Eilę metų Upaitis manęs nedžiugina - nors ir pavykdavę beveik visuomet pagaut dienos normą, bet joje nebūdavę nieko įspūdingo - nei gražių karšių, nei motininių kuojų, vien kuojos iki 300 g ir plakiokai, žodžiu, medžiaga vytinimui. Tačiau nors vieną kartą sezone ten nuvykstu su viltimi - o gal šį kart pavyks. Šie metai - ne išimtis, nusprendžiau pamėgint dar kartą. Planavau nuvykti ten kai tik Minija bent kiek nuslūgs ir keliai taps pravažiuojami. Kadangi praeitą savaitgalį taip nebuvo, o dar sekantį jau galiotų karšių draudimas, šis buvo vienintelis be alternatyvų, nepaisant to, kad oro prognozės jam nebuvo palankios.

Kadangi aplinkybės buvo žinomos iš anksto, paėmiau penktadieniui laisvą dieną. Taip darau jau antrus metus ir tokia praktika pasiteisina - startuoti iš Vilniaus gerai  išsimiegojus ryte (bet ne naktį), kad žvejybos vietoj žvaliam parsirastum apie pietus. Tokia taktika pasiteisina ta prasme, kad apie pietus dauguma žvejų skirstosi ir tokiu būdu savaime eliminuojasi pagrindinė Upaičio problema - tinkamos vietos suradimas. Po vidurdienio žvejybos vietos pasirinkimas darosi paprastas - laisvų vietų sočiai. Savaime aišku, toks strateginis manevras įmanomas tik su sąlyga, kad bus žvejojama su nakvyne.

Šįkart mes planavome net dvi nakvynes - atvykti penktadienį ir išvykti sekmadienį. Toks long session suteikia eilę privalumų. Ne tik minėtas vietos suradimo pliusas, bet ir galimybė antrą dieną pakeisti žvejybos vietą, pavyzdžiui pernai nieko doro nesukrapštę Upaityje antrą dieną parsikraustėm į Aukštumalą, nors tiesa sakant, ir ten nieko doro nepagavom. Taip ir šįmet nusprendėm - startuojam Upaityje, o antrą dieną spręsim pagal aplinkybes - ar likti toje pačioje vietoje, ar kur nors persikraustyti.

Taigi, aš, Modestas, Povilas (ZhulikasVilenskas) ir Vladas (Twisteris) penktadienį aštuntą ryto pajudame link žemupio. Šįkart mano paskutiniam pirkiniui, stogo bagažinei - debiutas. Be jos šitiek mantos niekaip nesugrūstumėm - 4 "ležakai" (sudedamos lovos) ir miegmaišiai, 2 palapinės, 3 meškerių pilni dėklai, 4 kėdės, maisto atsargos dvejoms paroms ir dar daug visko kito - net ir į ganėtinai talpų universalą Ford Focus Vagon tai niekaip netilptų. Likus kilometrui  iki Mingės kaimo mūsų laukė "zasada" - abipus kelio pievų vanduo praplovė kelyje ~15 metrų pločio balą. Sustojome apsižiūrėt, ar saugu bus tą balą pervažiuot. Tą patį pabandė padaryti anapus balos atvykę du ekipažai - pasirodė, kad baloje vietomis išgraužtos gilios duobės, kai kurios tokio gylio, kad net su bridbačiais galima prisemti. Į tokią duobę pakliuvus be trakoriaus jau nebeištrūksi. Jau ėmėm abejoti, kad šįkart apskritai lemta nusigauti į Upaitį, bet kadangi kiti du ekipažai neturėjo jokio pasirinkimo - juk tai vienintelis jiems kelias namo, nusprendėm pažiūrėt, kaip jiems seksis šturmuot tą kliūtį, o jei jiems pavyks, tada jau ir mes bandysim. Bendromis su tais ekipažais pastangomis pabraidžioję po balą radome saugų "farvaterį", t.y. siaurą pravažiavimą be gilių duobių, jo ribas pažymėjome styrančiais pagaliais. Gavosi savotiški vartai, pro kuriuos tikėtina, kad pravažiavimas bus saugus. Ką gi, ekipažai anapus duobės sėkmingai įveikia kliūtį, tas suteikia ir mums drąsos, sėkmingai pravažiuojame ir mes.

