Ankstyvas birželio 12 – osios rytas. Mano ištikimas ilgametis pagalbininkas – raudona Toyota Hilux pilna įvairiausios karpinės įrangos ir gardėsių žuvims dumia Druskininkų link. Neužilgo Ilgis Carp Cup pirmojo etapo atidarymo ceremonija ir burtų traukimas. Šįkart išanksto žinojom, kad startuosiu vienas, o Valius prisijungs apie vidurdienį. Darbai darbeliai… Taigi pasiruošimas buvo atliktas labai preciziškai: viskas apgalvota ir sudėta taip, kad nereikėtų gaišti nei vienos papildomos sekundės. Be abejo šioje situacijoje pasirinkimas kam teks traukti burtus irgi aiškus. Dėl šios procedūros visiškai nesijaudinu, nors gavau aiškų kolegos nurodymą: traukti bet ką išskyrus 10 sektorių. Bevažiuojant į ceremoniją permečiau visą savo burtų traukimo istoriją: taaaip, niekuo ypatingai geru pasigirti negalima, kaip mano porininkas prieš istorinį turnyrą Pykaičiuose kartą yra pasakęs: „nesiseka man su burtų traukimu, bet ir tau nekas. Jeigu duosiu tau traukti – garantuotai kelmyne sėdėsim“. Na, dar prisiminiau, kaip studijų laikais neišmokau vienintelio egzaminų bilieto iš kelių šimtų ir kaip tik jį išsitraukiau. Žodžiu silpnesnės psichikos žmogus gali pulti ir į depresiją, bet tai ne man. Čia mano kredo toks: jeigu skirta mirti kartuvėse, tai vandenyje nepaskęsi. Kiekvienas sektorius gali tapti čempionišku, tik reikia tuo tikėti. Neišsiplečiant į ypatingai malonias susitikimo su visais idėjos broliais prie Ilgio akimirkas, pereinu prie burtų traukimo ceremonijos. Kišu ranką, pamaišau, kažką pastveriu(tikiu, kad tai buvo 10 sektorius), paleidžiu, pagriebiu kitą ir iškeliu į saulės šviesą – 9 sektorius. Ką gi, netoli nuo dešimtojo pabėgau… Kolegos skambutis: informuoju – 9. Po ilgokai trukusios pauzės (iš to supratau, kad tai jo nenudžiugino) Valius tepasiūlo man užsipirkti mišias už laimingesnę ranką ir įžvelgė teigiamą dalyką: bus galima degintis, o galbūt netgi kažką ir pagausime. Juolab, kad ir kaimynai iš visų pusių idealiai puikūs: priekyje Renmar su pačiu Renaldu priešakyje, kairėje Bareika su Žilioniu, dešinėje Renmarbaits RU, dar toliau Gariūnai. Žodžiu visa puokštė. O man nusispjaut, nenukabinu nosies ir judu į sektorių – laikas brangus.
