Sportinės žūklės pasaulio čempionatai, tai išskirtiniai renginiai tiems, kurie nors šiek tiek domisi sportine žūkle. Lietuvoje egzistuoja penkios meškeriotojų sekcijos, kurios vykdo atrankas bei siunčia savo atstovus dalyvauti aukščiausios prabos renginiuose, tai poledinė žūklė, meškeriojimas plūdine meškere, spiningavimas iš valčių, dugninė žvejyba (feeder) ir karpių žūklė (carpfishing). Kiekviena iš šių sekcijų turi savo pasiekimus ir galimybes. Labai džiugu už Lietuvos spiningo mėgėjus, nes jie jau įrodė, kad yra pasaulinio lygio elitas. Mūsų šalyje nuo seno plėšriųjų žuvų gaudymu domisi bene didžiausias būrys meškeriotojų, atsiranda didelė konkurencija, todėl tai skatina pačius žvejus stipriai tobulėti. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie poledinę žūklę, nors jie ir nėra pasiekę tokių įspūdingų rezultatų pasaulio čempionatuose kaip spiningistai, bet visada kimba į atlapus šios srities elitui. Kadangi esu karpių žūklės atstovas, tai būtent apie tai ir rašysiu.

Šių metų spalio 5-10 dienomis, Ispanijoje vyko 17–asis sportinės karpių žūklės pasaulio čempionatas. Tam buvo parinkta Ebro upė, tiksliau Makinenzos užtvanka (Mequinenza Reservoir), kur Ebro upės srovė sustoja ir sąlygos žvejybai yra tiesiog puikios. Šis vandens telkinys garsus visoje Europoje, nes jame veisiasi ir gyvena begalybė karpių ir įvairaus kalibro šamų. Užtvanka buvo pastatyta apie 1970-uosius metus, iki to laiko šamai ten nekaraliavo, bet po to sulėtėjus srovei, šios labai plėšrios žuvys ėmė sparčiai daugintis ir iškilo pavojus natūraliai besiveisiančioms žuvims. Ispanijos aplinkosaugos tvarkytojai net buvo priėmę sprendimus naikinti šamus, bet pastaraisiais metais išanalizavę visus pliusus ir minusus nusprendė, kad šamai duoda didelę ekonominę naudą per žūklės turizmą, todėl reikia išsaugoti jų stiprią populiaciją Ebro upėje, o pajamas gautas už turizmą investuoti kitose vietovėse, kur kyla ekologinės problemos. Gražu ? Taip, bet tik popieriuje ir valdininkų galvose, o realybėje besiklausant pačių ispanų viskas vyksta labai negražiai, nes tikslinės lėšos dažniausiai nukeliauja ne ten kur reikia. Kažkur girdėta ? Taip.

Grįžkime prie pasaulinio renginio. Jame dalyvavo 24 pasaulio valstybės, kiekvienai iš jų atstovavo po tris komandas, komandą sudaro du nariai, plius atsarginiai nariai, kapitonai, vadovai, taigi gaunasi, kad į vieną vietą sugužėjo apie 300 karpininkų. Tikra šventė šios srities gurmanams,  pamatai savo akimis kaip žvejoja pasaulinio lygio žvaigždės.

Varžybų atidarymas, paradas ir uždarymas vyko Caspe mieste, net nežinau ar jį galima pavadinti miestu, nes jame mačiau tik 3 šviesoforus, veikiau miestelis, dydžio mažesnis už Vievį, kilometras skersai ir du išilgai. Yra tik vienas esminis skirtumas, visas Caspe labai senas miestas, panašus į  Vilniaus senamiestį, menantis ne vieną amžių, todėl miesteliu jį vadinti liežuvis nesiverčia vien tik iš pagarbos miesto amžiui bei dvasiai. Aplink Caspe smėlio ir akmenų aukštos kalvos, kurių papėdėse pilna alyvuogių ir persikų plantacijų. Tiesa yra vienas natūralios gamtos negrąžinantis objektas, tai geležinkelis, kurio stotelė yra netoli centro, beje Lietuvos rinktinės pasirinktas viešbutis irgi buvo ten pat.

Ispanai garsėja savo nepunktualumu, todėl ir visas čempionatas vyko tokiame pastovaus vėlavimo formate. Pradžioje dauguma mūsų tuo piktinosi, bet po savaitės pripratome ir jau buvome susitaikę su mintimi, kad viskas vyks vėliau nei numatyta.

