Būsiu tiesmukiškas ir atviras - Kintų karpynas su savo žuvimis mus ir toliau moko žvejot. Aš dievinu tokius vandens telkinius, kuriuose plaukioja aibė žuvies, tačiau jos kimba tik tiems, kurie prisitaiko. Būtent tokiuose vandens telkiniuose žuvauja anglai. Ir kaip jūs žinote, rezultatai kalba patys už save: nėra tokių tarptautinių varžybų, kuriose jiems neprognozuojami medaliai. Tai faktas. Kintų karpyno savininkai yra vieninteliai žmonės Lietuvoje, įsileidę lygos žvejus į komercinius vandenis. Jie mums dovanojo puikų trečiąjį turą kanale, o tai puiki galimybė išmokti suvilioti  ir ištraukti didelę žuvį sudurtine. Na, o šis paskutinysis turas tapo dideliu galvosūkiu daugeliui lygos komandų. Sugauti žuvį tolimo užmetimo meškere tada, kai ji nėra aktyvi.

Klausydamasis žvejų pokalbių pasibaigus varžyboms išgirdau tikrai juokingų pasiūlymų. Kam gaudyti aukšles tolimo užmetimo meškere Kintuose, kai jų pilnos užtvankos. Kai kas Kintų saugyklą drįso lyginti net su Kėdainiuose telkšančiomis užtvankomis, atseit ten varžybos būtų pavykusios labiau. Pasakysiu trumpai ir aiškiai - „Pyla“ stengiasi dalyvauti visose varžybose, tačiau į LSŽF taurę nevažiuoja tik todėl, kad ji vykdoma Kėdainiuose Bublių užtvankoje. Kodėl? Atsakymas paprastas - tai vandens telkinys su pačiomis nelygiausiomis sąlygomis Lietuvoje! Neimsiu įrodinėti kodėl, nes straipsnis prasiplėstų dar keletu puslapių… Grįžkime į Kintus.

Įdomumo dėlei pasidomėjau ten vykdoma komercine žvejyba. Nors ji galima tik iki spalio mėnesio, tačiau vos pasibaigus lygos sezonui jau dėlioju ateinančių metų planus. Vienas iš tikslų bent truputį susipažinti su komercinių vandens telkinių karpių žūkle. Būtent karpiai yra silpnoji žvejų sportininkų sritis. Mums labai trūksta praktikos, nes šiaip žvejyboje retai gaudome karpius, o tarptautinėse varžybose neišvengiamai susiduriame su jų žūkle. Taigi žvejyba karpyne kainuoja 40 Lt keturioms valandoms. Papildomos valandos kaina + 5 lt. Tai įprasta kaina žvejui, norinčiam tiesiog pažvejoti karpiokų. Tačiau tie, kurie norės susikauti su didesniais egzemplioriais turės sumokėti po 15 lt už kiekvieną žūklės valandą. Tam skirti 10 ir 26 tvenkiniai. Šiuose vandens telkiniuose didžiausias šiemet sugautas karpis siekė 13 kg. Na, o spiningautojams skirta vandens saugykla, kurioje žvejyba valandai kainuos 50 Lt. Šiame vandens telkinyje gyvena ne tik lydekos, ten pakankamai daug ešerių, taip pat gyvena salačiai bei šamai. Na ir žinoma taikiosios žuvys, kurias mes ir gaudėme paskutiniajame LSŽKL etape.

Savaitę prieš turą padarėme treniruotę, žuvys kaip ir kasmet kibo. Tačiau susidūrėme su permainingais, rudeniniais vėstančiais orais. Nepastovios krypties vėjas, debesys, bei lietus kibimus darė įnoringus ir tai manau buvo vienas geriausių treniruotės atradimų. Žuvis neima kaip išprotėjusi, jos daug, tačiau norint ją pagauti reikia pasukti galvą kaip teisingai pajaukinti. Žvejojome keturiese ir nė vienas žvejys nesugebėjo pagauti daugiau kaip 6 kg žuvies. Trise peržengėme 5 kg ribą ir vieno žvejo rezultatas siekė 2,5 kg. Vėl pasikartojo jau praėjusių metų pastebėjimas, žvejai gaudantys tolimesniu atstumu visada sulaukia geresnių rezultatų. Tai pasitvirtino ir šiemet. Nors vandens telkinio gylis toks pats ir didesnių dugno nelygumų nėra, tačiau žuvys prie jauko atplaukia iš toliau. Daugiau treniruočių nebedarėme ir to pakako, kad suprastumėm kaip žuvys maitinasi. Liko parinkti tinkamus jaukus.

