Kad ir kaip keistai nuskambėtų pasakymas „su dugnine meškere ant ledo“, galvoje turime ne įprastą dugninę kuria žvejojame atviro vandens sezono metu, o trumpą, tradicinę žieminę meškerėlę, su stacionaria inercine arba beinercine rite, ant kurios surišta sistemėlė su šėryklėle.

Nors gruodžio mėnuo neleido mums pasidžiaugti laimikiais nuo ledo, sausis parodo savo nagus ir paspaudus šalčiui sukausto ežerus ir upes. Pirmasis ledas vienas dosniausių žvejams, apdovanojantis ypač gausiais ir įspūdingais laimikiais. Vieni bando laimę sportiškiausioje žūklėje, kuomet išgręžiama šimtai ekečių besivaikant paskui ešerius, kiti renkasi sėslesnę, tačiau nemažiau sportišką taikios žuvies gaudymą šiuolaikine dugnine meškere „fideriu“ naudojant šėryklėlę. Nors šis metodas jau eilę metų naudojamas tarp Lietuvos žvejų atviro vandens sezono metu, žiemą šiuo būdu žvejoja nedidelė dalis meškeriotojų. Naujiena tai ar ne, spręskite patys, tačiau aš asmeniškai nemačiau nei TV laidų, nei straipsnių žurnaluose šia tematika.

Pasiruošimas žūklei

Visi puikiai žinome, kad žiemos metu viską reikėtų ploninti, mažinti, kad tik masalo pateikimas žuvims atrodytų kuo natūraliau ir patraukliau. Pati meškerė turėtų būti lengva, patogi ir kompaktiška. Žvejybai „fideriu“ renkuosi platesniu stacionarios ritės bugnelį turinčią Suomių „Rapalą“ meškerėlę(1pav.). Aišku galima naudoti ir meškeres prie kurių atskirai tvirtinasi beinercinė ritė, kurios didžiulis privalumas gaudant didesniuose gyliuose, tačiau aš labiau linkęs prie jau paruoštos meškerėlės su rite. Sportininko instinktas pakirtus žuvį numesti meškere į priekį nuo eketės, kad valas mažiau susipainiotų, gal būt dėl to ir renkuosi šalčiui atsparias, nelūžtančias meškeres Rapala. Kadangi žvejojame vidutinėje srovėje, mažo tūrio iki 30 gramų sveriančiomis šėryklėlėmis, pagrindinį valą renkamės geresnės kokybės atsparų trinčiai. Gaudant kuojas ar karšius renkuosi 0,17mm ar 0,19mm storio Anglų kompanijos „GURU“ valą pagamintą kopolimero pagrindu, kuris neleidžia garbanotis ar kitaip garankščiuotis esant stipriems mechaniniams poveikiams. Sistemai paruošti renkuosi patikimų gamintojų kaip „Drennan“ arba „Preston Innovations“ firmų aksesuarus. Prie pagrindinio valo rišame fluorokarbono „šoklyderio“ poros metrų atkarpą ant kurio veriame laisvai slankiojantį karoliuką su karabinu, prie kurio tvirtinsime šėryklėlę. Po to užneriame guminį stopmazgį, kurio funkcija sulaikyti laisvai slankiojančią šėryklą. Supiname apie 10cm ilgio kasytę iš to pačio fluorokarbono valo ir supynus užrišame mazgą. Kadangi naudojame įpatingai plonus pavadėlius tam, kad kibimo metu nenukirstumėmė užkibusios žuvies prie kasytės pririšu 5-7 cm ilgio „Feeder gum“ (fider guma) atkarpą ir tik tada kilpa į kilpą rišu pavadėlį. Pavadėlio gale rišu arba kabliuką arba avižėlę pasirinktinai. Būtų galima naudoti ir vadinamą atvadą, kuris atitraukia šėryklėlę nuo pagrindinio valo ir taip sumažina susipainiojimo tikimybę dar labiau, tačiau mums šito išvengti padeda jau paminėta supintą kasytė. Atminkite tai, kad žiema tai ne vasara, spaudžiant didesniam šaltukui ir esant aktyviam kibimui visi papildomi užsegimai, storesni valai daugiau surenka vandens iš eketės ir labiau apšąla, o tai sukelia papildomų nepatogumų. Tokia paprasta paternosterio sitemėlė be papildomo atvado puikiai tiks mėgėjiškai žvejybai.

