Štai pirmas vakaras ant molo Švedijoj. Mėtau blizgę „,Jūratė“. Kol kas nei vieno kibimo, o mamos draugas vieną po kitos jau traukia ilgąsias žuveles vėjažuves. Stoviu nukabinusi nosį, tuščiu skrandžiu, po darbo dienos net nepersirengusi žalių darbinių rūbų. Diena tokia sunki buvo, o dabar dar ir kibimo nematau. Ech...

Sutemo. Važiuojant namo mamos draugo maišelyje spurda ilgosios dantytosios, o aš, nieko nepešus, jau svajoju tik apie dušą ir lovą. Kitą dieną iš ryto sutariam po darbo vėl lėkti ant molo. Neįsivaizduoju, ką gi aš ten veiksiu su ta savo „,Jūrate“, tačiau mane nuramina, prieš žvejybą užsuksim į parduotuvę ir nusipirksim reikiamą blizgę.
Pagaliau sulaukiau to vakaro ir vėl lekiam ant molo. Aš visa švytinti, pasiruošus „tinkamą“ blizgę - jau dabar spurdės žuvelė valo gale. Bet ir vėl visą vakarą pramėtau, ir vėl net jokio stuktelėjimo. O varge, vėl nosį nukabinu, vėl nusiminus. Grįžtam atgal namo, o vyrai, sėdintys lauke gurkšnoja alų ir šaiposi, kad nieko nepagaunu. Paglostau jų savimeilę, atsakydama, jog nemoku žvejoti ir nėr ko bobai lįst į vyriškus reikalus.
Kitą dieną vėl lekiam ant molo. Dabar jau ir tie ,,kolegos replikuotojai“ kartu - pažiūrės gi, „kaip boba žuvies nemoka gaudyti. Na ką, vėl užsilipu ant akmenų ir vėl mėtau blizgutę. Jaučiu, kad esu stebima ir tai tikrai nervina, tačiau stiprus smūgis išblaško visas pašalines mintis ir visa išsišiepus palengva traukiu ilgąją ,,jagulią“ (švedai taip vadina vėjažuves). Štai ir pirmoji mano žuvis Švedijoj! Visi supuolė aplink mane nustebę, kaip gi čia merga dabar žuvį sugebėjo ištraukt. Tą vakarą jau visa švytinti ir patenkinta grįžau namo - dabar ir mano maišelyje spurdėjo žuvis.
Pagaliau po sunkios darbo savaitės – išeiginė. Mes ruošiamės prie ežero šiek tiek pažvejoti. Mes – tai aš ir trys vyrukai... Joo, pagalvosit, vaizdelis nekoks, tačiau aš, nekreipdama dėmesio į šmaikščius namie liekančių moteriškių juokelius sėdu į mašiną. Pagaliau ežeras! Vadinasi jis „Šunų pliažu“ – pasirodo, ten švedai atveža savo šunis pasilakstyti. Keista, ar ne?
Mėtau blizgutę - nei vieno kibimo. Sumaniau išbandyti savo garsiąją „,Jūratę“ - pora metimų ir bum, didelė graži lydeka! Maniau širdis iššoks man iš džiaugsmo! Niekam nieko nesakau, įbruku ją į maišiuką ir toliau vaikštau pakrante. Ir vėl smūgis, vėl širdis mano paduose, deja nepakertu... Metimas seka metimą ir ką, galų gale pasilieka mano vienintelė blizgė ežero dugne. Apmaudu... Po to keičiau ir sukriukes, ir kitas blizgutes, bet viskas veltui, tik dar kelias palaidojau. Ežero dugnas pilnas kelmų kažkokių.
Bevaikščiodami pakrante pamatėm, kaip švedai gyva žuvele gaudo. Plūdė didelė ir ryški, už lauko teniso kamuoliuką didesnė. Šiek tiek nustebom – nė vienas tokių Lietuvoj nebuvom matę.