Daugelis ir toliau masto vienu, labai neteisingu ir buku principu – ieško vieno, to stebuklingo jauko recepto. Tokio recepto nėra, yra teisingas jauko pateikimas, bei tinkamos konsistencijos jaukas. Šiame sezone „Pyla - Timar mix“ negaudė nė vienu vienodu jauko receptu. Metėme netgi nebandytus jaukus vandenin ir jie veikė. Aš jokiu būdu neperšu vienos ar kitos firmos jauko, tačiau ne vienas lygos žvejys matė, kokius jaukus mes sumaišėme po pirmojo turo, kad sugebėjome surinkti keturis vienetukus. Jokios paslapties: “Timar mix-Elite“ kuoja ir „Timar mix-Elite“ karšis. Du kilogramai jauko bei du kilogramai „Tere de some“ lengvo molio. Jauko nedaug, tačiau to pakanka gaudant rudenį. Molis, mano manymu, čia vaidino ypač svarbų vaidmenį, jis darė jauką mažiau aktyvų, kas patinka lėtai judančioms ir neaktyvioms žuvims. Vanduo dar nėra labai atšalęs, naktys dar šiltos ir be šalnų, todėl kvapai žuvų tikrai nebaidė. Aš pats gaudžiau naudodamas „Timar mix“– karšiam skirtus sausus kvapus. Kai kurie komandos nariai jaukus skanino vanile.
Kalbėdamas apie jaukinimą nepaminėjau jauko šaudymo. Anksčiau tai darydavau paskubomis. Šaudydavau kaip iš patrankos, norėdavau spėti nuskraidinti jauko rutulius per jaukinimui skirtą laiką. Šį kartą tai dariau ypač atsakingai. Gaudžiau maždaug keturiasdešimt penkių metrų atstumu. Pirmąją dieną vėjas pūtė man į nugarą, tačiau antrąją  dieną turėjau šoninį vėją, kuris tikrai apsunkina jauko pateikimą. Tokiu atveju jauke, nori to ar nenori, balastas privalomas. Šiuo atveju, jį man atstojo molis, tačiau jeigu reikėtų maistingo jauko rinkčiausi žvyrą. Tai būtina, kad jūsų jauko rutulių negaudytų šoninio vėjo gūsiai. Neįsivaizduoju, kaip kitaip tokiu atstumu tiksliai nuskraidinti jauko rutuliukus pučiant šoniniam ar priešpriešiniam vėjui.

Pradinio jaukinimo metu reikia iššaudyti visus dviem rankom padarytus jauko rutulius. Kad nereikėtų skubėti, aš jauko rutulius darau tik viena ranka. Jie nėra dideli, tačiau jie visi būna vienodo dydžio ir juos galiu šaudyti pasibaigus pradinio jaukinimo laikui.

Savo straipsniu nenoriu piršti asmeninės nuomonės išvedžiojimų ar tiesų, aš tik žvejoju ir atstovauju savo klubą. Sugebėjimus pagauti žuvį įrodinėju tik sau, o rašau tik tiems skaitytojams, kuriems įdomu, kaip varžybose startavo „Pyla-Timar mix“ komanda, ir ką Lietuvos sportui davė dar vienas LSŽKL turas.

Kaip jau minėjau rinkomės tolimas distancijas, nes jos jau treniruotės metu buvo produktyvesnės. Namuose suruošiau tris meškeres su atmatuotais lygiais 50 m atstumais. Tai optimali distancija, kuri nereikalauja ypatingų pastangų, tačiau tuo pat metu garantuoja, kad jūs pasieksite žuvį. Kai kuriais atvejais per didelis atstumas apsunkina žvejybą, sunku išgauti norimą taiklumą, daugėja tuščių kibimų, taip pat mažėja gaudymo greitis, tačiau kuomet žuvys neaktyvios tu privalai būti tikras, kad žvejoji ten, kur jų yra. Aktyvias žuvis nesunku pakviesti į jaukinimo zoną, tačiau rudenį vėstant vandeniui, žuvys mieliau renkasi lengviau pasiekiamus jauko kąsnius. Taigi mes visi pasirinkome pakankamai tolimą  40-50 m gaudymo distanciją.

Pamenu 2006 metų pasaulio čempionatą Vengrijoje, kur pirmą kartą gyvai pamačiau „Cralusso“ tolimo užmetimo plūdes. Dabar jau 90 proc. visų lygos žvejų gaudo būtent šiais vengriškais vagleriais. Kodėl? Atsakymų toli ieškoti nereikia, tai paprasčiausiai labai patvarios ir universalios plūdės, kuriomis galite pasiekti pačias tolimiausias distancijas. Pats gaudžiau „Cralusso - Dart“ sunkiu 18 g modeliu. Tokią sunkią plūdę rinkausi todėl, kad ją lengviau nusviesti norimą atstumą ir ją skriejimo momentu mažiau veikia šoninis vėjas. Žvejai, norintys nusviesti masalą dar toliau, turėtų rinktis „Cralusso – Rocket“ modelį.
Treniruotės metu bandžiau išsiaiškinti tinkamiausią svarelių išdėstymo sistemą. Kad ir kaip mažinau svarelius, gramzdinančius masalą į dugną, nepagavau nė vienos žuvies bekrentančia sistemėle. Visos žuvys masalą griebdavo jam nusileidus. Tai dar vienas neaktyvaus kibimo požymis. Visas tris meškeres išsvėriau skirtingais svareliais. Lengviausia sistema kėlė vieną gramą, sunkesnė du ir sunkiausia tris gramus. Abi dienas geriausiai „grojo“ lengviausia sistemėlė, skirtumas tik tas, kad pirmąją geriau kibo kai masalas gulėjo ant dugno, o antrąją gaudžiau vos pakeltu masalu. Beje kuomet ilgesnį laiką nesulaukdavau kibimo keletą kartų prasukdavau ritės rankenėlę, taip patraukdamas masalą. Dažnai tai išprovokuodavo neaktyvius karšiokus.

