiom „antgamtinėm jėgom“ ir dažniau dairytis tokių debesėlių :). Manau greit atsiras naujas palinkėjimas žvejams. Kadangi sėkmės linkėti kaip ir negalima, manau teks linkėjimus performuluoti taip: