Ilgą laiką žiemos sezonu gaudydavau tik avižėlėmis, žieminėms blizgutėms beveik neskirdamas dėmesio. Visgi, tą dėmesį atkreipti privertė būtent blizgutės su grandinėle. Masalai ne tik įdomūs, bet ir universalesni žiemą, nes net spaudžiant dideliam šalčiui žvejoti blizgutėmis gerokai komfortiškiau.

Pirmoji vieta, kur nusprendžiau išbandyti blizgutes, man nepatiko – užtvanka su itin skurdžiu gamtovaizdžiu. Aišku, viduržiemy visi ešeriokai tokiuose telkiniuose būriuojasi aplink dambas, todėl ten įsitaisiau ir aš. Ešerio dydis šiandien gal ne tiek ir svarbus, svarbiausia išbandyti blizges, nų darbą bei kibumą.

Naudoju standartinę tokioms vietoms ešerinę taktiką – gręžioju eketes nuo dambos į gilumą. Ir jau pačioje pirmojoje eketėje, kur gylis 2 metrai, sulaukiu dviejų kibimų. Abu kibimai tušti – sargeliu jaučiu žuvies prisilietimą prie blizgutės, tačiau jis šiek tiek kitoks, nei žvejojant balansyrais ar blizgutėmis su įlituotais kabliais.

Kibimai ant blizgutės su grandinėle atrodė taip: dvigubas ar trigubas sargelio linktelėjimas, kai ešerys bandė sugriebti spalvotą lašiuką, kuriuo buvo papuoštas ant grandinėlės tabaluojantis kabliukas. Bet žuvies nepavykdavo pakirsti. Patikrinau kitas eketes – visose tuščia, todėl vėl grįžau į pirmąją. Šį karta ešeriokas tarsi jau laukė įleidžiamo masalo ir godžiai metėsi ant blizgės. Nestiprus „tuk“, kurį pajuntu ranka ir dėl visa ko dar kertu. Taip – pirmas „matrosas“ sėdi!

Po to antras, trečias. Supratau ankstesnę savo klaidą – reikia pakirtinėti iš karto, kai pamatau kad ir menkiausią sargelio linktelėjimą. Ilga grandinėlė šiek tiek pavėlina kibimo perdavimą sargeliui, todėl net mažutis sargelio krustelėjimas ir reikia kirsti.

Šitą išvadą pats sau pasitvirtinau ir kituose vandens telkiniuose, ir kitomis sąlygomis tą pačią žiemą. Pačioje pradžioje, kai dar nebuvau išmokęs įdėmiai stebėti sargelio, net trečdalį žuvų pakirsdavau ne pamatęs kibimą, o tiesiog bekeliant meškerėlę eiliniam mostui. Nenuostabu, kad daug tokių žuvų atitrūkdavo betraukiant – juk padoraus pakirtimo keldamas meškerėlę nepadarydavau.

Iš pirmos išvados iš karto sekė antroji – sargelis turi būti kuo įmanoma jautresnis. Pirmose žūklėse kibimų nepastebėdavau ir dėl per daug stangraus sargelio. Šis sargelis puikiai tikdavo gaudant balansyru, kai ešeriai griebia gerokai agresyviau, tačiau žūklei blizgute su grandinėle jis pasirodė per grubus.

Vėlesnėse žvejybose atradau du sargelių tipus, kurie man geriausiai tiko. Pirmasis – paprastas lavsaninis sargelis. Antrasis – iš storo monofilamentinio valo. Lavsaninio sargelio svarbiausia nenuilginti, kad jis neplaukiotų. Sargelis iš valo dirba be priekaištų, tačiau jį gerokai sunkiau įžiūrėti.

Taigi, bandymai žvejoti blizgutėmis su grandinėle buvo daug žadantys. Meškerėlę išmokau laikyti pačiais pirštų galiukais, kad ir kaip jie šaldavo. Tada signalo perdavimo sistema „kabliukas – blizgė  - valas – meškerėlė“ dirba efektyviausiai.

Visgi to maža. Žvejojant tokiomis blizgutėmis dar reikia ir lakią fantaziją pasitelkti, įsivaizduojant, kaip nuo mano judesių juda ir blizgutė, ir kabliukas ant grandinėlės.

