Naujienos

Jau ne pirmas mano straipsnis apie šią žuvį, gal net ir ne paskutinis. Ir jau koks penktas ruduo, kai „pakrinka nervai“, ir vakarais lyg koks vaiduoklis trainiojuosi apie namus, po daržų lysves rankiodamas naktinius sliekus. O po to „pakrikusių nervų“ sindromo apsėstas tamsiais vakarais sėdžiu prie upės ir įtempęs klausos, beje taip pat pakrikusios, likučius, stengiuosi išgirsti suskambant barškutį.

Guodžia tik tai, kad neesu aš toks vienintelis. Kad yra ir tokių kurie prasėdi ir visą naktį, ir dar prie ežero, kur sulaukti vėgėlės kibimo, mano nuomone, šansai lygus minimaliam procentėliui. Tačiau negana to, kad lyg pamišėlis sėdžiu toje tamsoje, tai dar ir ieškau kompanijos, darau įtaką jauniems, sveikiems žmonėms, įtraukiu juos į rudeninį vėgėlių gaudymo maratoną. Keisčiausia ir tai, kad kompanija visada atsiranda, ir ne vienas. Net ir ne du kompanionai. Kai kurie pirma kartą pabandę ir nieko nepagavę, net kibimo negirdėję, vėl veržiasi prie upės. Panašu, kad užtenka ir vieno karto, kad protas aptemtų ir taptum priklausomai tai beprotiškai įdomiai, paslaptingai, beviltiškai nuobodžiai, tikrai keistai vėgėlių žvejybai.

Sample ImageNeries vėgėlės niekuo nesiskiria nuo Nemuno. Tik jų kolonizacija Nery žymiai mažesnė ir būriai retesni. Jei Nemune esu jų pagavęs visose mėgintose vietose, tai Neryje taip nėra. Reikia iieškoti ir rasti vietas, kur jos laikosi. O radus – priversti jas sudrebinti jūsų dugnines. Ar sudrebins ar ne – daug kas priklausys ir nuo jūsų įgūdžių, vėgėlių pažinimo. Patirties neturintiems pasakysiu, kad tai ne karpiai ar salačiai, čia proto daug nereiks. Tačiau „atsėdėjus“ keletą žūklių tuščiai, pradedi galvoti, kad to proto lyg jau ir mažoka, kad jos turbūt yra labai gudrios, labai įtarios pasiūlytam masalui, arba pačiam trūksta žinių. Tačiau taip nėra. Man buvo šį rudenį: sekė dvi iš eilės gan rezultatyvios vėgėlių žūklės Neryje, ir po to keturios iš eilės visiškai tuščios. Vos galutinai „nervai nepakriko“. Tačiau jau kitą dieną vėl galvojau, ką reiktų daryti kitaip, kad penkta žūklė būtų produktyvi.

Kaip gaudyti vėgėles turbūt daug pasakot ir nereikia, tačiau parašysiu vėliau. Kalbant apie Neries upę galiu pasakyti, kad čia pilnai užtenka 2 uncijų svarų ( apie 60 g). Visa sistema kaip ir gaudant Nemune.

Apie masalus. Pagautų vėgėlių skrandžiuose teko rasti įvairaus gyvio. Pagrinde nedidelės žuvelės – gružliukai, kuojytės, dyglės. Radau ir vėžiuką, dar gan dažna turėjo varlių liekanų. Tai leidžia daryti išvadas, kad masalai gali būti įvairūs. Tačiau populiariausiais be abejo yra ir bus naktinis sliekas. Bet kalbant apie Nemuną, mano pastebėjimu, mailiuką vėgėlė stveria greičiau ir dažniau. Pats svarbiausiais dalykas vėgėlizmui Nery – rasti jų buveines. Kaip ir Nemuno aukštupyje, o ir kitose upėse, geriausia rasti duobes, kurių dugnas būtų nusėtas akmenimis. Geriau didesni, nes tokie akmenys – tai didesnės slėptuvės šiai žuviai slapukei. Tai pat esu įsitikinęs, kad didesnių akmenų plotuose galima rasti ir didesnių egzempliorių. Nereikia pamiršti ir kliuvinių, suvestų medžių, ypač pavasario suneštų akmenų sangrūdų. Teko pagauti vėgėlę ir prie didelių riedulių, esančių tiesiog smėlėtame dugne. Gaudant šią žuvį reiktų bandyti perprasti kaip ji gyvena, kur ir kada „eina į medžioklę“. Skrandžio turinys kartais leidžia daryti išvadas, jog vėgėlės priplaukia ir visai netoli kranto, kad naktį nesunkiai pasigautų snaudžiančių smulkių žuvelių ar traukiančių žiemoti po akmenimis varlių. Ieškant vietų geriau prie vandens būti dar esant šviesiai, kad šviesoje galima būtų nustatyti kur yra pagilėjimas, kur prasideda grįžtanti srovė, kur pagrindinė. Nes tokie dalykai būna labai svarbūs. Radus tariamą vietą reiktų tiesiog svareliu patikrinti dugną, jei nėra akmenų arba jų vos vienas kitas – siūlyčiau ieškotis kitos vietos. Teko pagauti vėgėlių ir nedidelėse akmenų „salelėse“. Kadangi tokiose vietose vietos nedaug, tai ir žuviai rasti pasiūlytą masalą lengviau. Mat „medžioklės plotas“ nedidelis ir jį patikrinti daug laiko neužima. Ir atvirkščiai, jei rasta vieta yra didelė, gan gili ir ilga duobė, žuvų kiekis irgi gali būti žymiai didesnis. Tačiau ir „medžioklės plotas“ didesnis, ir jį patikrinti vėgėlei gali prireikti daugiau laiko. Tačiau nereikia pamiršti ir kovos už būvį faktoriaus, mat kova dėl maisto kartais turi labai didelę įtaką kibimui. Šį faktą taikyčiau absoliučiai kiekvienai žuviai. Kuo didesnis žuvų būrys, tuo dažniau sulaukiamas kibimas. Tačiau ką daryti, kada patikrintoje vietoje nekimba? Manau kad vėgėlėms, kaip ir kitoms žuvims, galioja nekibos fenomenas. Tokiais atvejais tiesiog belieka pasidžiaugti buvimu gamtoje, ir tikėtis kitąkart geresnio vakaro.