Čempionato komandų registracija vėlavo apie 7 valandas !  Kitą dieną kapitonų susirinkimas vyko ne toje vietoje kur buvo numatyta, be abejo porą valandų vėliau. Varžybų atidarymas tai kaip kažkoks nesusipratimas, kad vėlavo apie valandą tai jau net nereikia minėti, bet kam reikėjo paskelbti visų 300 svečių susibūrimo vietą prie  viešbučio viename miesto gale, po to netvarkingai nueiti gatvelėmis į kitą miesto pusę, po to apie valandą vyko komandų rikiavimas ir jau tik tada parado formoje žingsniavome atgal beveik į tą pačią vietą kur rinkomės pradžioje. Žodžiu pirmyn atgal ir bele kaip. Matyt jau nebus taip gerai, kaip buvo Rumunijoje 2012 metais, kada visos rinktinės buvo gerbiamos kiekviena atskirai su paskirtais gidais, pažintinėmis kelionėmis po miestą su dviaukščiais autobusais. Ech ta nostalgija… . Taigi po tariamo parado sugūžėjome į Gojos teatrą, bet prieš įeidami į fojė, mes šiek tiek stabtelėjome siauroje gatvelėje, kad mus nufotografuotų. Net nežinau, kam toptelėjo mintis tuo momentu uždainuoti ,,Ant kalno mūrai“, bet visi kaip susitarę, labai greitai, tam visu balsu pritarėme, gavosi labai neblogai, nes ovacijas girdėjome garsias. Pačiame teatre klausėmės varžybų organizatorių bei valdžios atstovų iškilmingų kalbų, po to garsiai paskelbus, kiekvienos rinktinės atstovas po vieną lipo į sceną įdėti savo šalies vėliavos į tam iš anksto paruoštą eilę, kuri simbolizavo visų šalių bendrą tikslą. Dar klausėmės trumpo koncerto ispaniškais motyvais, kurį atliko instrumentinė trio, melodijos labai patiko.

Trečia diena, varžybų startas pagal darbotvarkę turėtų įvykti 13 valandą. Ar tikrai ? Ryte numatytas kapitonų susirinkimas bei burtų traukimas neįtikėtina, bet buvo pradėtas laiku. Burtai lėmė, kad mūsų komandos išsidėstys sekančiai: A zona Remigijus Pupelis ir Justas Barakauskas – 6 sektorius, B zona Mantas Staškus ir Darius Grigaitis – 15 sektorius, C zona Vilmantas Andziulevičius ir Augustas Šimukonis. Aiškumo dėlei pasakysiu, kad kiekvienai šaliai atstovauja trys komandos skirtingose zonose. Atstumai tarp mūsų sektorių nuo 5 iki 10 kilometrų, važiuojant vingiuotais keliukais. Kaip ir nieko gero, bet ir verkti nėra ko, reikia dirbti, dirbti, dirbti.  Na o žinant, kad mūsų rinktinės vyrai turi po tris kiaušinius, todėl nebuvo baisu, bet burtai iš pat pradžių nulėmė, kad aukštas vietas užimti bus velniškai sunku.

Aš iki paskutinės varžybų minutės tikėjau mūsų rinktinės pajėgumu ir pasiryžimu, žinojau, kad jie vykdys visus iškeltus uždavinius. Bet kartais nutinka kitaip nei planuoji, nes šis sportas priklauso ne tik nuo pasiruošimo, patirties ar fizinių gabumų, bet ir nuo Dievo malonės. Lietuvos rinktinės pozicijos nėra labai stiprios bendrame visų dalyvaujančių valstybių reitinge,  esame stiprūs vidutiniokai ir puikiai matome į ką reikia lygiuotis.

Ką gi, startas. Žinoma ne 13 valandą, valandėle vėliau. Nieko tokio, jau baigiame priprasti, o pasiteisinimai iš organizatorių tokie, kad  zonos viena nuo kitos labai toli, daug kas atvažiavę su vienu automobiliu (tokių nemačiau) ir nespėja reikiamos žvejybai įrangos išvežioti po sektorius. Tiesa, kad vėluos startas sužinome tik 11 valandą, kai jau laikas įeiti į sektorius ruoštis įrangą ir tam pasiruošusios 23 šalys. Sutapimas ar ne, bet Ispanijos rinktinė prie sektorių pasirodo tik 12 valandą, jau žinodami, kad startuosime tik 14 valandą. Tiek to, su tuo ,,punktualumu“ jau laikas pabaigti, nes ir skaitytoją tuojau užknisiu su tuo ispanišku ,,maniana“.