Atvykstame prie Stasio sodybos, surandame jį, susitariame dėl persikėlimo, kraunam į jo valtį mantą ir pirmyn. Žvejų Upaityje buvo, bet ne per daugiausiai, vietų pasirinkimas buvo nemažas, bet mus ribojo tas faktas, kad vietoje būtų įmanoma ne tik žvejoti, bet ir įsikurti pastačius 2 palapines, o tokių vietų nebuvo labai daug. Galiausiai po ilgų debatų apsistojame toje vietoje, kur vienoje pusėje Upaitis, o kitoje - kanalas. Tam tikras strateginis privalumas - jei Upaityje nekibs, galėsim bandyt laimę kanale. Upaityje jaučiamas ganėtinai stiprus vėjas, tad palapinių statymas užtrunka. Pirmi užmetimai Upaityje nieko gero nežada - kimba vangiai ir smulkmė. Ką gi, griebiamės atsarginio varianto, bandome kanale ir ten iš tiesų geriau - gan aktyviai kimba 150-200 g kuojos. Taip kanale ir praleidome dienos likutį. Beje, čia pat anapus kanalo kranto stovėjo kelios mašinos ir žvejai periodiškai persikėlinėjo valtelėmis  mūsų krantan. Reiškia kelias Kintų pusėje buvo pravažiuojamas, nes iki kanalo nusigaudavo ne tik džipai, bet ir lengvos auto. Viena gausi kompanija persikėlė mūsų pusėn ir visai netoliese taip pat įsikūrė nakčiai. Naktis palapinėje buvo vėsi, nors didelio diskomforto nesijautė. Nebent kiek prasčiau nakvojosi Povilui, nes jis nakvojo atskirai paprastoje palapinėje, tuo tarpu mes miegojome dviejų sluoksnių carp-dome, kas suteikė eilę privalumų prieš eilinę palapinaitę. Deja, bet į carp-domą telpa tik 3 gultai, tad kažkas turėjo nakvoti antroje palapinėje. Povilui nepasisekė dvigubai - minėta kompanija pasirodė esanti gan triukšminga, o ji kaip tik buvo arčiau jo.

Ryte situacija suprastėjo - vėjas įsismarkavo, kanale kibimo nerasta. Bandėme vėl gaudyti Upaityje, bet ir ten ne pyragai - vangiai kibaliojo smulkmė - plakiukai ir smulki kuoja. Tik Vladui pasisekė ištraukti vieną puskilinę kuoją. Įdienojus negausi liaudis ėmė skirstytis, į pavakarę vėjas dar sustiprėjo ir žvejoti tapo gan problematiška - pikerių ir feederių viršūnėlės stipriai baladojosi nuo vėjo, kibimą įžiūrėt buvo sunku. Žvejų vakarop matėsi labai mažai, bet mūsų kaimynai pasirodė esantys ne ką mažiau užsispyrę už mus, taip pat liko antrai nakčiai. Praradę viltį kažką pagaut prie tokio šalčio ir vėjo, sulindom į carp-domą ir prie kortų praleidome visą vakarą.

Vėjas nenurimo net naktį ir rytą atradome tokį pat šaltą ir vėjuotą, kaip vakarą, tad mums beliko pripažinti eilinį fiasco Upaityje ir ruoštis namolio. Kaip ne keista, bet rezultatyviausia buvo pirma diena, tiksliau sakant, antra jos pusė, kuomet ir pagavome didesnę savo skurdaus laimikio dalį. Povilas nuėjo pas kaimynus pasiteirauti, kaip sekėsi jiems. Daugumai panašiai kaip mums, nors pora žvejų pagavo po karšį ar kelis.

Susikrovėm daiktus, išsikvietėme Stasį mūsų pasiimt. Atplaukė jo sūnus, susikrovėm jo valtin mantą ir pajudėjom link Mingės. Kaimynai dar liko, net surentė didelę užuovėją. Plaukiant namo matėme labai mažai žvejų, nors dar buvo rytas ir žvejų turėtų būti maksimalus kiekis. Matomai, šis savaitgalis buvo nevaisingas ne tik mums - kažkas išsigando prastų orų, kažkas neatvyko, nes jau iš kolegų sužinojo, jog nekimba.

Važiuojant namo atradome jau užkastą vandens griovį, kuris tapo mums rimta kliūtimi važiuojant pirmyn. Ką gi, atsisveikinom su Upaičiu iki sekančio sezono, šį mūsų ten jau nebus, laukia kitos vietos, kiti vandenys.

UbijcaSeldon