Apie vėgėlę turiu susidaręs tokią nuomonę: tai nejudri, lėtai „šliaužiojanti“ tarp akmenų dugno žuvis. Ramybės būsenoje ji nesimaitina ir glūdi akmenų, kerplėšų priedangoje, jei yra koks „urvas“, gali lindėti ir jame. Tačiau maisto paieškos metu ji jau būna gan aktyvi, ir nepraleis progos nustverti kokios apsnūdosios žuvelės, radus išlindusią varlės koją, ją būtinai iškrapštys iš po akmens. Kažkodėl manau, kad ir maisto ji ieško neskubėdama, lėtai patikrindama visus plyšelius, apiplaukdama didesnius akmenis. Ir dar manu, kad jos yra žuvys vienišės, kad nesibūriuoja ir būrius kaip kokie gružliai.

Aprašysiu kaip aš gaudau Neryje vėgėles. Gaudau jas 4 dugninėmis meškerėmis. Didesnis kiekis meškerių leidžia greičiau rasti šias žuvis, leidžia išbandyti masalų įvairovę. Tai tiesiog greitesnis būdas susipažinti su šia žuvimi.

Naudoju pagrinde 3.6 - 3.9 metrų ilgio „heavy feeder“ tipo kotus, galinčius mesti mažiausiai 100 g svorį. Ritės didelės galingos, kad greit „nesusidrožtų“ nuo didelio apkrovimo. Valas ne plonesnis, nei 0,3 mm storio. Nes kliuvinių nemažai upėse, o pagrindinio valo storis įtakos vėgėlei neturi. Tada dedu slankiojantį apie 60 g svarelį (su skyle per vidurį man geriausi), rišu suktuką, ant pagrindinio valo prie pat suktuko apvalų svarelį („sugerti“ didžiojo svaro smūgius į mazgą). Pavadėlį rišu 30-40 cm ilgio 0,25 – 0,27 mm storio. Kabliukas didelis, ilgu kotu su užkarpėlėm, kad sliekui būtų patogiau „sėdėti“ ant jo. Dažniausia kabinu vieną didelį arba du mažesnius naktinius sliekus. Jei gaudau mailiuku, naudoju mažesni kablį trumpu koteliu. Mailių kabinu kiek žemiau nugarinio peleko. Ant meškerės viršūnės dedu skambutį, jei gaudau neilgai, 2-3 valandas, švieselės nededu. Visais kitais atvejais, o ypač Nemune, švieseles naudoju. Metu ten, kur dugne yra akmenys, nesvarbu ar tai bus toliau, ar tik keletas metrų nuo kranto. Taip pat svarbu , kad būtų gylis bent 1,5 metro. Sekliau negaudau. Meškerę statau kiek įmanoma stačiau. Taip valas „surenka“ mažiau nešamų šiukšlių. Jei nekimba, permetinėju kas pusvalandį. Nekibos metu tenka eksperimentuoti, arčiau ar toliau mesti, keisti masalus. Bet dažniausiai nepadeda niekas tokiu atveju. Jei kimba, tai ir kimba kur beužmestum, ką beužkabintum ant kablio. Patys rezultatai nėra ir nebus stulbinantys. 2-3 žuvys – normali žvejyba. Žuvies dydis nuo 200 g nelegalių iki 1,25 kg. Tokias teko pagauti šį rudenį, nors rekordinė vėgėlė, 1,5 kg, pagauta prieš 4 metus. Patarčiau turėti žirkles - pincetą, mat ši žuvis nesismulkina su masalu. Vėgėlė dažniausiai užryja giliai ir pincetas neretai padeda mažesnei vėgėlei ištraukt masalą jos nesužalojant.

Pabaigai. Tiesą pasakius - tai visai kitas žvejybos būdas. Vien tai, kad žvejyba vyksta tamsoje. O kibimai tik girdimi. O ir pati žuvis neeilinė. Nes ji - vėgėlė.
P.S. Tai tik mano nuomonė ir patirtis. Visos vėgėlės sugautos Vilniaus miesto ribose. Straipsnių skiltyje galite rasti mano straipsnius apie vėgėlių žūklę Nemune

Sample Image
Sample Image
Sample Image
Sample Image
Sample Image
Sample Image

Drageris

Rašyti komentarą

Security code
Neįžiūriu paveikslėlio