Atvykimo diena

Kartais nutinka taip, kad prireikia beveik 35 metų aplankyti visas šalis kaimynes, turinčias bendrą sieną su Lietuva. Šiandien ryte, po dviejų su virš valandų formų pildymo, štampų rinkimo, formų pildymo iš naujo, kelių bagažinės dangčio atkėlimų, išslydau iš Šengeno erdvės ir sekdamas paskui komandos draugų auto pasileidau link Minsko (p.s. baltarusių pasieniečiai labai akyli ir klaidų oficialiuose dokumentuose taisyti neleidžia, o paprasčiausiai su šypsena, be streso, už nugaros stovint lengvųjų automobilių eilei, paduoda naujus blankus…). Oras puikus. Pavasariškai šildo saulė ir dvelkia nestiprus vėjas. Tik kirtus sieną pastebiu, kad čia dar pilna sniego ir pastarosios savaitės atlydys, kas dieną kabėjęs Vilniuje, taip ir nekirto istorinės Medininkų užkardos. Valanda gero tempo, bandant neatsilikti nuo Jukko Jablonnenno … oi, norėjau pasakyti Jono Jablonskio automobilio ir mes įsukame į Olympijskyj irklavimo bazės teritoriją. Visas kompleksas apynaujis ir matosi, jog statytas reprezentaciniais tikslais. Pajuokaujame, jog tai toks mini Sočis ir mes čia mini olimpiečiai. Įsikuriame ir mano pirma mintis po penkių valandų trainiojimosi po automobilį, kolonėles ir muitines – noras pajudėti. Kol dar šviesu, šoku į atsivežtą bėgimo aprangą, nužvelgtas keistokai nustebusių LT mini olimpiečių žvilgsnių pasileidžiu kanalo, kuriame jau rytoj prasidės oficialios treniruotės, pakrante. Sektoriai tvarkingai sužymėti ir saugomi jau dvi savaites. Dydžiai – 154×80 m. Remiantis išankstine informacija, gyliai labai vienodi ir dugno nelygumų nedaug. Nebent dugno objektais vadinti irklavimo kanalo lynus, žyminčius takelius, kurie žiemai nuleidžiami ant dugno. Nedidelis kabliukas, bet tai reikės tikrinti treniruotėse. Lengva ristele pasiekiu kanalo galą. Tai tiesiog idealiai lygus, kaip styga, dviejų kilometrų ilgio griovys, akmeninėmis plytelėmis grįstais krantais. Vėjas kyla, jaučiu kaip šaltis lenda po drėgna nugara, tad padidinu tempą ir spaudžiu namo. Vėlyvi pietūs. Dušas, bėgte į pirmą aukštą, ir visa komanda sėdime kavinėje pavadinimu „kavinė“, mus saugo policininkas, kuris viešbučio fojė, prie +25, gal statuto saistomas, gal administratorei norėdamas labiau patikt, sėdi su žiemine kepure ir marškiniais. Šeimininkės vadovo (1976 m. I leidimas) receptūros vakarienė ir laisvas vakaras. Sunkiai, bet įveikiame prisijungimo prie wifi iššūkius (kuris pučia kaip vėjas, nes speedtest išrauna 16 Mbps download) ir … mus kviečia vakarienės nu c‘mon juk prieš gerą valandą sočiai prikirtom. Ginčytis nereikia. Kavinėje dirba viena rimta administratorės lygio moteriškė, kuri į visus klausimus atsako griežtu ne (žinoma juokais), ir po to pradeda galvoti kam ko čia prireikė ir kaip čia kažkam prireikė pipirų… rado raudonųjų. Aš vietoj antro blyno su mėsa išsiderėjau dar vieną stiklinę sulčių, Lucky me. Jei būčiau dar beviltiškesnio lygio grafomanas, galėčiau prirašyti litanijas apie 172 km kelionę ir daiktų pasidėjimą ant lovos, bet stabdau save. Yra svarbesnių dalykų. Pvz trumpas ir aiškus Lietuvos rinktinės pristatymas, kuri dalyvaus XI poledinės žūklės avižėle, Pasaulio čempionate Minske, Baltarusija (daugiau info http://ifwc.by/ ).