Tiesa, tik įėjus į sektorius kyla problemos. Tai sektoriai su kaimynais kertasi, tai ribos nelygios, lietuviai A ir C zonose dėl to aiškinasi su zonų teisėjais, kurie kalba tik ispaniškai, tiksliau nekalba, o rėkauja, bet problemos neišsprendžia, o tik pablogina. Matau, kad naudos iš to nebus, todėl pasiimu į pagalbą laidos ,,Apie žūklę“ operatorių Ronaldą, kuris puikiai kalba angliškai ir lekiu su auto į centrinį štabą aiškintis su vyriausiais teisėjais. Ten išdėstę savo problemas vėl grįžtame prie Ebro. Po skundų buvo pataisyti mūsų ar kaimynų sektoriai.

Prieš startą visi užimame iš anksto suplanuotas pozicijas, dalyviai sektoriuose, o žvalgai prie Ispanijos komandų, skirtingose zonose. Paaiškinsiu kodėl prie Ispanijos, o ne prie Kroatijos ar kitų aiškių lyderių. Todėl, kad mums buvo labai svarbu žinoti ar vietiniai ieškos kažkokių gylio nukrypimų, žvejos toli ar labai toli nuo kranto, ar pradžioje naudos didelius kiekius jauko, ar naudos kokias nors ypatingas tam kraštui sistemėles ir pan. Sektoriuose mūsų rinktinė tuo metu irgi elgėsi pagal planą, meškerės sumestos 80- 110 metrų atstumu, pajaukinta nedideliu kiekiu boilių. Laukiame, stebime. Mano didžiausiai nuostabai, ispanai A zonoje turėdami išskirtinį kraštinį sektorių, nesimarkiruoja, nieko neklipsuoja (nematuoja nei gylių nei atstumų), užsimeta bet kaip, bet kur ir pradeda negausiai jaukinti žuvį. Chm, keista – gal viską žino atmintinai. Tiesa atstumai pasirinkti irgi panašūs kaip mūsiškių. Sistemos ir masalai tokie kokių ir tikėjomės, pva maišeliai, kuriuose supakuota visa sistemėlė su masalu. Mes tam buvome pasiruošę, tam net darėme atskirą treniruotę Pykaičiuose ir taip pat esame užmetę nuo starto pradžios. Gaunu signalus iš kitų žvalgų- viskas tas pats arba labai panašiai.  Informacija skubiai perduodama į sektorius. Aišku, kad nieko naujo iš Ispanijos rinktinės nepešėme, tai kaip ir geras ženklas, o dar Vilmanto su Augusto komanda pagavo karpį, tai jau tikrai neblogai. Bet žinodami, kad greitai pagautas karpis gali būti labai apgaulingas, staigiai žvalgus permetame prie Kroatijos komandų, bet ir ten nieko gero nepešame. Jų taktika labai panaši jau daug metų, mes ją žinome, bet neįkandame filosofijos, kaip jie atsirenka jaukus.

Apie jaukus reikėtų parašyti šiek tiek atskirai. Lietuvos rinktinė pagrindine baze pasirinko Coppens halibut peletes, kaip priedą naktiniam šėrimui Deepex pagamino tirpstančius 18 mm. boilius iš coppens miltų, o Renmar pagamino tirpstančius 24 mm. halibut boilius tolimam naktiniam jaukinimui. Priedo dar turėjome kukurūzų, kanapių, tigrinių riešutų, ziginio jauko bei CCMoore ir kitų gamintojų įvairių skysčių, likvidų, aliejų, dipų. Viso pašarų trims komandoms buvome paruošę  apie 500 kg. Liko apie 200 kg.  Kiek teko pastebėti pasaulio čempionato metu ir pabendravus su kitomis komandomis, tai apie 90 % komandų buvo pasirinkę coppens peletes, beje tą patį jauką pasirinko ir komandos užėmusios visas aukštas vietas. Priežastis labai paprasta, Ebro žuvys prie to stipriai pripratintos.

