Pasivaikščiojęs šiom dienom Dubysos pakrantėmis, pastebėjau jos pavasarinę jėgą ir grožį. Vasara ji čia visiškai rami, neskubėdama neša vandenį link Nemuno, o dabar lekia, skuba, pakeliui pasiglemždama ir medžius ir paskutines ledo lytis.

2005 04 06

Sutikau ir vietinį žveją, stumia dviratį prie kurio parišta meškerė, pakalbinau, kodėl nebando žvejot? O jis man atsako, kad praėjo netrumpą upės ruožą ir nerado vietos tinkančios žūklei, dar anksti šiek tiek, sakosi, kad šiek tiek vėliau sukils šapalai ir kad pasitaiko labai gražių laimikių, tik jau labai trumpas jų kibimo laikas, nepataikei momento - nepagausi. Taip pakalbėję išsiskyrėme, nusistūmė žmogelis toliau savo dviratį. Sako, einu, dar apžiūrėsiu kitus upės ruožus, nežvejosiu, sakosi daugiau, bet įdomu pažiūrėt. Jaučiasi - žmogus užaugęs prie šios upės, ir kaip upė atbunda po žiemos, išsilaisvina iš ledų glėbio, taip ir jis, kartu su upe, prie kurios ko gero gyveno ir jo tėvai, ir jo seneliai, prie kurios ir jis nugyveno gražų laiką, atbunda, ir negali sėdėt namuose, nori bėgt kartu su savo upe. Pasigrožėkite šiais vaizdais ir jūs.

Balčius