2013 metais, rugsėjo pabaigoje, Portugalijoje vyko FIPSed karpių žūklės pasaulio čempionatas. Ruošėmės šiam renginiui apie metus laiko. Praėjusį rudenį svarstėme ir tvirtinome šių metų Lietuvos čempionato varžybų reglamentą, žiemą pradėjome komandų registravimą, pavasarį kruopščiai ruošėmės pirmiesiems startams, na o visą vasarą per 3 Lietuvos čempionato etapus, aiškinomės, kurios komandos gins Lietuvos karpininkų garbę pasaulio čempionate.

Užbėgdamas įvykiams už akių informuoju, kad pasaulio čempionate mums sekėsi prastai, užimta 15 vieta iš 20-ties. Žinoma nelabai turime kuo pasigirti ir ankstesniais pasiekimais (aukščiausias pasiektas rezultatas 2012 metais Rumunijoje – 9 vieta), bet tai, kad apskritai Lietuvos karpininkai dalyvauja vieninteliame, oficialiai sporto pasaulyje pripažintame, aukščiausiame karpių žūklės turnyre – tai jau iš esmės yra pasiekimas. Rungiasi čempionate ne bet kas, o tik po atrankų kruopščiai renkamos rinktinės, todėl valstybės stengiasi išsiųsti pačius geriausius delegatus.

Po Lietuvos čempionato tapo aišku, kad į rinktinės sudėtį pateko trys dvejetai: 2013 metų Lietuvos čempionai – Mantas Staškus ir Airidas Koržovas, antros vietos nugalėtojai - Deividas Indrašius ir Igoris Lipovskis, trečios vietos laimėtojai – Saulius Navickis ir Arvydas Eizitavičius. Šiek tiek nukrypdamas nuo temos noriu papostringauti. Daug kartų esu girdėjęs, kad atstovauja mūsų rinktinei ne patys geriausi Lietuvos karpininkai, bet kategoriškai negaliu ir nenoriu sutikti su šiuo teiginiu, nes statistika yra bejausmė ir vienintelė teisinga, kurios niekas negali paneigti. Todėl ateityje siūlau visiems manantiems, kad jie stipresni už oficialius rinktinės narius, patiems sudalyvauti atrankoje ir tai įrodyti.

Kiek širdis geidžia mes galime keiksnoti viską aplinkui, kad ir patį pasaulio čempionatą, nes ten pagrinde gaudomi maži karpiukai, bet taisyklės yra vienos ir jei jau dalyvauji, reikia jų laikytis. Taigi jau prieš varžybas žinojome, kad Portugalijoje bus labai daug mažų, neįskaitinių karpiukų. Todėl ir pašarinė jaukinimo strategija buvo parinkta būtent tokiems mažyliams, tikintis, kad tarp jų paklius ir vienas kitas didesnis nei 1,5 kg. karpiukas. Ežeras labai didelis, trys zonos A, B ir C išsidėstė 6 kilometrų ruože, kuriame labai nevienodai buvo pasiskirsčiusi žuvis, A zonoje buvo daugiausia karpių, jei dėl mažo dydžio juos taip galima pavadinti, B zonoje mažiau, na o C zonoje jų beveik nebuvo. Kiekvienoje zonoje turėjome savo komandą. Jau po čempionato manęs daugelis klausinėjo, ką padarytum kitaip, kad atsidurtume aukštesnėje pozicijoje. Atsakinėjau skirtingai, nes vis mąsčiau – ką mes padarėme blogai ? O dabar esu iki galo įsitikinęs, kad mes viską darėme gerai ir net drįsčiau teigti, kad buvome paruošę geriausią pašarinę bazę iš visų pasaulio čempionatų, kuriuose esame dalyvavę. Koją mums pakišo visagalė fortūna, prieš kurią kovoti beprasmiška. Geriausias pavyzdys, kad mes labai gerai visose zonose gaudėme karpiukus iki įskaitinio dydžio trūkstant kelių dešimčių arba kelių šimtų gramų, nors tuose būriuose ir buvo mums taip reikalingi virš 1,5 kg. sveriantys karpiai. Sektorių kaimynai niekaip negalėjo suprasti, kur buvo mūsų paslaptis gaudant daug žuvies, bet mums tai daug džiaugsmo neteikė, nes dirbti reikėjo kaip jaučiams, o rezultato kaip nėra, taip nėra. Tiesa A zonoje mūsiškiai meškeriojo visai neprastai. Sauliaus ir Arvydo užimta 8 vieta, tai geriausias rezultatas aplamai Lietuvos rinktinėje per visus čempionatus, kuriuose dalyvavome. Priminsiu, kad galutinis rezultatas priklauso nuo to, kokias vietas užima kiekvienos šalies užimta vieta atskirose zonose. Mūsų atveju šiais metais A zona – 8 vieta, B zona - 16 vieta, C zona – 13 vieta.

Lietuvių užimtos vietos tikrai neatspindi tikrosios padėties, nes sakykim C zonoje iš 20 komandų pagavusios karpius buvo tik 6 komandos, o visoms kitoms pagal formulę buvo priskirta 13 vieta. Šioje zonoje net lyderiai buvo pagavę tik 3 karpius, kurie bendrai svėrė 5 kilogramus. Vienas įskaitinis karpis C zonoje, beveik aukso vertės, o mūsiškiai ( Deividas Indrašius ir Igoris Lipovskis) ten gaudė gerai, bet neįskaitinius.

