Po ilgų diskusijų forume galų gale buvo nuspręsta tradicinį meet’ą Karklėje pakeisti ne tokiu patriotiniu susibėgimu Liepojoje, Latvijoje. Taigi, po šio meet’o išdidžiai galime pasakyti, jog Žvejoklių “padengiama” teritorija išsiplėtė ir į kaimynines šalis! Deja, tolimas atstumas bei vieno Žvejoklių bičiulio vestuvės gerokai praretino dalyvių gretas.

Kaip visada, nekantriausieji meet’o dalyviai ant latviško Baltijos jūros kranto susirinko dar penktadienį vakare. Nuostabioje vietoje šalia įspūdingų artilerinės tvirtovės griuvėsių meškeres užsimetė Ubijca, Scorpas, Twisteris, Studentas bei Banditas su sūnumi Raigardu. Mes, tuo metu dar ramiai sėdėdami Vilniuje jau iš jų žinojome, jog viskas sekasi puikiai – ir oras puikus, ir kibimas labai geras. Vyrai atžvejojo visą naktį ir 5 kg paros norma pas visus buvo įvykdyta 100%. Todėl išaušus dienai visi krito miegoti į savo palapines – reikia pailsėti prieš laukiantį dar vienos nakties kibimo maratoną.

Mes su Eixo į Latviją įvažiavome šeštadienį per pietus. Trumpos kelionės iki Liepojos metu pirmiausia ieškojome visų įmanomų kaimyninės šalies blogybių ir ydų. Deja, radoma tik vieną – ŠLYKŠTUS kelias iki Liepojos. Toks vaizdas, kad kelių lopymas yra nacionalinis latvių sportas. Buvome sužavėti žvejybos bilietų išdavimo paprastumu – Nicos miestelio degalinėje juos užpildė kasininkė ir už 3 mėnesių leidimą sumokėjome po 5 latus. Bandau dabar įsivaizduoti analogišką situaciją Lietuvoje – atvažiuoja brolis latvis pažvejoti Kuršių mariose savaitgaliui. Važiuoja į žūklės parduotuvę, o jam sako – eik į banką, susimokėk, tada ateik. Deja, bankas savaitgalį nedirba ir vargšui turistui tenka žūklaut nelegaliai... Ir dar vienas pastebėjimas apie latvius – jie pajūrio turi tiek daug, kad jo nemistifikuoja ir nesaugo, kaip lietuviai.

Į meet‘o teritoriją su Eixo įvažiavom išsižioję – tokių įspūdingų karinių įtvirtinimų nebuvome matę: milžiniški bunkerių, artilerinių patrankų platformų bei kitų forto pastatų griuvėsiai, kurių centre stovi vieniša moderni vėjo jėgainė. Bandžiau internete rasti daugiau informacijos apie tuos įtvirtinimus, deja, duomenys, bent jau anglų ar rusų kalbomis labai skurdūs: tai unikalus I-ojo pasaulinio karo rusų statinys, skirtas atremti atakas iš jūros.

Stovykla mus pasitiko ramybe – kaip ir rašiau, visi ilsėjosi po intensyvios naktinės žūklės. Ubijca, mus pasitikęs ir viską aprodęs tyliai vėl nėrė į palapinę ilsėtis. Pakrantėje matėsi tik niekada nemiegantis Studentas, draugiškai besimušantis su Bandito sūnumi. Titanų dvikovą galų gale laimėjo Raigardas.

Po pietų visi vakarykščiai žvejai išsibudino: kas permetinėjo meškeres, kas užkandžiavo. Apie rimtą žvejybą dieną negalvojome – tam turėsime naktį, nors ir dabar mestelėjus toliau nuo kranto ištraukdavome vieną kitą plekšnę. Netrukus atvažiavo ir pirmasis Klaipėdos ekipažas: Heil, Indis bei Akiniai su broliu Arnu. Iškeliame Žvejoklių vėliavą, skelbiam meet‘o atidarymą atkimšdami 4 simbolinius puslitrius bei juos užkąsdami ką tik Ubijcos iškeptais šašlykais. Iki saulėlydžio į meškeres dėmesio kreipiame mažai: reikia tiek daug apšnekėti su metus nematytais bičiuliais. Tik Heil tyliai pasiėmęs spiningėlį dingstą tarp priekrantės griuvėsių – jam blogiau, naktį su blizge vėjažuvių nepasivaikysi :) Deja, temstant Heil grįžta tuščiomis – teturėjo vienintelį vėjažuvės kibimą. O mums, „plekšnininkams“, kuo labiau į tamsą, tuo dažniau prisireikia vaikščioti prie savo meškerių, traukti plekšnes bei permetinėti meškeres – kibimas pastovus, tik nėra tų didžiųjų, puskilinių ar didesnių egzempliorių. Nors mažyčių, kapeikinių, irgi nėra – visos plekšnės daugiausia po 200-300 g.

Sulaukiame paskutinio ekipažo, Ignelio su kompanija, bei pradedami rimtąją meet‘o dalį – žvejybą. Kimba nuolatos. Keisčiausia, kad mūsų pajūrio papratimu, nakčiai ant visų kablių dedame krevetes. O pasirodo, čia viskas atvirkščiai: krevetės dirbo dieną, o sutemus be žuvies gabaliuko neišsiversi. Ne tokį žvejybinį tempą atlaikome iki ryto – aš į palapinę sliūkinu apie 3 nakties. Bet jau po kelių valandų vėl keliuosi – palapinėje nuo patekėjusios saulės darosi šilta, o lauke jau girdisi atsibudusių žvejų šurmulys. Pasirodo, buvo ne vienas toks, kuris taip ir nebuvo užmigęs – visą naktį vyko ir žūklė, ir šventė.

Iki pietų viskas vyksta sulėtintai: lėtas košės virimas ir valgymas, lėtas plekšnių traukimas, lėtas arbatos gėrimas ir labai lėtas ir tylus bendravimas su bičiuliais. Visi puikiai suprantate, kad vakar diena nepasibaigė tais 4 puslitriais... Deja, iš Baltijos staiga pradėjęs kilti milžiniškas juodas debesis priverčia greitinti tempus. Puolame tvarkytis palapines, vyniotis meškeres bei nešioti daiktus iki mašinų. Mums sekasi, nes mašinos čia pat. Vos tik viską susipakuojame, dangus prapliumpa liūtimi – paskubomis atsisveikiname vieni su kitais ir išsivažinėjame. Nors per greit mus čia iš pakrantės lietus išvarė, tačiau gal ir gerai – daugelio mūsų laukia ne vienos ir ne dviejų valandų kelionė namo...

Text: evil
Photo: Ubijca, Twisteris, evil