Štai tokios tos paprastos gudrybės, kurias tikriausiai ne kartą jau esate girdėję, o tie kurie sužinojo kažką naujo, būtinai pabandykite artimiausiose savo žvejybose. Na, o aš dar truputėlį pamąstysiu garsiai...

Baigėsi vienas sėkmingiausių sezonų mūsų komandai, nugalėję paskutiniajame ture, mes akivaizdžiai pranokome visas likusias lygos komandas. „Pyla-timar mix“ dar kartą įrodė esanti stipriausias klubas Lietuvoje. Mes tikrai nesame turtingiausi ir į vandenį nepilame galybės gyvų jauko priedų, tiesiog pasikliaujame teisingu jauko pateikimu ir savo gaudymo technika. Antrąją vietą komandinėje įskaitoje užėmė Kauno „Meknė“ (17 tšk.), treti Kėdainių „Lifosos meškeriotojai“ (taip pat 17 tšk.).

Asmeninėje įskaitoje sezone jokių šansų (net teorinių) nepaliko auksinis lygos berniukas Martynas Baranauskas, visam sezone surinkęs vos penkis baudos taškus! Bijau prisišnekėti, bet abejoju ar kas tokį rezultatą sugebės pakartoti artimiausiame dešimtmetyje... Antras liko praėjusiais metais nestartavęs Vilius Beinoras (15 tšk.). Trečias - Jonas Jablonskis (19 tšk.). Taip pat rinktinėje vietas išsikovojo Audrius Unikas (19 tšk.), Aurelijus Dudzinskas (22 tšk.). Pati kreiviausia ir šleiviausia vieta atiteko šių eilučių autoriui – šeštoji pozicija taip pat įtraukiama į rinktinę, tačiau ji dar negarantuoja vietos joje, ji užpildoma komandos vadovo nuožiūra.

Pasibaigus sezonui galiu pasidžiaugti sustiprėjusiu žvejų lygiu. Šį kartą pirmasis dešimtukas kaip reikiant pasistumdė ir pakovojo dėl vietos rinktinėje, tai reiškia ne ką kitą kaip panašų žvejų lygį, ir tai, kad žvejai sportininkai stiprėja. Puikiausias to įrodymas „Žvejo takas“, kurioje gaudė net du vaikai ir tokia komanda sugebėjo užimti komandinę - trečią vietą paskutiniajame varžybų etape!  Tai nėra atsitiktinumas, žinant, kiek Rolfas Bitinas skiria dėmesio tam ir matant jo vaikų norą varžytis. Patikėkite manim, tai tik į gerą, aš nežinau kiek mums dar trūksta iki medalių tarptautinėse varžybose, tačiau aš tikrai žinau, kad mes važiuodami į tarptautines varžybas nebegalvojame, kaip netapti paskutiniais, mes mąstome, kaip tose varžybose sumaišyti kortas aukščiausio lygio komandom, ar netgi pakišti joms koją!

Kuomet viskas baigiasi norisi švęsti ir aplaistyti taip ilgai trukusio sezono rezultatus, pasidžiaugti tuo, ką pasiekėme bei tuo, ką išmokome. Kai kurie šūkauja dėl netinkamo teisėjavimo, antri dejuoja dėl neteisingos varžybų strategijos. Aš tuo tarpu siūlau pasidžiaugti tuo, ką turėjome šiemet ir pamąstyti, ką galime pakeisti, kad kitąmet turėtumėme dar nuostabesnį sezoną.

Pylos klubas dėkoja UAB „Kotas“ žvejybos reikmenų tinklui, kuris visą sezoną klubą rėmė vengriškais Timar Mix jaukais. Asmeniškai dėkoju UAB „Kintai“ už galimybę rengti varžybas jų tvenkiniuose, varžybų teisėjams Arimantui ir Gediminui Cironkoms, tiksliai ir greit varžybų protokolus tvarkiusiam Vaidui Jasonui, nuolat susirūpinusiam Aurelijui Paulauskui, na ir žinoma visiems dalyvavusiems už sveiką konkurenciją, pamokas, bei nuostabią kompaniją!

Marius Baranauskas
www.pyla.lt