Komandos vadovas – Raimundas Barkauskas, treneris – Juozas Paulėkas, sportininkai: Gediminas Cironka, Izidorius Unikas, Arūnas Koska, Martynas Savickas, Mindaugas Leonas, Vytautas Šidlauskas ir komandos siela bei prodiuseris Jonas Jablonskis.
P.s. kolegos dar nežino, bet ryt planuoju trumpą fotosesiją ir visos komandos nuotraukų atnaujinimą. Galėčiau apkaltinti lėtą Baltarusijos internetą, bet jis nerealiai stabilius ir greitas.

Rimtai!

Sklinda gandai, kad juda balta žuvis. Kuojos, karšiukai, plakiai. Tiesiog nugariniais pelekais ledą braižo. Ryt tikrinsim.

Gero futbolo ir iki rytojaus. Bus žinių iš treniruotės, taktikos pasirinkimų ir daug įdomaus tiems, kas domisi poledinės žuklės varžybomis.

Treniruotė – pirma diena

Sveiki kolegos ir draugai. Atleiskite man nusidėjėliui už neplanuotą tylą. Taip jau nutiko, kad pasinaudojome čempionato programoje numatyta kelione į Dudutki etnografinį kaimelį (toks slaviškas Rumšiškių variantas) ir vietoj trijų valandų užtrukome šešias su puse. Nepadėjo net visą kelią švyturėliais blizginantis milicijos ekipažas. Gali būti, baltarusiai visai nieko prieš perimti Italų planavimo papročius. Laikas spaudžia, tad pasistengsiu pirmiausia papasakoti apie treniruotes, o prie ekskursijos rašinėlio keliautojų blogui prisėsiu tik tada jei liks laiko. O jo greičiausiai neliks…

Pirmos dienos planas – informacijos apie dugno reljefą rinkimas ir bandymas prisivilioti baltą žuvį, įtikti su pašarais. Gaminame keturias pašaro versijas. Copyrighted  by G. Cironka, Unikas, Leonas & Mr. Šidlauskas. Ant ledo galima neštis litrą sauso ir pusantro litro gyvo jauko. Šachmatiškai išsimėtome po puslitrį ir dalinamės informacija apie pasiekimus. Startuojame didžiausioje erdvėje už antros dienos E sektoriaus (žr. planą). Kalu dvi bazes po tris eketes ir keliomis versijomis maitinu. Su šėrykla, iš viršaus, su joker‘ių, vien biriu ir vien jokeriu. Viltingai tikrinu. Pirmos eketės nulinės ir tik švariu jokeriu šertoje atsidarau „varžybinio“ dydžio ešeriuku. Balta žuvis nejuda. Dar penkios bazės po tris eketes ir jau šeriu vien tik nedideliais kiekiais gyvo jauko. Ešeriai nors ir ne ištisai, bet rankiojasi po 1-5 vnt. iš kas antros eketės. Ė! Kur žadėtieji plakiai kuojos ir pasitaikantys puskaršiai ? Verta paminėti, jog telkinys žvejams yra uždaras. Per metus čia įvyksta vos keturios penkios varžybos ir žuvis nepratusi prie didelio įvairiakvapių pašarų kiekio. Peršasi išvada, jog geriausiai dirba „mėsinės“ grupės kvapai. Trintas truklys greitai parenka nedideliu atstumu išsibarsčiusius ešeriukus ir įspūdingo dydžio pūgžlius. Jei stabilizuoti šių starkių pusbrolių kibimą, galima būtų daryti rezultatą vien jais. Deja žuvis nepakankamai aktyvi ir ištisinio kibimo nerandu niekur. Bandau (ką tik sugalvojau pavadinimą) Baltarusiško traktoriaus taktiką – kas du tris metrus gręžiu aštuonias eketes ir nešėrus pradedu tikrinti. Jei eketė tuščia, tada pilu pašaro/truklių ir einu į sekančią. Baigus seriją kartoju eilutę ir stebiu ar jaukintos eketės „papilnėjo“. Kai kur pagaunu ir pirmu praėjimu, bet kai kur nepagaunu pakartotiniu. Sistema tokia, kad sistemos nėra. Sukuosi už E sektoriaus tolimojo kampo ir ariu ledą tolimuoju krantu link centrinio praėjimo. Dugnas lygus kaip stiklas. Per 800 m zoną gylis svyruoja 20 cm. Visos treniruotės reziumė – balta žuvis atsitiktinė ir visiškai nereaguoja į pašarą. Aš pagavau keturias kuojas iš skirtingų ekečių. Vėliau sužinau, Jog Izidorius vis tik gale išsėdėjo trisdešimt kuojų ir kelis plakius. Lucky Man! Bet jau yra už ko užsikabinti ir rytojaus treniruotę galėsime planuoti glausčiau, atmetus nereikalingus variantus. Mano nuomone, ariant sektoriaus plotus ir mobiliai judant, galima parinkti pusantro-du kg plėšrios žuvies.