Varžybos vyksta pilnu tempu, aiškėja lyderiai, tai Anglijos rinktinė, mes ją vienaip ar kitaip sekame. Taktikoje jie elgiasi įprastai, jaukina pagrinde kamuoliais su krabu ir šiek tiek mažiau su spombomis tais pačiais atstumais kaip ir mes. Bet garantuoju, kad jie žino daugiau nei mes. Ebro anglams kaip antri namai, jų ten apsilanko tūkstančiais, net Caspe miestelyje į juos kreivai vietiniai šnairuoja dėl pastovių triukšmų ir lėbavimų. Bet ta anglų invazija prie šios upės davė labai gerus vaisius pasiruošimui pasaulio čempionatui. Jei palygintume su mumis, tai mes turėjome apie 10 konsultantų, kurie yra ten žvejoję, na o anglai jų turėjo apie tūkstantį kaip minimum.   Aaa… dabar visi pasakysite, kad reikėjo daryti treniruotę Ebro, o aš sakau ir sakysiu, kad nereikėjo paprastos treniruotės, nebent varžybinio formato, bet deja tai 2015 metais nebuvo suorganizuota. Paprasta, tarkime 3 dienų treniruotė dažniausiai naudos neatneša, o kartais netgi padaro meškos paslaugą, nes žvejojant be konkurencijos karpiai maitinasi labai aktyviai, kimba ant bet kokio masalo ir bet kurioje vietoje. Tokiu atveju žvejui atrodo, kad jau atsirinko jaukus ir masalus, o kai ateina laikas varžyboms, karpiai pasitraukia iš savo įprastų maitinimosi vietų dėl savisaugos instinkto, nes visas krantas primestas meškerių, bombarduojama įvairiais jaukais ir dunda šimtai žmonių kojų pakrantėje. Šį momentą mes visi vadiname presingu ir tik tokiu momentu įmanoma atsirinkti kas ir kurioje vietoje geriausiai tinka karpiams tai dienai ar kelioms paroms. Karpiai per presingą pasidaro labai įtarūs, masalus ragauja atsargiau nei įprastai, dažniausiai stengiasi nepalikti jiems saugių zonų ir tik tada atsiskleidžia gerų jaukų privalumai, kurie galbūt visiškai nesudirbo per paprastą žvejybą, nes karpiams tada tiko bet kas. Lietuvos rinktinė turėjo karčią pamoką su treniruote Italijoje 2011 metais. Mes tada nuvažiavome su visa rinktine, atsirinkome tinkamus boilius ant kurių beprotiškai kibo karpiai, o per varžybas tie patys boiliai nesuveikė visiškai. Šiais metais Ebro upėje treniravosi daug šalių, su latviais ir rusais kalbėjausi ta tema, jie sakė, kad nesupranta nieko, nes atseit buvo atsirinkę jaukus ir masalus per treniruotę kurie geriausiai vilioja karpius, o pasaulio čempionato metu tie patys jaukai ir masalai buvo niekam tikę. Jų treniruotė ir buvo ta meškos paslauga, kuri neleido nuo pat varžybų pradžios gaudyti žuvies subalansuotais tam telkiniui pašarais. Treniruotė, gal veikiau paprasta žvejyba yra naudinga tik tuomet, kai prie to pačio ežero ar upės prasėdi apie mėnesį laiko, ir tik tada gali perkasti to vandens telkinio subtilybes, deja mums Ebro ir kiti panašūs telkiniai yra per toli tokiai prabangai.   O apie jaukų subalansavimą konkrečiam telkiniui  irgi reikėtų plačiau pakalbėti, nes šioje vietoje mes turime didelę skylę, patirties mažoka, bet turiu minčių, kaip tą spragą užpildyti.

Varžybos tęsėsi tris paras, dabar net tiksliai neatgaminu pasąmonėje, kada ir kas iš mūsų komandų sugaudė karpius, bet trumpa ataskaita būtu tokia. Pagauna mūsiškai A arba C zonoje, žaibišku greičiu dalinamės informaciją ant ko, kokiu atstumu ir panašiai. Ir taip pastoviai po kiekvienos pagautos žuvies visa rinktinė yra informuojama. Žvalgai dirba savo paskirtus darbus, teikia žodines ataskaitas kapitonams bei rinktinės nariams sektoriuose.