Tądien daugiau nieko nebepagavom. Taigi, per mūsų visų keturių laimikis - mano vienintelė lydeka, kurią farširuotą skaniai ir suvalgėm...:)
Kitais vakarais vėl pradėjom okupuoti molą ir visada grįždavom pilnais maišais „ilganosio“ laimikio aštriais dantimis ir mėlynais kaulais. Taip, taip, iškepus vėjažuves jų kaulai tapdavo mėlyni. Pati vėjažuvė gana keistoka – ilga kaip ungurys, sidabrinės spalvos, ilga nosim ir aštriais dantimis. Pasitaikydavo, kad ištraukus žuvį, ji į kelnių klešnę įsikąsdavo... Bet atėjus vasarai ilgosios žuvelės nustojo kibti...
Na pasibaigė žūklės nuo molo, prasidėjo lakstymai į ežerą milžinų ungurių. Kaimynai net rūkyklą pasistatė – taip sekėsi jiems tuos ungurius gaudyt. Gražu žiūrėt buvo, kai jie kas kart iš žvejybos grįždavo su neprastu laimikiu. Tik problemėlė Švedijoj viena - nėra pirkti naktinių sliekų (bent kur aš gyvenau), tad žmogeliai vieną naktį jų ieškodavo, kitą – ungurius gaudydavo. Ungurių gausa ir dydžiu Švedijos skųstis tikrai negalima buvo...
Birželio mėnesį lietuviai aptiko upeliuką, įtekantį į jūrą. Ogi pasirodo ten lašišų apstu. Na ką, nebūtų lietuviai - su žeberklais ten prisigrobė tokio dydžio žuvų, kad į šaldiklius netilpdavo. O aš vis bandžiau juos gėdinti, „per sąžinę pavažiuoti“, kad savoj šaly viską nualinę dar ir svečioj viską nuniokot bandom. Deja, nusispjaut jiems į viską... Sugalvojau ir aš kartą nuvažiuoti į tą upelį, pasidairyti, blizgutę užmesti. Pasirodo nuvažiavom veltui - po lietuvių savaitės maratono, tų milžinių lašišų neliko nė kvapo. Taip, taip, mielieji, nei vienos net užsimušdamas nebūtum radęs. Supykau. Parvažiavus namo grasinti pradėjau, kad apskusiu ir deportuos visus už tokią savivalę. Juk badu nemirė nė vienas - pasigavai tas kelias lašišas, susidėjai į šaldiklį ir „ėsk apsižlebojęs“ visą mėnesį...
Kažkurį savaitgalį susiruošėm su nakvyne prie ežero. Užsimetam plūdines meškeres, kiek palaukus – kibimas. Ogi ten graži daili kuoja! Kibimas seka kibimą. Smagumėlis - kuojos didelės, gražios! Net pati susimąsčiau, gal ir Lietuvoj pradėt žvejot plūdine, ne tik blizgę mėtyt ir žieminukę drebint :))) Pro šalį ėjusi pagyvenusių švedų porelė pamatė mūsų laimikį, akis tik išpūtė ir pradėjo įtikinėt, kad tai nevalgoma ir net nuodinga žuvis. Mes jiems įrodinėjom atvirkščiai – kuoja valgoma ir labai skani... Nesugebėję mūsų įtikinti švedai nuėjo, o jų akyse vis dar matėsi išgąstis ir nustebimas. Ką, mes kuojų nepažįstam?
Štai vasara visiškai įpusėjo, ilgosios vėjažuvės nebekimba, laimingajam ežere išvis nebeliko kur mėtyt blizgutės – žolė išlindusios. Todėl pradėjau ekskursijas po šiaurinę Švedija. Kadangi dirbau pačioj pietinėj Švedijos dalį, aplankiau ir Danijos sostinę Kopenhagą. Gražios uolos, jūra graži, net nesitiki, kad ta pati Baltija. Beje, Baltija nuo molo mums dar padovanojo įspūdingų karšių ir upėtakių. Iš kur upėtakiai ten atsirado, patys likom nesupratę...
Štai sėdžiu laive, žiūriu į beribę jurą ir laukiu akimirkos, kai įkvėpsiu lietuviško oro ir pamatysiu artimuosius. Va aš ir čia, jau pasakoju Jums savo įspūdžius, gal kiek padrikai, bet labai tikiuosi, jog jums buvo įdomu...

Roneta