Aptariant B zoną, padėtis gal gražesnė įskaitinių žuvų skaičiumi, bet Lietuvos rinktinei (Mantas Staškus ir Airidas Koržovas) labai nesisekė pagauti būtent reikalingo dydžio, nes čia pagauta buvo apie 100 karpių iš kurių tik vienas !!! įskaitinis. Nemačiau B zonoje nei vienos komandos, kuri būtų tiek daug dirbusi kaip mūsiškiai, kad ir zonos nugalėtojai kroatai, kurie pagavo apie 70 karpių iš kurių 28 įskaitiniai (bendras svoris 52 kg.), plius reikia atsižvelgti į tai, kad kroatai buvo 1 sektoriuje, kuris yra arčiausiai A zonos, kurioje kaip žinia buvo daugiausiai įskaitinių karpių. B zonoje 4 vieta buvo tepagavusi tik 5 įskaitinius karpiukus, taigi galima puikiai įsivaizduoti ką reikštų mūsiškiams ten pagauti nors kelis įskaitinius iš šimto.

Grįžtant prie A zonos, tai kai pamačiau tarp kokių kaimyninių komandų pateko mūsų vyrai (Saulius Navickis ir Arvydas Eizitavičius), šiek tiek išsigandau, nes tai buvo amžini pasaulio čempionatų favoritai ir prizininkai Pietų Afrikos Respublika ir Anglija. Bet rezultate mūsiškiai juos suvyniojo į vienus vartus, nes anglai buvę mums iš kairės, zonoje užėmė 14-tą vietą, o PAR, kurie žvejojo mūsų dešinėje pusėje, liko 19 –toje vietoje. Taigi ir pripažinti lyderiai prieš tokius mažus karpiukus yra bejėgiai, nes būdamas krante neįsakysi šimtą gramų mažesniam karpiukui dingti nuo masalo.

Aplamai, tai daugelis dalyvaujančių valstybių atstovų kaltino organizatorius dėl tokio telkinio pasirinkimo, kuriame labai daug mažų karpių (varžybų big fish – 4 kg., įskaitinių karpiukų vidutinis svoris – 1,7 kg. ), didelių beveik nėra, o jei ir yra ???, tai jie apsigyvenę visiškai kitoje ežero pusėje už keliolikos kilometrų. Taip, tai akmuo į organizatorių daržą. Ateityje iš FIPSed laukiama šioje vietoje pokyčių, nes jau yra pasiūlymai arba daryti įskaitinius karpius nuo nulio arba rinktis tik tokius telkinius, kuriuose vyrauja didesnės žuvys. Lietuva laikosi pozicijos, kad pasaulio čempionatai būtų rengiami tik ten kur yra didesni karpiai, nes kitu atveju carpfishingas išsigims į akvariuminių žuvyčių gaudymą.

Esminė klaida Lietuvos rinktinės, kurią prisiimu sau, tai ta, kad mes aplamai važiavome į Portugaliją. Reikėjo paklausyti Latvijos rinktinės, kurie jau buvo užlipę ant šio grėblio 2006 metais, todėl šiemet, žinodami mažų karpiukų bėdą, Latvija nedalyvavo pasaulio čempionate. Aš naiviai tikėjausi, kad tie karpiukai bus paaugę, bet realybė yra kita - portugalų žvejai mėgėjai sparčiai išžvejoja didesnes žuvis. Kita klaida, kurios net neskaitau už klaidą, tai mano neapsižiūrėjimas žvalgybos metu su gyliais ežere. Prieš čempionatą dėl laiko stokos apžvalgiau tik vieną B zoną, kurios gyliai vyravo nuo 4 iki 9 metrų, todėl ypatingai daug vilčių puoselėjau gaudymui su zig-rig sistema. Realybėje A ir C zonose buvo tik 1.3 – 1.8 metro gyliai, todėl zig-rig ten iškarto atkrito, nors Alfredo Macenkos aukščiausios kokybės pašarai tam reikalui buvo paruošti startui, tiesa pasakius ir jų prireikė. Visą juodą darbą teko atlaikyti Renaldo Marčiukaičio paruoštiems kukuliams, kurie dirbo puikiai. Jaukų buvome pasiruošę sočiai, buvo ir trečias variantas, kurio net nespėjome panaudoti. Karpių mūsų sektoriuose varžybų pradžioje nebuvo, tik po intensyvaus šėrimo kanapėmis ir riešutiniais tirpstančiais boiliais, pasipylė kibimai, vis tikėjomės pagauti įskaitinius, bet... O gal reikėjo panaudoti trečią variantą ???

Portugalija graži šalis, pasitiko mus su saule, šiluma ir maudynėmis Atlanto vandenyne, o išlydėjo su lietumi, bloga nuotaika ir ašaromis akyse. Ką gi, stiprūs būna tik tie, kuriems gyvenimas meta sunkius išbandymus. Atsiprašome rėmėjų, kad nuvylėme juos, bet kartu ir dėkojame jiems už suteiktą galimybę dalyvauti FIPSed karpių žūklės pasaulio čempionate Portugalijoje.