Užmigau tik po gero pusvalandžio, nes Sauliaus baritonas neleido atsipalaiduoti. Išsimiegam, sėdamės į mašinas ir judam toliau. 9 val. jau ragaujame vietinės reikšmės kavos ir omletus.

Netoli Kijevo sustojame prie žūklės prekių parduotuvės – pasižiūrime kuom prekiauja, kas įdomesnio. Janas nusiperka mūsuose nematytų „auksinių“ „valgomų“ guminukų po 8Lt, kiti tik apsidairo ir nusprendžia, kad reikia ieškoti rimtesnės parduotuvės. Pardavėjas pasufleruoja kaip surasti Daiwos ir kitų japonų atstovų parduotuvę Kijeve, todėl tiesiu taikiniu minam tenais. Tiek pardavėjas, tiek taksistas nesugebėjo aiškiai nupasakoti kaip pasiekti Valdemaro ir Nerijaus išsvajotą japoniškų prekių eldoradą, todėl atidedam šį sumanymą geresniems laikams.

Keliai Ukrainoje kur kas prastesni nei Baltarusijoje. Aplamai likau maloniai nustebęs kaip „batenka“ tvarkosi savo valdose – jokių šiukšlių, keliai lygūs, dirbami laukai ir pan.

Artėjant prie galutinio kelionės taško pakelyje vis daugėja prekiautojų vėžiais, saulėgrąžų aliejumi, riešutais ir „vobla“. Tiesa, vėžių kainos nustebino net kone visą buvusią Sovietų Sąjungą išmaišiusi Saulių – už kilogramą virtų vėžių prašo 160 grivinų, t.y. apie 50 Lt.

Kuo labiau artėjome prie Hersono tuo darėsi šilčiau. Galutinį tikslą pasiekėme persirengę vasariškai, nes termometras rodė 27°C.

Apie 22 val. mes jau vietoje. Pagaliau galima atsipūsti. Užsisakome skanaus vietinio maisto ir ilgai diskutuojame apie artėjančias varžybas. Ne už ilgo prie mūsų prieina Ukrainos žūklės federacijos prezidentas – du kartus Pasaulio poledinės žūklės čempionas – Vitalij Levčenko. Suktas žmogelis, kuris jau dabar pakabintų medalius saviškiams, bet laikas parodys.

Susipažinome, pasiklausėme „kuom kvėpuoja“ ukrainiečių žūklės federacija, o tada pradėjome diskutuoti apie taisyklių pakeitimus likus 1 savaitei iki varžybų. Po ilgų ir karštų diskusijų radome bendrą kalbą. Kitame kavinės gale vyko arši kova prie rusiško biliardo stalo. Bebendraudami supratome, kad kavinė jau seniai turėjo užsidaryti, todėl maloniai paprašyti išeiname tęsti diskusijų į lauką. Apie 1 val. prie mūsų pasijungia dar ir ukrainiečių Salmo atstovai bei rusų žūklės laidos “Oxota i rybalka” vedėjas. Saulius susibičiuliauja su Vitalijum, neužilgo pastarasis atsineša savo gaminamų volframinių avižų – diskusija tęsiama apie žiemos sportą, toliau viskas pereina prie rankų laužymo ir pan. 3 val. nusprendžiame, kad gana ir reikia eiti ilsėtis.

Trečiadienio rytas – pusryčiai, kava, organizatoriai pluša – kabina vėliavas, tvarko kambarius.

Prasieinam pakrantę – čia nemažai žvejų, todėl pabendraujame su jais – jaunas haholas su didžiausiu entuziazmu svaido metalinę blizgę. Iš veido matosi, kad labai laimingas, nes turi sugavęs lydeką. Žilvinas pamatuoja – maksimum 35cm. Pas juos tai norma.

Nepykite, visai neturiu “cinkelio” rašymui, bet stengsiuos bent trumpai aprašyti kas vyksta Dnepro Deltoje.
Laukite tęsinio..