Kartą bežvejojant su kompanija toje pačioje užtvankoje blizgutę įleidau į bičiulio išgręžtą eketę, šalia kurios jau mėtėsi keli šiek tiek didesni ešeriokai. Gylis čia didesnis – 4 metrai. Nuleidęs blizgutę iki dugno jaučiu, kad kabliukas švelniai į kažką kabinasi. Ištraukęs pamačiau ant kabliuko žolyčių liekanas. Reiškia, mėgsta dryžuotieji  virš šitos žolės plaukiot.

Šioje eketėje nusprendžiu išbandyti varinę blizgutę. Tiesiai pasakysiu – labiausiai mėgstu ir tikiu sidabrinėmis blizgutėmis. Tačiau reikia išbandyti viską. Pagaunu tris padorius ešeriokus ir tyla... Atsinešu prie kitos eketės paliktą dėžę ir nusprendžiu čia padirbėti blizgute ilgiau. Suskaičiuoju 40 mostų, kai vėl pamatau sargelio „tuk“. Pirmasis – pro šalį, antrasis – krebžteliu, bet nepakertu, trečiasis – visai neblogas ešerys kabo.

Nesulaukęs daugiau kibimų apgręžiu draugą, kuris avižėle užtiko ešerių būrelį. Gręžiu kas 3-4 metrai eketes tiesia linija link jo. Kiekvienoje eketėje ištraukiu po vieną „matrosą“. Tačiau ne iš karto, tik blizgę įleidus. Visose eketėse reikėjo padaryti po 15-20 mostų.

Peršasi trečia išvada: sportinė taktika, kai bėgama per eketes darant po 5-10 mostų kiekvienoje, ne visada teisinga.

Jei esate įsitikinę, kad ešerių aplink jūsų eketę yra, tikrai verta ten „pamojuoti“ ilgiau. Net ilgiau, nei tai darytumėt su paprasta blizge ar balansyru. Juk blizgutė su grandinėle turi 2 ešerio viliojimo elementus – blyksintį blizgutės kūną ir lėčiau sklendžiantį kabliuką su ryškiu lašiuku. Čia galima daryti ketvirtąją išvadą: su tokia blizgute turime didesnę galimybę suvilioti pasyvų, neaktyvų ar net labai mažą ešerį. Blizgės žaidimu susidomėjusi žuvis susivilios smulkesniu masaliuku, kabančiu ant palaido kabliuko.

Gal net dryžiuotis nenorės praryti to spalvoto taškelio ant kablio, o tik atakuos ryškią spalvą. Ir kas įdomiausia, kad neretai atakuos vieną, du, tris kartus tol, kol mes jį pakirsime. Ko gero, čia bus mūsų penktoji išvada.

Nors... Vėliau dažnai atsitikdavo, kad jau pirmasis nerealizuotas kibimas nebesikartodavo, kad ir kaip aš stengdavausi. Kas įdomiausia, tokie pavieniai kibimai būdavo gerokai piktesni ir aktyvesni ir priminė kibimus gaudant blizgėmis su ilituotais kabliais.

Pirmą tokį kibimą pajutau jau tos pirmosios žūklės grandinėlinėmis blizgutėmis metu. Tada buvo atėjusi eilė bandyti bronzinę blizgutę. Čia ant grandinėlės tabalavo nebe vienšakis, o trišakis kablys. Jau po 2-3 mostų ešerys stuktelėjo sargelį ir godžiai apžiojo visą trišakį. Ko gero, tai buvo trumpiausiai „išmojuotas“ dryžuotasis, nes kitus reikėjo vilioti 3-4 mostais. Ir, galvoju, kad to priežastis – trišakis.

Pasirodė, kad trišakį kablį su ryškiu papuošimu ešeriai ima agresyviau. Aišku, rečiau, bet didesnių egzempliorių pasitaiko.

Taigi, mano šeštoji, ir paskutinė išvada: trišakis kablys efektyvesnis tik gaudant stambesniu ešerius, nes mažesni geriau pasikerta vienšakiu.

www.salmoru.com