Emilis Muliuolis Klubas "Ant bangos"

Estija Paatsalu

Nuo pat pradžių viskas klojosi gerai.

Nors esu padaręs pertrauką spiningautojo sportininko karjeroje, tačiau mano ligtoliniai laimėjimai, pasirodo, nėra pamiršti. LSL (Lietuvos spiningautojų lyga) prezidentas Janas Prialgauskas, prieš porą savaičių pakvietė prisidėti prie vienos iš Lietuvos komandų dalyvausiančių šių metų Pabaltijo spiningavimo taurės varžybose, kurios turėjo vykti priešpaskutinį rugpjūčio savaitgalį Estijoje , vienoje iš Baltijos jūros įlankų. Vieta žiauriai intrigavo, nes iki šiol buvau negaudęs lydekų ar ešerių sūriam vandenyje.

Ekipažo draugas, mano geras bičiulis – Martynas Savickas.Vienas iš geresnių Lietuvos spiningautojų iš valčių dabar. Prieš porą metų kartu su juo nuskynėme sidabrą toje pačioje Pabaltijo taurėje, tada Latvijoje, visiškai sudaužydami „braliukus“ jų namuose. Komandos bičiuliai – jau galima sakyti legendiniai Lietuvos spiningautojai, molėtiškiai Gintautas Šiukščius ir Sigitas Lukšta. Kaip galima atsisakyti tokios progos ir kompanijos? Niekaip.

Namie bonusų taip pat buvau surinkęs pakankamai, tad pritarimą išvykai gavau nesunkiai.

Estijon susiruošė dar pora Lietuvos komandų, taip pat trys latvių ir, be abejo, mūsų visų laukė svetingieji šeimininkai, grasindamiesi pagaliau gimtuose vandenyse susišluot visus trofėjus.

Svajoti galima. Svajoti nedraudžiama. Svajoti reikia. Po galais, svajoti būtina.

Važiuodamas į priekį tyliai pasvajojau, kad būtų visai nieko dar vienas titulas į kolekciją. Pabaltijo čempiono. Garsiai pasakiau Martynui. Sidabro sakau, ano, mažai. Reikia daugiau. Kartu pasijuokėm ir važiavome toliau.

Treniruotė penktadienį buvo prasta. Visų pirma susivėlinom atvykti, antra, per abu sukrapštėme vos vieną lydekėlę per geras keturias valandas. Prasta žvejyba, gera informacija. Išsiaiškinome ko daryti nereikia. Komandos bičiuliai Sigitas su Gintu papasakojo ką reikėtų. Miegot nuėjau visiškai ramus.

Šeimininkai pasiūlė varžybas surengti per vieną dieną. Pirmasis turas – keturios valandos ryte. Tada valanda pietų pertraukai ir svėrimui. Vakarinis turas – penkios valandos. Visi sutiko. Mes su visais.

Žūklė pagrinde vyko dviejose įlankose šalia starto. Kairiau ir dešiniau. Beveik kaip sektoriuose žiemą. Plaukti arti ir visi priešininkai kaip ant delno.
Pirmo turo pirma valanda buvo kažkas iš fantastikos srities. Užsiinkaravome zonoje kairiau nuo starto, ir galėjome stebėti kaip šalia esančios kelios priešininkų valtys viena po kitos arba vienu metu pradėjo traukti lydekas. Vieną po kitos. Nuolat. Vieną ima su graibžtu. Kitą kelia su meškere. Kitam gera nutrūksta. Ir taip nuolat, gerą valandą ar pusantros.

Kibimas aplink buvo nerealus, bet mes šiek tiek užtrukome kol atradome savo ritmą. Sigitas išvakarėse buvo parodęs, kad geriausiai kimba ant rožinio Reins Fat Rockvibeshad‘o. Guma aiški. Teko paplušėti su teisingu pravedimu. Vyraujantis gylis apie 1,5 m., dugnas žolėtas, tad įprastinis džigavimas netiko. Taip pat nepasiteisino lengviausias galvakblis ir kaip įmanoma ilgesnis sklendimas. Tik užsidėjus 12g galvakablį, ir guminuką traukiant panašiu į agresyvų voblerio tvičingą metodu pasipylė kibimai ir pas mus.

Estijoje imamas lydekos dydis nuo 50cm ir pagavę pirmąsias kelias žuvis supratome, kad pagrindinė mūsų užduotis ne prigaudyti jų kuo daugiau, o sugauti didenes nei pusmetrio. Daugumoje kibo Lietuvos standartas 45-49,5 cm margašonės. Priešininkams panašu, irgi, tačiau sužiūrėti kiek kas įsideda į valtį, o kiek paleidžiama buvo sunku. Tai pridėjo įtampos, juolab, kad po pirmojo pusvalandžio vis dar nebuvome „atsidarę“.
Kibimas, pakerti, trauki, atrodo,jau tikrai gera, stora, priešinasi kaip žuvis. Įvairuoji į graibžtą, pridedi prie ruletės – 49,5cm. Rusiškas keiksmažodis (niekaip negaliu atprast) ir atgal.

Kiekvienu inkaru ištraukiam po kelias aštriadantes, tada pasistumiam, kur yra vietos, ir žvejojam toliau. Pagaliau įkalu “įskaitinę”, kiek didesnę nei 50cm. Maišan. Netrukus “atsidaro” ir Martynas. Tada aš dar vieną. Turime tris, tačiau visiškai neaišku, kas pas priešininkus. Atrodo, kad kiekvieną su graibštu imamą žuvį pasiima, tad su trimis lydekomis jaučiamės prastai. O ir viso mūsų žuvys vos virš legalumo ribos.