Vakarienė. Poilsis.

Treniruotė - antra diena

Užduotis – imam tarpą. Zoną tarp pirmos ir antros dienos sektorių galima vadinti treniruočių sektorius X. Pagal plotą beveik identiška, bet pagal tai, kad viename kvadrate sukasi gal trisdešimt žvejų – nelabai . Po pirmos dienos treniruočių išvadų startuoju su „mėsiškai“ papiktintais jaukais. Dugno pašaras su šviežiai spaustu uodo trūklio sirupu (kai kam teko paaukoti naują kojinę) turėtų labiau piktinti plėšrią žuvį. Pradedu eilę ekečių ir vėl eksperimentuoju. Per dvi bazes po keturias eketes sukrapštau kelias gražias, deja atsitiktines, kuojas ir pustuzinį ešerių. Darau dar vieną „zigzaginę“ bazę iš aštuonių ekečių. Ir pagaliau randu tą mistinį objektą, kurio taip ieškojau. Irklavimo kanalo troso, žyminčio takelius, plūduro inkaras. Kai toks dirbtinis kanalas (tikėtina kastas ekskavatorių ir buldozerių) neturi žymesnių kalnelių, o po vandenių tik plynė lygiu dugnu, kiekvienas didesnis objektas gali būtis tas rifas, aplink kurį sukasi povandeninis gyvenimas. Tai – piramidės su nupjauta viršūne formos betono gabalas ir per jį pervertas trosas. Pats viršus -  lygi kaip stalas 0,5 x 0,5 m plokštuma. Sklinda gandai, kad baltarusių sportininkai atmintinai žino kur jų ieškoti, bet kaip be profesionalaus GPS įrankio jį įmanoma tiksliai surasti aš neįsivaizduoju. Apgręžiu inkarą kaip rėtį, bet rezultatas nesiskiria. Kelios kuojos, ešeriukai ir zona užsiriša. Lietuviškai nuskamba pagalbos šauksmas. Arūnas pasikinko beveik trikilinį karšį, stebuklingai taikiai jį prikelia iki eketės ir….  vienas į kitą žiūri šiek tiek padidėjusiomis akimis. Į šimto mm eketę telpa lūpos ir pusė galvos. Aš čiumpu grąžtą, Mindaugas kažkokį importinį kablį ir lekiam į pagalbą. Planas minimum užtikrinti avižos išgelbėjimą pavyksta gana sklandžiai. Keturios – penkios eketės šalia, ir jau per platesnę skylę rekordinė žuvis atsiduria ant ledo. Laimingoji aviža išsaugota, tačiau kablys lūžta į tris dalis. Bus darbo litavimo fabrikėlyje. Foto blykstės, įvairių tautų žvejų nutapšnotas Arūno petys ir puikūs prisiminimai. Aha, kur mes? Jep, pasaulio čempionato treniruotėje. Ta pačia trajektorija judame tolyn. Antros dienos E sektoriaus dešinys kampas dirba. Dirba gerai ir visi tai žino. Kaip tik toje vietoje iš aukštutinio tvenkinio paduodamas šviežias vanduo ir natūralu, kad baltos žuvies koncentracija ten tikrai didelė. Nekimba kaip išprotėjusi, bet per valandą rinkti kilogramą galima laisvai. Jau įsivaizduoju, kokia virs kova dėl kampo, antros varžybų dienos rytą . Lieka pusvalandis. Su Mindaugu grįžtame ir pasitikriname rytines eketes. Pagaliau į pašarą sureagavo balta žuvis. Nurenkame po puskilogramį ir baigiame antros dienos treniruotę. Situacija kiek aiškėja. Taiki žuvis pasiskirsčius stambiomis, keletą sektorių užimančiomis zonomis, o kraštiniuose gali tekti kautis su ešeriukais ir pūgžliais. Šoku į sportinę-šventinę aprangą ir visos komandos pajuda link vietos kur vyks oficialus varžybų atidarymas. Skamba pasveikinimo žodžiai su vertimu į anglų kalbą. Visos komandos iškilmingai pristatomos paminint žymesnes pergales. Ech tas puikus, jau patirtas, bet nenusibostantis jausmas stovėti ant scenos ir žinoti, jog tu atstovausi Lietuvai. Nesikuklinsiu, tai labai malonu ir nosis pakyla šiek tiek aukščiau nei įprastai . Nuskamba kelios baltarusiškos dainos, sutrypiami keli liaudiški šokiai. FIPS‘o viceprezidento kalbos paskutinius žodžius „nei žvyno nei uodegos“, vertėja supaprastina iki „Good luck“ . Su pakilia nuotaika mūsų komanda įsitaiso prie vakarienės stalo kur per valandą gauname apytiksliai šešiolika skirtingų šaltų užkandžių ir bulvių plokštainio. Maistas kokybiškas ir istorinis. Na čia aliuzija į tuos reikalus kai alyvuogė buvo naudojama farširuotos žuvies akiai imituoti, o žvynai atvaizduojami plona majonezo linija. Nedrąsiai pagalvoju, jog toks restoranas Vilniuje turėtų šansų .

