Naujienos

Penktadienį iš vakaro sudėję tvarkingai daiktus su Ispanu prisikabinome prie kablio priekabą su laivu „VAKARĖ“ ir pajudėjome iš Kauno Dusios ežero link. Sinoptikai žadėjo gerus orus, nuotaikos buvos puikiausios, o Ispanas rankose laikė kelio „legendą“. Mašina lėkė tarsi kulka pirmyn, palikdama šone Išlaužo, Prienų, Simno ir kitus miestelius. Dzūkijos keliai vingiuoti ir kalniukų nusėti - važiuoti vienas malonumas. Pagaliau sukam Verstaminų link, peršokam Spernios upelį ir jau važiuojam žvyrkeliu.

Vos pavažiavus keletą kilometrų matome kaip ant kalniuko mums mojuoja visiškai jaunutė mergaičiukė. Iš pirmo žvilgsnio jai neduosi daugiau 16-kos. Savo gležnutėmis rankutėmis ji mums nuoširdžiai moja rodydama kelią. Širdyje truputį ramiau. Vadinasi buvome tikrai laukiami. Sukame į gražiai sutvarkytą, žalumoje skęstančią sodybą. Lipame iš mašinos švytinčiais veidais. Mus pasitinka jaunutė mergaičiukė gražiu, šlakuotu veidu ir rudais į „uodegytę" surištais plaukais. Tai ji mūsų laukė, tai ji, toji, kurią pažįsta daugelis žvejų. Tai asmenybė. Nedaug užgaišę bagažo iškrovimui ir susinešę daiktus į namo vidų mes jau trise judame Dusios ežero link. Važiuoti ilgai ir netenka, nes ežeras mūsų laukia vos už kelių šimtų metrų nuo sodybos. Ten mūsų laukia dar viena jaunutė mergaičiukė ir berniokas. Šilti rankų paspaudimai, pirmoji pažintis ir... Mes jau palikę mašiną su dalimi savo daiktų naujiesiems bičiuliams stumiame „VAKARĘ" nuo kranto ir trise iriamės mums nežinomais Dusios vandenimis. Vaizdai, kurie mus lydi, palieka tikrai malonų įspūdį. Irkluojant ežero Šeimininkei, užsimezga pokalbis apie šį bei tą ir aš „pagaunu“ save galvojant, kad dar visai neseniai man plaukiant su „VAKARE“ ją taip pat irklavo jaunutė mergaičiukė. Įdomus sutapimas, bet tuo pačiu ir malonus. Šypsena nuvilnija mano veidu, bet kalba pasisuka apie tai, kokios žuvys šiame ežere plaukioja ir kokie laimikiai dažniausiai guli žveju valtyse. Plaukimas valtyje neprailgo ir mes jau vietoje. Strazdanotoji šeimininkė atidžiai su echolotu tyrinėja ežero dugną ir žiūri, kur laikosi žuvis. Ispanas ruošia pašarus, o aš tuo metu ruošiu ilguosius mūsų „kuolus“. Echolotas rodo žuvingesnę vietą, mes inkaruojamės ir bandome jaukinti žvejojimui numatytą vietą. Mergaičiukė valiūkiškai juokiasi ir sako: „Mūsų žuvys nepratusios prie taip skaniai jūsų paruoštų pašarų ir vargu ar jos nepabėgs, kai mes sumesime juos į vandenį?“ Aišku, mes su Ispanu tik šyptelim ir... apelsino dydžio šratai krenta su dideliu triukšmu į vandenį. "Nu, nu -paskutinę žuvį iš čia išbaidysite“, - juokiasi ji. Ispanas ima į rankas 7-kę, mergiotė taip pat, o aš imuosi 9-kės. Jau vakarėja, bet noras toks didelis, kad niekas į tai nekreipia dėmesio. Laukti ilgai Dusios vandenys mūsų neverčia. Kibimas, mergaičiukės dideliam nustebimui, prasideda neužilgo. Traukiame žuvį vieną po kitos. Laikas daro savo - temsta, o tinklelyje jau spurda gražiosios Dusios žuvys. Grįžtame į krantą. „Vyrai, jūs sugriovėte visas mano teorijas. Dabar aš visiems pasakysiu, kad pašarai yra tikrai vertas dėmesio dalykas.