Valius atsirado sektoriuje valanda anksčiau negu tikėjausi. Jau nusiraminęs ir pasiruošęs darbui. Kūrimosi tempas pagreitėja ir nuskambėjus startui esame pilnai įsirengę, susitvarkę, susimarkiravę ir atsižymėję žemėlapyje planuojamus žūklės taškus. Mano, kaip dažniausiai būna, kairė, Valiaus – dešinė pusė. Kelios minutės ir pirmieji masalai pliumpteli į vandenį. Nieko nelaukdami pradedame tiekti skanumynus į pasirinktus taškus. Po kelių pirmųjų metimų iš karto sulaukėme dešinės pusės kaimynų rusų vizito su pretenzijomis dėl ribų. Be vargo pavyko įrodyti savo teisybę ir tęsėme darbus toliau. Pirmosios dvi paros prabėgo kaip voverės rate. Kėlimasis, rytinė kava, šėrimas, ežero stebėjimas, permetimai, pva kojinių rišimas, begalinė dozė įvairių masalinių kombinacijų. Žodžiu rutina. Ir jokio karpio. Nei viena kombinacija, nei vienas taškas nedirba. Kažkur kažkas traukia, didesnė pusė komandų jau pagavę, atitrūko Marius, Kęstas ir Danielius, kažkiek Irmantas su Robertinu. Kiti pagavę po vieną ar dvi žuvis. Mes tarp lūzerių. Užtat miegas ramus ir gilus. Taip tęsėsi dvi paras. Trečią parą atsipalaidavome ir nusprendėme įjungti bestresį poilsinį režimą. Atsidarėme po skardinę alaus, atsiminiau keletą smagių anekdotų (tik reikėjo labai saugotis, kad nesikartočiau per tiek metų bendros žvejybos kartu), pasipylė kolegos juokas. Na, kaip paprasčiausioje žvejyboje. Nuostabi gamta, puikus ežeras, kažkur toli toli civilizacija ir kažkokie darbai, prieš parą išsikrovęs telefonas…, tiesiog ramybė ir kažkoks kitoks gyvenimas…. Pastebėję šiokį tokį žuvies judesį ežero viduryje, kiek patolinome meškeres. Po vakarinio pasišėrimo, vėjui nurimus, pradedame stebėti vandenį. O, jau įdomu, dešimtojo sektoriaus zonoje jau matom tokį judesį, kad net vanduo verda. Na, manome, Rimvydas su Arvydu po nakties jau turės ką sverti. Su viltimi, kad ši žuvies banda sugebės įveikti Pro Carpius užtvaras ir galbūt pasieks mus, gulamės miegoti. Po dviejų parų nekibos atrofavosi įgūdžiai: tad nelabai suprantu, kodėl mano kolega keliasi ir kažkur eina, manyčiau, kad nebėga, o eina. Kažkodėl automatiškai einu iš paskos. Tik kai pamatau pakeltą mano dešinę meškerę Valiaus rankose, miegą kaip ranka nuima, įgūdžiai stoja į savo vietą: bridkelnės, graibštas ir pasiruošusio pulti tigro (na gerai, katės) pozicija naktiniame vandenyje. Trumpa kova ir pirmoji žuvis graibšte. Solidi, graži. Tempiu krantan, susimušimas rankomis – atsidarėme. Pirmoji užduotis įvykdyta. Traukiant kablį paaiškėja, kad mums labai pasisekė: bet koks rimtesnis krustelėjimas ar pasipurtymas greičiausiai reikštų atsisveikinimą. Na bet buvo naktis, truputis sėkmės ir gražuolis kaip vėliau paaiškėjo šešioliktukas mūsų. Vėliau seka į kraują jau įaugę veiksmai: permetimas, kelios saujos boilių, atsarginio masalo paruošimas ir į lovas. Nespėjome sumerkti akių, kai užgroja mano artimoji meškerė. Taip mūsų įskaitoje atsirado sekantis egzempliorius. Tenka pažymėti, kad pasilenkus atsegti kabliuko, nebebuvo ką beatseginėti, jis tiesiog gulėjo graibšte. Vėl gi mums pasisekė. Buvome be galo laimingi, nes pavyko realizuoti mūsų nuosekliai dvi paras vykdytą strategiją. Nesiblaškėme, tiesiog dirbome ir tikėjome tuo, ką darome. Buvome įsitikinę, kad pagausime dar daugiau žuvies.