Voila. Panašu šiaip ne taip pasivijau dabartį. Tikiuosi rytoj nenutiks nieko netikėto ir galėsiu laiku pasidalinti įspūdžiais. Juk vakare jau žinosime oficialią rinktinės sudėtį.

P.S. Emili, Mindaugas nėra įsitikinęs ar sumokės litų už kablį kurį skolinosi iš parduotuvės sakydamas, kad tikriausiai neprireiks ir parveš atgal…

Keli įdomesni faktai/įvykiai:
- Kol kas, statistinis pagaunamas pūgžlys yra didesnis už statistinį ešerį.
- Pirmą treniruočių dieną kazachų sportininkas lipdamas ant ledo atrado vienintelę praplautą properšą ir įkišo ten koją, nors ledo storis 30-40 cm
- 3450 ekečių. Tiek skylių per dvi dienas treniruočių buvo išgręžę sportininkai. (Dešimčiai metrų kraštinės linijos tenka septynios eketės. Kanalo ilgis 2000 m., Sektorių perimetras 4200 m. Pridėjus dar labiau sugręžiotus plotus gauname apie 3450 ekečių )
- 74 kg. Tiek gyvo jauko supylė visos komandos (apytiksliai skaičiavimai pagal tai, kiek sunaudojome mes).

Trečioji treniruočių diena

Treniruotė prasideda kilometro kelione į antros dienos sektoriaus galą. Oras nuostabus. Šiek tiek apsiniaukę, visiškas štilis ir švelni šiluma. Kažkur tolumoje išgirstu dūdos garsą ir pradedam. Čia ženkliai giliau ir lengvai randu aiškesnius dugno perkritimus. Per dešimt žingsnių kai kur gylis pasikeičia visu metru. Pasitikslinu vakarykštę, iš kolegų gautą, informaciją. Ant kalnų viršūnių skabo pavieniai ešeriukai. Gylio skirtumai tokie tankūs, kad bandyti nagrinėtis batimetriją nėra prasmės. Iki sektoriaus linijos gali būti net du grioviai. Negaištu laiko ir pereinu prie sekančios plano dalies. Apatine sektorių linija pradedant A judu link E. žuvis kimba puikiai. Per daug neužsisėdint, vos ne  kiekvieno eketėje kimba kuojos. Svorio vidurkis puikus – apie 80 g. Įkalu vieną smetoninę apie 300 g. jei toks kibimas bus per varžybas- dešimtukas užsidarys su 3-4 kg. Artėjant prie tarpo skiriančio sektorius kuojos dingsta ir pagaunu tik ešeriukus bei pūgžlius. Toliau tikrinu pirmos dienos sektorių apatinę dalį. Viskas daug sunkiau nei tolimojoje linijoje. Pavieniai ešeriukai, o ir tie klaikiai įnoringi. Pašarai dirba sunkiai arba nedirba. Geriausias rezultatas, kai pašare kuo daugiai gyvo jauko. Tai ir bus strategija varžyboms. Šiandien treniruotė trumpesnė. Tik trys valandos, kurios prabėga greitai ir tas pats garso signalas siunčia visus į krantą. Komandos susirinkimas, kuriame slaptu balsavimu išrenkame kapitoną. Balsavimas greitai tampa neslaptas, kai Izidorius Unikas gauna penkis balsus (iš visų sportininkų) ir vieną Vytautas Šidlauskas (iš Izidoriaus). Pietūs ir iškart dar vienas komandos susirinkimas. Treneris paskelbia Lietuvos rinktinės sudėtį, kuri rytoj startuos varžybose. Tai:
Izidorius Unikas
Gediminas Cironka
Arūnas Koska
Vytautas Šidlauskas
Ir Jūsų numylėtinis Martynas Savickas

Aštuntą valandą vietos laiku bus vadovų susirinkimas ir burtų traukimas. Tad apie devintą Lietuvos laiku bus žinoma kam Jo Didenybė Atsitiktinumas padovanos kurį sektorių ir kokius priešininkus. Pasistengsiu pasidalinti šia informacija kuo operatyviau.