A zona, Remigijus ir Justas jau antrus metus iš eilės neapvilia rinktinės, pernai jų rezultatas buvo geras, šiemet irgi neblogas, užimta 6 vieta zonoje, kurioje varžosi 24 komandos, tai pagarbos vertas pasiekimas. Jei visos trys vienos šalies komandos parodo panašius rezultatus savo zonose, tada galima tikėtis gero rezultato bendroje įskaitoje. Nuo pat pradžių mūsiškiai A zonoje neatrado vaisingų gaudymo taškų, bet gerokai susitolinę, apčiuopė gyslelę ir pradėjo gaudyti karpius, gadindami nervus kaimynams, o tie kaimynai serbai buvo labai stiprūs, vienas jų Bojan Bojanič, jau 10 metų dalyvauja pasaulio čempionatuose, ne vieną kartą kopęs ant apdovanojimų pakylos. Pirmą varžybų pusę serbai su lietuviais žvalgėsi, stebėjo vienas kitų taktikas, rezultatai buvo panašūs, bet po to serbai užčiuopė labai toli kažką tokio prieš ką mes neradome ginklų. Serbijos komanda paskutinę parą stipriai pradėjo gaudyti karpius, zonoje užimdami 2 vietą. Kiti kaimynai Makedonija ir Austrija buvo tik stebėtojai tos gražios dvikovos.

Kapitonai (aš ir Saulius Navickis) pasirenkame patogiausią vietą palapinei B zonoje nakvynei, ten praleidžiame visas tris naktis prie lietuvių sektoriaus.  Dienomis aplankome kitas zonas po kelis kartus, o vakarais bei naktimis vaikštome po B zoną, dairomės, norisi kažką nužvelgti pas kaimynus, nes čia esantys mūsų vyrai niekaip negali atsidaryti, t.y. pagauti įskaitinės žuvies – karpio.  Dirba jie iš peties, labai nervina gaudantys kaimynai, minčių apie komandos narių pakeitimą net nebuvo, nes komanda pilna jėgų, akys dega, jokio raginimo nereikia, net draugai iš kitų šalių komandų matydami mūsiškių atsidavimą kraipo galvas ir nesupranta kas negerai. Izraelio komandos kapitonas atneša mums į sektorių šventos žemės žiupsnelį atvežtos iš Izraelio !!!  Faktiškai B zonoje žvejojome keturiese, du rinktinės nariai fiziškai ir protiškai sektoriuje, o kapitonai vis pakišdavo kokią mintį iš šalies. Bet veltui. Iš anksto numatyta programa neduoda jokios naudos, kimba tik šamukai ir didelės kuojos.  Išbandėme šimtus savo žinomų masalo kombinacijų, nužiūrinėjome kaimynus, bandėme kopijuoti, save net pradėjome vadinti kosmonautais, nes pasirodo žmogaus fantazijai, atrenkant masalus ir prisigalvojant įvairių tabu, nėra ribų.  Zig-rig sistema irgi bandyta. Ir viskas veltui ? Ne, nes tai irgi patirtis, kurios naudą manau apčiuopsime ateityje. Vieną mažą patirtį iš to jau gavome, kad kapitonai miegantys prie sektoriaus gali būti, kaip nereikalingas balastas, kuris neleidžia ramiai, strategiškai, pamatuotai komandai mąstyti. Į rinktinę dabar papuola tik labai, labai visomis prasmėmis stiprūs karpininkai (tik labai nepasikelkit, nes skausmingai nukrisite ) ir jiems nereikia papildomai iš šono burbėti, jie patys puikiai suvokia, kad norint pasiekti gerus rezultatus reikia vykdyti iš anksto su kapitonais ir visa rinktine suderintus bei numatytus planus.  B zonoje mes turėjome šaminį sektorių ir tiek, o su šamais nepakovosi, jie kaip parazitai prilimpa, nesitraukia ir dar dėl gerų jaukų dauginasi (nuotraukoje matosi, kiek šamas pririjęs mūsų jaukų). Kaimynai olandai iš dešinės, turėdami išraiškingą dugno reljefo pakitimą, gaudė karpius labai sėkmingai, bet mes žinodami jų rezultatus kitose zonose ( ten buvo gražūs nuliukai) labai jų nekopijavome, tiesa buvome iš nevilties nusiritę ir iki to. Stebėdamas olandų darbą sektoriuje mačiau, kad jie absoliučiai nesilaiko jokių grafikų, o permetimus jiems diktuoja kibimai, pavyzdžiui visą naktį miega ir tik ryte, kai pradeda kibti šiaip ne taip išsikrapšto iš palapinių. Jei olandai būtų aktyvūs dar ir naktimis, tai jų rezultatai būtų buvę fantastiški. Visai kitaip atrodė kaimynai serbai iš dešinės – disciplinuoti, motyvuoti, aktyvūs visą parą.  Tai jiems davė rezultatus, nors ir ne stebuklingus, bet geresnius nei mūsų. Tiesa, po pirmos paros serbai padarė savo komandoje keitimą, to priežastis lietuviai Mantas ir Darius, nes Serbijos rinktinės kapitonas pamatė, kad jų nariai tiek neužmeta kiek mūsiškiai, o gaudyti teko visas varžybas už 150 metrų ribos.