Naktis praslinko ramiai. Trečios paros rytas mus nudžiugino galinga karpių fiesta mūsų sektoriaus kairėje pusėje ir prieš rytinę kavą turėjome jau trečią egzempliorių Juozo ranka įrašytą mūsų protokole. Dirbome visiškai atsipalaidavę, be jokios įtampos. Žuvies pas mus buvo daug, teliko ją kaip įmanoma įlgiau išlaikyti savo sektoriuje ir pagauti. Šėrėme negailėdami, galbūt ir perdaug(kas žino?), bet žuvis laikėsi pas mus. Sudirbo ir dešinioji pusė. Tą dieną ištraukėme dar du karpius, o trečias, deja, parodė uodegą likus keliems metrams iki graibšto. Pakilome į trapią antrą vietą ir pradėjome grąsinti iki šiol saugiai pirmoje vietoje įsitvirtinusiems Mariaus, Kęsto ir Danieliaus komandai. Kolega rusas dešinėje pusėje pradėjo siautėti: nelabai supratome jo strategijos, bet šėrė jis išsėtiniu taškiniu būdu visą savo sektoriaus akvatoriją, pradedant ežero viduriu ir koncentruojantis mūsų sektoriaus pašėrimu. Na, praktiškai turėtume inicijuoti teisėjų įsikišimą, bet mes nusprendėme kitaip: o kam? Šeria jis tais pačiais Renmarbaits pašarais, tik ko gero, kad dar brangesniais ir kokybiškesniais, nes tikėtina, kad turtingesnis, tai tiesiog atlieka musų darbą. Kam trukdyti? Vakarop pastebėjome, kad žuvis juda iš kairiosios mūsų sektoriaus dalies į dešiniąją. Mūsų pozicija prieš paskutiniąją naktį tikrai buvo gera: penkios žuvys, laikina antra vieta. Nusprendėme, kad jeigu ir patys nepagausime, tai pasistengsime sumažinti tikimybę iki minimumo ir išalkusiems kibimų kaimynams dešinėje. Per vakarinį pasišėrimą pylėm kaip už tėvynę.
Paskutinė naktis buvo šaltesnė negu ankstesnės ir praėjo ramiai. Po intensyvios dienos be kavos miegojome kaip kūdikiai. Rytinė teisėjų informacija mus nudžiugino: nepagavo nei mūsų persekiotojai kairėje, nei alkanieji dešinėje. Beliko keturios valandos. Saulei pakilus aukščiau ir labiau įšildžius vandens paviršių pastebėjome, kad žuvies pas mus dar sočiai. Ir dar liko trys valandos. Vis tik nusprendėme nedaug pasišerti ypatingai smulkia frakcija. Pirma spomba, pakeliu antra, nusitaikau, mostas ir matau kaip kaukia mano kairė ritė. Gerai, kad kolega vikrus ir jo spoodas nuleistas. Kirtimas, keli pavyniojimai ir viskas. Nebeliko. Nieko tokio, dirbam toliau. Po pusvalandžio sekantis užsimano paragauti mūsų masalo. Šešta žuvis ant kranto. Tai sustiprina mūsų pozicijas kovoje dėl prizinės vietos. Manau, kad labiausiai finišo laukė Marius ir jo komanda. Žinant išskirtinius Mariaus matematinius sugebėjimus ir fenomenalų mokėjimą viską susiskaičiuoti, manau, kad jo galvoje prasisuko visos tikimybių teorijos ir matematiniai variantai. O kaip lėtai jiems turėjo tiksėti laikrodis….Viskas. Finišas. Marius pelnytai džiaugiasi, mes irgi. Ir už savę ir už Marių. Džiugu, kad iš potencialiai nurašyto sektoriaus pavyko išspausti prizinį. Moralas būtų toks: niekad nereikia iš anksto pasiduoti. KIekvienas sektorius Ilgyje gali buti tiek čempioniškas, tiek nulinis. Nuo ko tai priklauso? Kas žino? Jeigu žinotume, būtume sensėjai…
Vėliau sekė draugiškas dalyvių susirinkimas, apsikabinimai ir sveikinimai, aptarimai, diskusijos ir debatai. Be abejo, paskanavome nuostabaus skonio troškinio(didelis pliusas jį ruošiusioms šeimininkėms) Ir žinoma apdovanojimai. O jų šiemet buvo tikrai daug ir įvairių. Manau, kad bent trečdalis komandų išvyko su vienokiais ar kitokiais apdovanojimais. Mes keliame aukštyn sidabrines taures. Ir ką gi pasakyti? Smagu, tikrai smagu šitaip pradėti sezoną. Ir dar Ilgyje. Taigi skirstomės su mintimis, kad čia grįšime po poros mėnesių į antrąją Ilgio taurės dalį. Vėl bus burtai, vėl traukimas. Vėl reikės laimingosios rankelės…Tik kieno ji bus? Ir ką ištrauks?
Autorius: Vilmantas Andziulevičius
Nuotraukos: Carpfishing.lt