O dabar – lituoklis į rankas ir pirmyn komplektuoti įrangos rytojaus varžyboms.

Pirmas turas

Mokyklose vaikams yra pasakojama istorija apie Kunigaikščio Gedimino sapne pasirodžiusį geležinį vilką ir toliau sekusias pranašystes, Vilniaus įkūrimą ir t.t. True story iš Minsko. Ketvirta valanda nakties prieš varžybas. Izidorius miega ir sapnuoja sapną. Gaudau, sako, žuvį ir metu ant ledo į šoną nuo eketės. Staiga už nugaros pasigirsta kažkoks garsas. Atsisuku, o į mane tiesiu taikymu lekia kažkokia beždžionė. Gal koks babuinas, gal gibonas. Toks ant keturių kojų, ir matau iššieptas iltis. Pasirodo šita šlykštynė bando dantimis atimti ant ledo gulinčią žuvį. Babuinas priartėja, jau tuoj čiups laimikį ir tada Izidorius atbula ranka lupa beždžionei per snukį. Krūpteli ir prabunda. Ogi snukio vietoje stovi spintelė prie lovos. Ten ir liuobė iš visos sveikatos. Gerai, kad šaldiklyje buvo kelios šaldytos žuvys, kurios buvo panaudotos kaip kompresas. Pirštai lankstosi, žvejot galės. Dar galės pasigrožėti nedidele mėlyne.
Olė Olė! Prie reikalų. Gvardija grąžtais ir dėžėmis ginkluotų žveju pajuda link ežero. Ryte ištraukti burtai lėmė, kad pas mane į sektorių atkeliauja pora Pasaulio čempionų. Aišku kituose sektoriuose irgi buvo pakankama čempionų-prizininkų koncentracija. Man teko legendiniai VERZA-GRABOVSKA Rita ir DIACHENKO Aleksey. Realiai įvertinu situaciją ir sumąstau, kad būti aukščiau nei 7-am jau gerai. Atvyksta kolegos klubiečiai. Aidas, Martynas ir Karolis padės su sektoriaus stebėjimu, patarimais ir koregavimą. Didis ačiū Jiems. Lipsiu į E sektorių. Rinktinės draugai burtų keliu paskirstomi taip:

A – Sektorius Izidorius Unikas
B – Arūnas Koska
C – Gediminas Cironka
D – Vytautas Šidlauskas
E – Martynas Savickas