Nuolat judame, ir vienas iš inkarų vėl sėkmingas. Nors man atitrūksta, tikrai imama žuvis, tačiau Martynas vieną po kitos įšauna dvi. Vieną gero pusantro, kitą mažesnė, bet legali. Viso turim penkias. Taip ir baigiam. Komandos bičiuliai grįžta su dviem, tačiau viena visgi nepraeina cenzo. Gaila.
Vyksta svėrimas, ir maloniai pastebim, kad kiti ekipažai atneša dvi tris žuvis. Mūsų penkios pretenduoja į lyderius. Belieka sulaukti estų, kurie žvejojo jiems vieniems žinomoje vietoje. Tie taip pat grįžta su dviem. Tačiau kokiom, tikrai bus virš dviejų kg kiekviena. Pasveriam mes – 4980g. Estų svoris apie 4 kg. Po pirmojo turo mes pirmi tarp ekipažų. Smagu.

Bet trumpai.

Blogai tas, kad neturime jokio plano antrai daliai. Kairė įlanka mūsų nuomone visiškai nudrožta. Gana nedideliam plote nuolat malėsi kelios valtys. Pasikalbam su tautiečiais, kurie žvejojo nuo starto dešiniau. Nors jie svėrimui pristatė tik po porą įskaitinių, tačiau mažesnių lydekų sugavo dar daugiau nei mes. Akvatorija ten didesnė, tad planas antram turui susidėlioja savaime. Pradedam ten kur gaudėme pradžioje, o vėliau trauksime dešinėn.

Atsidarėme labai greitai. Pirma įskaitinė žuvis nuramino, tačiau buvo aišku, kad kairiau nuo starto delsti neverta. Kibimai gerokai praretėjo. Per pirmą valandą daugiau nesugavome nei vienos į valtį.

Molėtiškiai taip pat sausi.

Kardinaliai keičiame vietą. Pasiteisino. Pirmas inkaras dešinėje, ir jau antru metimu įkalu imamą. Vis dar dirba ta pati guma, tačiau antroj dienos pusėje jau reikėjo minkštesnio pravedimo ir lengvesnės – 7g galvos. Martynas taip pat pagauna, ir jau turime tris žuvis. Neblogai. Įpusėjus turui kibimas dar labiau aprimsta, ir per kelis inkarus sugauname tik visiškas šaudykles.

Pasiblaškę po akvatoriją nusprendžiame išbandyti plotą, kuriame kuris laikas nieko nebuvo. Sakau Martynui, trūks plyš, bet pergalei reikia dar bent vienos normalios žuvies. Tokios, kad valo paprašytų.

Keli metimai, Martynui kažkas priliečia masalą, bet nesėda. Metu ta pačia kryptimi ir sulaukiu konkretaus kibimo. Su ritės prasukimu. Jaučiu, kad dienos didžiausia, ir raunu į valtį prisiveržęs stabdį. Kad neatsitokėtų. Su mėsom. Su žolėm. Žuvis graibšte. Mes tyliai rėkiam iš džiaugsmo. Kad nieks neišgirstų.
Dar geras pusvalandis iki pabaigos, ir mes norime dar. Pamatę, kad kažką ištraukėme, prisistato latvių valtis. Jie gaudo metalu. Ištraukia vieną, kitą, bet ačiū Dievui nedideles. O mums lydekos visiškai pašėlsta. Kibimai seka kiekvienu metimu, bet vis trūksta kelių cm arba mm. Pagaliau. Vėl užkimba dar viena virš 50 cm. Lieka vos kelios minutės iki finišo. Viskas.

Plaukiame atgal. Jaučiamės padarę viską. Nežinome ar to užteks.

Vėl svėrimas. Kiekiai panašūs kaip pirmam ture. Kas dvi, kas tris. Pasimatuojame savo žuvis, viena visgi netiks. Belieka keturios ir vienas ešeriukas. Martyno. Labai svarbus. Nes užfiksuojame identišką svorį – 4980g.

Janas su Valukoniu atneša 6 žuvis, viena virš 3 kg. Bendras svoris daugiau nei septyni. Estų ekipažas atidaro savo dėžę, ten penkios įspūdingos žuvys. Viso 13 kg. Musų svoris antram ture trečias. Jų antram ture pirmas, pirmam buvo ketvirtas. Paskutiniai sveriasi dar vieni estai, mūsų pagrindiniai konkurentai, pirmam etape sugavę 4 kg. Šį kartą pas juos dar mažiau. Viskas.

Su keturiais baudos taškais mes su Martynu tampame 2013 m. Pabaltijo spiningavimo čempionais.

Užteko tik pasvajoti.

Komandinėje įskaitoje pasidabinome bronzos medaliais. Pirmi estai, antri latviai. Ekipažų įskaitoje irgi visi draugiškai, antri estai, treti latviai.
Esu nerealiai patenkintas savo Tict Inbite IB73-CS spiningu. Kaip ir galvojau pradžioje, jis yra idealus lydekų gaudymui guminukais su galvakabliais iki 21 g. Estijoj per dieną užkibo daugiau nei 30 lydekų ir tik viena iš jų atitrūko pakeliui dėl mano paties klaidos. Reiškia, kad meškerykočio darbas amortizuojant besipriešinančios žuvies smūgius yra neįtikėtinas. Būtent tokio spiningo ilgai ieškojau, kad būtų labai “greitas” metimo metu ir normaliai lankstytūsi pasikabinus priešininkui. Pagaliau radau.

Kas dar ateina į galvą, tai pati gaudymo guminukais sėkmė šitose varžybose. Visi varžybų dalyviai žvejojo pačiais įvairiausiais masalais pradedant nuo sukrių, blizgių, baigiant vobleriais. Visi pagavo daug lydekų. Bet daugiausiai didesniųjų mums sukibo ant “vagomos” gumos.