C zona, Vilmantas ir Augustas. Labai greitai pagautas karpis matomai iškarto nubraižė gaires, kaip reikės  gaudyti likusią varžybų dalį. Gerai jei panašiu tempu kimba ir toliau, o jeigu ne ? Tokiais atvejais, kad ir kiek daug dedi pastangų į savikontrolę, bet ta mintis, kad buvo pagautas karpis ant konkretaus masalo, konkrečioje vietoje neduoda ramybės iki pat varžybų pabaigos ir jei nekiba tęsiasi, tai vis grįžtama prie to greitai pagauto karpio aplinkybių. Dažniausiai tik po varžybų suvoki, kad tai buvo netyčiukas. Pagavę pirmą žuvį C zonoje mūsiškiai ilgam stabtelėjo, gauna  info iš A zonos – gaudo labai toli. Bet čia C zonoje dugno reljefas visiškai kitoks, tolumoje stiprus pagilėjimas. Mėginama gaudyti ant to gylio, ten ir karpiai šokinėja, bet pasekoje tai buvo tik veltui sugaištas laikas.  Reikia naujų sprendimų. Kaimynai iš kairės prancūzai startuoja kukliai, bet labai stipriai įsibėgėja antrą parą, ir būtent tas faktorius įneša korekcijos lietuviams su distancija. Vilmantas su Augustu profesionaliai atsižvelgia į kaimynus, pakoreguoja gaudymo atstumus ir paskutinę parą sugaudo reikiamus karpius, kurie jiems zonoje pelno 8 vietą. Irgi neprastas rezultatas atsižvelgiant į tai, kad prancūzai Ebro upėje jaučiasi kaip namie, panašiai kaip anglai. Kaimynai iš dešinės Kazachstano komanda, kraštinis sektorius, pažymėtas žalia spalva per burtų traukimus, tai reiškia didelį privalumą,  o rezultatas už mūsų geresnis tik 400 gramų. Jei kazachų vietoje būtų buvę lietuviai, tai su tokiu rezultatu vertinčiau kaip prastą pasirodymą.

Pasaulio čempionais asmeninėje įskaitoje tapo rumunų komanda A zonoje 24 sektorius. Tai buvo užprogramuota nuo pat varžybų pradžios, nes tas sektorius be to, kad pažymėtas žalia spalva (kraštinis) dar turėjo ir kitą didelį privalumą, jis buvo šalia didelės užtvankos prie kurios prieš varžybas karpiai šokinėjo kaip mailius ramiais vakarais Lietuvos ežeruose. 24 sektorių A zonoje svajojo gauti visos 72 komandos.

Pasaulio čempionais bendroje įskaitoje tapo Anglijos rinktinė, turinti labai senas karpių gaudymo tradicijas ir diktuojanti madas bei naujoves visame pasaulyje šioje srityje.

Bendroje įskaitoje Lietuva liko 11 vietoje. Žiūrint tik statistiškai, tai ne koks rezultatas, bet pasidarius analizę, atsižvelgus į kaimynus, įvertinus pasiekimus A ir C zonoje, tai geriausias rinktinės pasirodymas nuo 2010 metų, kai mes dalyvaujame pasaulio čempionatuose. Tiesa buvo geresnis rezultatas 2012 metais Rumunijoje, tada bendroje įskaitoje užėmėme 9 vietą, bet asmeninių aukštų pasiekimų tada neturėjome. Šiemet mums stipriai pakišo koją B zonos šamai. Jei ne šis faktas, tai lietuviai būtų pasaulio karpininkų šešetuke. O kas svarbiausia, mes jau esame pasikeitę, mes į pasaulio čempionatą važiuojame ne tik sudalyvauti, bet ir siekti aukštų rezultatų.

Dėkojame visiems mūsų rėmėjams už suteiktas galimybes ir už suteiktas svajones. Mūsų rėmėjai: ,,Paliūtis“,  AJ Group, ,,PROS“, ,,Camminare“,  ,,Fanatikai“, ,,Hoffis“, ,,Deepex“, ,,Renmarbaits“, ,,Victoriola“, ,,Pas Gytį“, ,,Žvejoklis“, ,,Nano Baits“, DraudimoNuolaida co.uk, ,,Siprakas“

Lietuvos karpių žūklės rinktinės kapitonas Tomas Būdas

www.laukarpis.lt