Judu link tolimojo E. Klasikinis jaukų patikrinimas, maišelių žuviai dalybos ir visi paleidžiami aplink perimetrą. Imu tašką tolimajame kampe ties riba su D sektoriumi. Neramu. Labai įtartinai atrodo visiškai kitas starto vietas pasirinkę potencialūs lyderiai. Plotas didelis, tad nusprendžiu nesiblaškyti ir nekeisti strategijos. Startas! Pradžiai kalu dvi bazes po tris eketes, dvidešimties metrų atstumu. Po kojomis didelis balto ledo plotas. Po kelių minučių jau tikrinu pirmąją eketę. Sausas jaukas maišytas su joker‘iu dar nesudirbo. Antroji eketė sėkmingesnė. Atsidarau įspūdingo dydžio pūgžliu. Dar nurenku pora ešeriukų ir tenka judėti. Užsidarė. Tikrinu paskutinę eketę, tuščia, tad lekiu į antrą bazę. Ten viskas kartojasi. Dvi nulinės, o iš vienos paimu keturias žuvis. Pradedu galvoti apie sekančius veiksmus. Žuvį pagavau tik tose eketėse, kur buvo pilta gryno joker‘io. Darau išvadą, kad pašaras nedirba ir sekančias eketes pilsiu vien gyvą jauką. Pasidarau dar 2×3 bazes. Grįžtu ir pirmąsias ir pagaunu po porą ešerių. Aidas stebi sektorių. Kol kas viskas ok. Atrodo startavau geriausiai sektoriuje. Rita irgi bėgioja rankiodama pavienius ešeriukus. Kaip įkirptas lekiu ratu, vis pridėdamas po žuvelioką, keičiant vietą senąją skalsiai pamaitinu trukliais. Aidas pastebi jau kuris laikas neapgintą lenko eketę. Siunčia mane ten ir staigiai nurenku keletą ešerių. Rita įsigaudo savo linijoje. Bėgu daryti bazės prie jos. Kol nauja vieta „sirpsta“, ieškau ką dar gero gali rasti iš „niekieno“ ekečių. Pralėkė pusantros valandos. Turiu apie kilogramą žuvies ir panašu, jog stipriai neatsilikinėju. Estas artimajame krante sumojuoja rankomis. Lekiu pas jį, gal galėsiu „padėti pagaudyti“. Ogi čia tikras neprižiūrimas rėtis. Dvi tvarkingos eilės po aštuonias eketes, pašertos ir užkastos. Greitai atsikapstau (kaip vėliau sužinojau, jos buvo ukrainiečio) eketes ir pradedu geriausią seriją. Stabiliai gaudau po 3-4 ešeriukus, pora padovanoja ir po 5-6. Sulakstau iki bazės “prie Ritos”. Du ešeriukai iš vienos ir dvi tuščios. Nieko gero. Imu vėliavą, kuria apginu geresnes linijos vietas. Sėdu estui prieš nosį ir jau pirmoje eketėje pagaliau pagaunu kuoją. Tokia rimtą, apie 80 g. dar viena kuoja, ir … trūksta nukankintas 0,06 valas. Visą laiką iki šiol atgaudžiau su 2,5 mm aukso spalvos lašeliu. Raišiotis nėra nei laiko nei noro. Keičiu meškerėlę. Juodas lašas su patrumpintu/papiktintu sargeliu pabandymui. Jei nepritiks – tuoj pat grįšiu prie aukso. Pirmas nuleidimas, kaip pasiutęs trenkia ešerys. Pagaunu dar vieną kuoją ir tris ešerius. Baltos žuvies nepavyksta paslėpti nuo latvių trenerio Normund‘o. Rita siunčiama pas mane daryti bazės. Juoda spalva tinka ir jau pradedu save keikti, kokio velnio tiek ilgai nepabandžiau kitos spalvos. Nėra laiko savigraužai ir raviu sektorių toliau. Eilinis meškerėlės metimas ir … išsimontuoja sargelis. Tenka vėl knistis po dėžę, dabar jau tikslingai ieškant ko nors tamsaus. Imu 3mm tamsų lašą. Nelabai jauku taip stipriai didintis avižą, nes kibimai tikrai atsargūs. Pirmi nuleidimai ir gaunu žinutę iš po ledo, jog ir šita aviža tiko. Tiksi laikas. Tenka lakstyti po sektorių su ant diržo kabančių apysunkiu žuvies kapšu. Signalas „liko penkios minutės“, per tą laiką pridedu dar penkias žuvis ir pagaliau atsipalaiduoju. Atvirai pasakysiu. Iki šiol niekada nepavyko pasiekti tokios koncentracijos į gaudymą. Visas tris valandas didesniu ar mažesniu tempu rinkau žuvį. Teisėjai surenka laimikį. Iki svėrimo turime laisvą valandą.

Gaunu info, jog kitiems komandos nariams sekėsi nekaip. Izidorius niekaip neužsikabino už baltos žuvies, kuri buvo išsimėčiusi nedideliais plėmais. Niekur nepavyko rasti didesnio ir takesnio būrio. Vienetinis rankiojimas ir devinta vieta sektoriuje. B sektoriuje Arūnas, koreguojamas Mindaugo prigaudė gero kalibro puskaršių. Šiame sektoriuje siautė didelė žuvis. Baltarusis ir ukrainietis „nuleido“ po 4-5 žuvis su visom avižom. Čia tie, motininiai, kur Koska per treniruotę ramiai išsitraukė. Arūnas ketvirtas. C sektoriuje Gediminas irgi niekaip neužsikabino. Teko lesioti smulkmę, nors kiti gaudė baltą žuvį. Šiek tiek virš kilogramo ir dešimta vieta. Analogija ir D kvadrate. Vytautas devintas. Man pasirodo pavyko kiek geriau. Nesitikėdamas rasti plakių/karšių koncentravausi į ešeriukų rankiojimą, plius netyčia pridėjau dar septynias delnines kuojas. Trečia vieta sektoriuje ir apgaudyti abu anksčiau minėti čempionai. Skalpų medžioklės sezonas prasidėjo. Pralošiau tik ukrainiečiui, kuris vis tiktai rado stabilų kuojų kibimą ir baltarusiui, kuris pusvalandžiu ilgiau gaudė geresnio tempo zonoje. Suvedus visus rezultatus – pirmi Ukrainiečiai, fantastiškas 7 baudos taškų rezultatas ir keturi laimėti sektoriai. Tokio triumfo nepamenu. Antri – baltarusiai, atsiliekantys septyniais taškais, ir šešiais lenkiantys rusus. Čia ir buvo tikėtina lyderių trijulė. Ne sensacija, bet netikėtumas – ketvirtoji estų vieta. Visa komanda sugaudė stabiliai vidutiniškai.