“ O mes ką? Tylime, nes vienas kitą su Ispanu suprantame ir be žodžių. Jaukinome, beja, mes „Žvejo tako“ pašarais. Grįžus į sodybą teko susipažinti su Rudaplaukės Tėvais, Močiute, o vėliau ir kitais giminaičiais, kurių kitą dieną atvyko gausus būrys. O tą vakarą susėdome prie apvalaus stalo lauke fantastiškai atrodančių deglų šviesoje. Stalas buvo papuoštas įvairiomis daržovėmis, valgiais ir ... samagono buteliu. Taip, taip, Mielas skaitytojau, čia klaidos nėra. Tą vakarą sėdėjome ilgai, ilgai, nes buvome nesimatę daugiau nei metus laiko, o pakalbėti buvo apie ką iš tiesų. Tai buvo tarsi meet‘as trim. Žodžiai liejosi laisvai iš širdies apie draugystę, meilę, žvejybą ir nusivylimą. Būčiau neteisus, jei pasakyčiau, jog nekalbėjome apie žvejoklius. Prisiminėme beveik visus. Ir patikėkite, ši mergaitė taip gražiai atsiliepė apie jus visus. Kalba sukosi tai į vieną, tai į kitą pusę, bet strazdanotoji Rudaplaukė tikrai nei apie viena iš žvejoklių neištarė nei vieno blogo žodžio. Atvirkščiai, apie kelis net iš tiesų maloniai šnekėjo. O apie vieną žvejoklių buvo pasakyta ypač daug gerų šiltų žodžių. Patikėkit, žvejokliai, ji jus visus labai, labai myli... Laikrodis rodė netoli antros valandos nakties, kai pakilome miegoti. Daug nesileisdamas į sekančių dviejų dienų žvejybos aprašymus, galiu pasakyti, kad mes su Ispanu viešėdami pas šią mergaitę, patyrėme daug malonių emocijų, kurios paliko mūsų širdyse. Šventėme (mums tai buvo netikėta) Rudaplaukės sesutės gimtadienį, žvejojome, daug apie viską diskutavome, kepėme šašlykus, rūkėme „vietinį“ Dusios „tabaką" ir daug daug kalbėjome. Ši strazdanotoji parodė, kaip gaudomos Dusios žuvys ir su žieminėmis meškerytėmis, kaip „tikri žvejai" geria samagoną dar kartą įrodė, jog dzūkai nuoširdžiai moka vaišinti draugus. Atsisveikinant tryško džiaugsmo ašra ir mes su Ispanu pakvietėme Rudaplaukę į atsakomąją žvejybą šį savaitgalį, kuri įvyks Rusnės saloje Skirvytės upėje. Žadėjo dar atvykti ir Žvejukas, o gal ir vietinė žvejoklė mus pamalonins savo atvykimu, nes Rudaplaukė labai norėjo su ja susipažinti ir pažvejoti kartu. Mums išvažiuojant, matėm kaip švelniai mojuoja gležnutė Rudaplaukės ranka tarsi sakydama: „Jūs dar sugrįšite, nes ne visos Dusios paslaptys dar atskleistos, ne visos mintys ir žodžiai dar pasakyti.“ Patikėkite, mes su Ispanu tikrai palikome dalį savos širdies geraširdės Dusios šeimininkės sodyboje. Iki greito susitikimo Skirvytėje! p.s. Autorius rašydamas šį straipsnį specialiai neminėjo čia jokiu vardų, bet kas neabejingas gėriui, švelnumui ir atlaidžiai žiūri į žmogaus gyvenime padaromas klaidas, tas atpažino bei rado save skaitydamas šį straipsnį.

Sigutis

Rašyti komentarą

Security code
Neįžiūriu paveikslėlio