Kitas klausimas kokią šėryklėlę pasirinkti gaudant žiemą? Yra įvairių būdų kaip papildomai jaukinti, tačiau juk mes gaudome šiuolaikiniu „fideriu“ ir segtuko pagalba pakeitus į didesnės talpos ir sunkesnio svorio šėryklą mes puikiai galime atlikti pradinį jaukinimą. Trys ar keturios startinės jauko dozes pilnai atkreips žuvų dėmesį ir privers sureaguoti į jauką. Kaip ir minėjau straipsnio pradžioje, kad vertėtų viską susiploninti bei susimažinti iki maksimumo, todėl ir šėryklėles vertėtų rinktis mini arba užrašu „small“(mažas). Tokio dydžio šėryklos esti labai mažo tūrio ir jų svoris svyruoja tarp 15 – 30 gramų. Gaudant srovėje vertėtų atkrepti dėmesį į tai, kad šėryklos svoris(švinas) būtų plokščias, kvadratinės arba stačiakampio formos, tai užtikrins stabilumą ir neleis srovei jų ridenti. Netinka šėryklėlės liaudyje vadinamos „kulkomis“, „arbūzais“, bačkutėmis“ ir kitos, kurių svoris koncentruotas aplink šėryklą arba jų apačioje. Srovėje jos neišlaiko stabilumo, o ypač žvejojant ant duobės šlaito gali kilti problemų, kuomet esant laisvam valui šėrykla pradės riedėti dugnu. Todėl siūlyčiau rimčiau pasikonsultuoti su žūklės pardavėjais ir pasirinkti tinkamo dydžio, formos ir svorio šėryklėles. Iš firminių išskirčiau Drennan „Grip-mesh“, „Oval groundbait“, Preston Innovations „Open ended“, Guru „Cage“, bei Lietuvoje gaminamų „Feeder Expert“ mini šėryklėlės. Tinklelis paprastai būna plastmasinis, atviro arba pusiau uždaro tipo su mažiau skylių šonuose. Žvejojant šiuo būdu pagrindinis tikslas nuolatos išlaikyti žuvį jūsų eketėje, todėl svarbiausia tinkamai parinktas jaukas, o ne masalas. Gaudymo metu kabliuką pakeisti į avižėlę nėra problemų, masalą taip pat. Kada kibimas aktyvus ir kimba standartinio dydžio žuvis, norint pagauti didesnę, paduokite kas trečią, ketvirtą šėryklą su jauku ir didinkite masalo porciją. Nuo uodo trūklio lervos pereikite prie dviejų trijų musės lervų, tai tikrai išbandyta ir pasiteisina. Tačiau kaip paruošti universalų, dirbantį ir tikrai išsiskiriantį iš kitų jauką – paklauskite pardavėjų, jie tikrai jums neatsakys...

Jaukinimas žiemą

Lietuva – spiningautojų kraštas, todėl ir žūklės prekių parduotuvėse dominuoja spiningui skirti masalai. Suvalgomi guminukai, vobleriai, blizgės ir sukriukės puošia vitrinas ir sienas. Pirkėjui net galva sukasi kur ir ką naudoti, kaip tinkamai pravesti šį į žuvį nė iš tolo neprimenantį kinijoje gamintą masalą. Kaip bebūtų su jauku kur kas „paprasčiau“. Atėjus į parduotuvę ir paklausus: „važiuosiu į žemupį gaudyti kuojų ir karšių, kokį jauką man pasiūlytumėte“? Kiekvienas mažiau ar daugiau suprantantis apie jaukus pardavėjas nebandys apgauti ir pasiūlys kuojinį, karšinį arba universalų jauką, o tada kils klausimas kuris iš jų geriausias? Tada prasideda „protingieji patarimai“: „paiimk spalvotų džiūvėsių, pridėk kepintų kanapių, o kadangi žiema dar ir kopros keletas saujų nepamaišys, pasigaminsi jauką tiek kuojai, tiek karšiui“.

Atvirai pasakysiu, kad per metus 15 ir daugiau kartų tenka sudalyvauti įvairaus rango plūdinės žūklės varžybose skirtingais metų laikais. Žinių bagažas apie jaukus pasipildo vis didesniais „krepšiais“, todėl galiu pasakyti, kad ne pačiame jauke esmė, o jo pateikime. Pagrindiniai niuansai yra jauko struktūra(frakcija), spalva, lipnumas, aktyvus ar pasyvus, skurdus ar sotus, lengvas ar sunkus. Atrodytų kiek daug skirtingų tipų jaukų išvardinau, tačiau, kad ir kokį jauką jauką jums pasiūlytų pardavėjas jus jį galite perdirbti savaip. Esant nuskaidrėjusiam upės vandeniui siūlyčiau rinktis natūraliai rudą arba visiškai juodos spalvos jauką, taip viskas atrodys natūraliai ir žuvims nesukels jokių atsargumo pojūčių. Pirktinį vasarinį jauką siūlyčiau persijoti per smulkų 2mm tankio sietelį, kad atskirti stambios frakcijos detales. Nedėkite jokių splavotų detalių, geriau žvejybos metu į šėryklą įspauskite keletą uodo ar musės lervų, tai duo didesnį efektą nei sauja spalvotų džiuvėsių, kurie užkimš žuvims skrandžius. Žvejojant giliai duobėje karšius jauką ruoščiau neaktyvų, puse kilogramo jauko maišyčiau su 1-2kg molio arba juodžemio tam, kad jaukas būtų skurdus ir neaktyvus. Taip paruoštą lipnesnį jauką srovė plaus lėtai, į jaukinimo vietą nepritraukiant smulkmės, kas padidins didelės žuvies sugavimo tikimybę.

Kilogramo jauko pilnai užteks visai žvejybos dienai, o jeigu atsitiko taip, kad jauko pradedate trūkti, jaukinkite ne kiekvieną šėryklą užpildytą jauku, o kas ketvirtą- penktą. Turint ar užsisakius mažų uodo trūklio lervų „joker“, kuriuos sumaišius su upiniu moliu(jokiu būdu ne su jauku) sėkmingai galėsite gaudyti ešerius. Juk neretai atsitinka taip, kad žvejojant taikias žuvis papuola sugauti ešerių. Taip yra todėl, kad ešerys labai godi žuvis, o srovės plaunamas jauko debesis su keletu uodo lervų juos priverčia susidomėti iš kur visa tai. Paruošus kilogramą drėgno molio, tokiam kiekiui pilnai užtektų 200 gramų „jokerio“,o tai pigiau už 1 kilogramą prabangiausio „sensas“ firmos jauko pakelį.

Šis sportiškai aktyvus ir savotiškai įdomus žūklės būdas, manau sudomins ne vieną Lietuvos meškeriotoją išbandyti ir atrasti sau tinkamą sistemą, šėryklėlę, bei jaukinimo receptą, kuris leistų sugauti dagiau nei šalia sėdintys kolegos. Todėl linkiu prasidėjus poledinės žūklės sezonui atrasti kažką naujo, o gal būt ir atsiminti senai pamirštą žvejybą „fideriu“.