Lietuva kol kas deja tik septinta. Apie klaidas ir išvadas kada nors vėliau. Ryt laukia didis mūšis. Tikslas minimum – kilti į ketvirtą vietą.
p.s. Komandoje keitimas. Mindaugas startuos vietoj Vytauto.

Varžybos. Antra diena ir finišas.

Penktos dienos rytas su ribotu miego kiekiu. Vakare eilinį kartą užsisėdėjau prie pasiruošimo varžyboms ir žurnalistikos. Tikėjimas juoda spalva, materializavosi į šešias iš dvidešimties meškerėles papuoštas juodomis avižomis. Dar vakar ant ledo lipau su tokia viena, ir tai, jei prireiks. Rytas. Tirštas rūkas dengia kanalą. Žingsniuojant į link savo sektorių Mindaugas, linguodamas galvą, keikia šią gamtos išdaigą. Kaip ir visada, lieku optimistas. Ne vien mes rūke gaudysim. Burtai paskirstė sektorius taip:

A – Mindaugas Leonas

B – Martynas Savickas

C – Gediminas Cironka

D – Arūnas Koska

E – Izidorius Unikas

Trečios dienos treniruotėje gaudžiau prie savo sektoriaus artimosios linijos. Tai buvo geriausia zona, kur gana stabiliai kibo padorios kuojos. Nusprendžiu ten ir pradėti, juolab matau šalia savęs rusą ir ukrainietį. Klubiokai Aidas Šunta ir Karolis Dženkaitis vėl bus mano papildomos akys ir koreguotojai-avatarai. Startuoju pasidarydamas vieną bazę iš keturių ekečių. Skalsiai pajaukinu ir darau liniją iš dvylikos ekečių atsargai, jei tektų ieškoti ešerių. Į kas antrą eketę pilu jokerį iš viršaus, į kas antrą leidžiu su šėrykla. Septynios minutės ir pradedu gaudyti. Pradinė bazė dar nedirba. Pasileidžiu per savo ekečių juostą. Latvių trenerio Normundo patartas, Ainars Eglitis daro tokią pat liniją link sektoriaus vidurio. Atsidarau keliais smulkiais ešeriukais ir riebiu pūgžliu. Gaunu informacijos iš Aido, kad prie linijos pagauna vieną kitą baltą žuvį. Įspraudžiu dviejų ekečių bazę tarp ruso ir ukrainiečio. Užblokuoju zoną vėliava ir rusas netenka vienos eketės. Pagaliau pagaunu pirmą kuoją savo starto taške. Stabilaus kibimo nėra. Gaudau 2,65 mm juoda, lašo formos aviža. Visi sportininkai suka ratus per savo ir svetimas skyles rankiodami pavienes kuojas. Algoritmas aiškus – susekti eketę, kurioje buvo pagauta kuoja, prieš išeinant kitur pamaitinta ir netikrinta 10 minučių. Aidas mane gainioja po sektorių sodindamas būtent tokiuose taškuose. Krepšelis pilnėja. Pagaliau pasikabinu pirmą karšiuką. Po kantraus pasitampymo (vistik su 0,06 ir delninių kuojų išvargintu valu per daug nepamandravosi) 300-400g „faniera“ ant ledo. Ech kad taip dar kelis tokius pusmonstrius. Tada padarau klaidą, kuri man kainavo minimum 300 g žuvies. Nurinkęs ir pamaitinęs eketę gaudau netoliese, jau ruošiuosi grįžti ir girdžiu kaip ukrainiečio treneris kviečią savo sportininką ten kur žadu bėgti aš. Čiumpu vėliavą ir pirmas pribėgęs apginu tašką. Einu kitur su mintimi, kad čia tuoj grįšiu, bet matau kaip ukrainietis ramiai praeina pro mane ir sėda į TĄ kurios norėjau aš. Pasirodo per skubėjimą apgyniau šalia esančią tuščią skylę. Maidano atstovas šaltu veidu išsiima 4-5 kuojas. Lieka viena valanda ir kažkaip išsimušu iš ritmo. Kibimas kiek susilpnėjo, bet aš nebepagaunu niekur. Lakstau kaip įkirptas, prabėgu savo ešerinę liniją, bet randu vos du smulkius dryžuočius. Jei po dviejų valandų pagal vertinimus iš akies dar nebuvau paleidęs lyderių, tai dabar matau kaip 3-4 konkurentai neišvengiamai tolsta. Sukaupęs paskutines jėgas dar bandau kabintis, bet deja. Paskutiniųjų 45 min. rezultatas apgailėtinas – penki ešeriukai ir pūgžlys. Sumoje tai atitiktų tos dienos vieną standartinę kuoją. Finišas. Rezultatas 1540 g. Jei po dviejų valandų varžybų būčiau pasakęs „Ai, man gana“, atsisėdęs ant dėžės, gėręs kavą ir rūkęs cigaretę, bučiau pagavęs kokiu dvidešimčia gramų mažiau ir likęs toje pat, savo sektoriaus 8-oje vietoje. Pasirodo latvis pasiskolinęs mano taktiką linijomis ieškoti ešerių – rado. Ramiai, netrukdomas, viduryje sektoriaus primušė beveik tris kg ir liko antras. Mindaugo istorija A kvadrate panaši. Lakstė lakstė, bet neprilakstė. Likę trys |Lietuvos sportininkai pasirodė puikiai. Izidorius ir Arūnas antri. Beje Arūnui trūko vos 7g svorio iki pergalės. Gediminas užsėdo karšių ir per tris valandas privanojo 5,2 kg. Retai taip ir savo malonumui pavyksta pažvejoti, o čia varžybose …. Lietuva surenka 24 baudos taškus (pirmą dieną buvo 35) ir kyla į penktą vietą galutinėje įskaitoje. Devyniais taškais nuo mūsų atsilieka suomiai, taip pat ženkliai pagerinę padėtį po pirmos dienos. Nuo III vietos ir medalių mus skiria 10 taškų. Ten rusai. Ketvirti lenkai. Kaip ir galima buvo tikėtis – Ukraina išlaiko pirmą vietą, Baltarusija antrą. Nors šios komandos antrą varžybų dieną buvo stipriai spaudžiamos ir rezultatai susilpnėjo, rezervo pakako. Kaip minėjau Lietuva užėmė penktą vietą. Asmeniniai:

13. Arūnas Koska – 6 taškai;

24. Martynas Savickas – 11 taškų;

25. Izidorius Unikas – 11 taškų;

30. Gediminas Cironka – 13 taškų;

–. Vytautas Šidlauskas / Mindaugas Leonas – 18 (9/9) taškai.

Bendras įspūdis apie pasaulio čempionatą tik teigiamas. Per vieną savaitę gavau pamokų, įdėjų ir patirties tikriausiai tiek, kiek per visą laiką ant ledo iki šiol. PČ yra vieta, kur susitinka labai skirtingų stilių sportininkai. Palyginimui, Lietuvos čempionate daugiau mažiau aišku, kas kokią taktiką ar gaudymo stilių naudos. Baltarusijoje buvo susirinkę geriausieji. Man patiko. Aš daug išmokau. Dar svarbiau – aš sužinojau ko ir kaip man dar reikia mokytis, kad tapčiau geresniu. Daug geresniu. Nors dėl silpnų rezultatų nepretenduoju į sekančių metų Lietuvos rinktinę, aš dar sugrįšiu. Nors dabar galiu save vadinti 24-tu pagal pajėgumą avižėlininku pasaulyje, tai tikrai neriba. Sugrįšiu geresnis, stipresnis ir išmintingesnis. O dabar poros mėnesių laukimas ir jau gegužę kausimės Lietuvos spiningavimo čempionate iš valčių. Pasaulio čempionatas bus Prancūzijoje. Bus įdomu. Ten irgi noriu.