Daug galvojau, svarsčiau, ar verta bandyt suviliot upėtakį, nes spiningautojas iš manęs nekoks ir spiningo net normalaus neturiu, tačiau padrąsintas žvejoklių Limono, kuris ir sutiko mane pamokyti ir parodyti vietelių, kur gyvena upėtakiai, ryžausi pabandyti. Susitikom sutartoje vietoje, kažkokiam miestelyje, ir patraukėme prie kažkokios upaitės, kurios pavadinimą kažkaip „pamiršau“...

 Atvažiavom į vietą ir pradėjom ruoštis. Manyčiau, tokiai žūklei būtinas rūbas yra bridkelnės, be kurių sunku būtų ką nors pagauti, netgi sakyčiau beveik neįmanoma, nebent braidytumėt su paprastom kelnėm ir batais, tačiau vanduo šaltokas ir tai sudarytų tam tikrų problemų. Taigi, apžiūrime masalus, gaunu keletą sukriukių iš kolegos. Tai „Blue Fox“ varinė sukriukė Nr.2 ir dar keletą panašių. Mantos kuo mažiau, tik spiningas, kišenėse sukriukės, cigaretės ir viskas. Žūklei pasiruošę, einam prie upės ir brendam į vandenį. Na, kadangi nors ir dažnai rankose spiningo nelaikau, maniau, kad iškart sugebėsiu normaliai užmesti lengvą masalą, tuo labiau, kad buvau patikintas, kad toli mesti nereikės. Tačiau viskas pasirodė kiek kitaip. Trumpas instruktažas, kaip reikia užmetinėt masalą, maždaug į kokias vietas, kaip vesti ir panašiai. Mano nuomone, toks upėtakių gaudymas, turi labai mažai bendro su spiningavimu. Jokio masalo svaidymo per galva, kaip paprastai yra žvejojama didesnėse upėse ir ežeruose. Šitą žūklės būdą, geriau turbūt pavadinti medžiokle su spiningu rankoje, nes viskas vyksta labai švelniai ir atsargiai, masalas užmetamas iš apačios, ir tik kokia 3-6 metrus prieš srovę, na, daugiausiai gal iki 10 metrų, ir viskas vyksta praktiškai nestovint vienoje vietoje. Du ar trys tokie atsargūs metimai į vieną vietą ir judam toliau prieš srovę. Visas veiksmas vyksta visąlaik brendant tai viena, tai kita upės puse. Nuo kranto tokia žvejyba, kaip jau minėjau, praktiškai būtų neįmanoma. Pirmieji mano metimai aišku nėra kokybiški ir masalas nenukrenta ten, kur reikia, todėl ir rezultatų kol kas nėra. Prabrendam jau gerą gabalą upės, žuvies nėra... Tačiau gamta savo grožiu neleidžia nuobodžiauti, upė tai pagilėja, tai susiaurėja, pasidaro akmenuota ir visai negili. Atrodo, kad tokiose vietose neįmanoma pagauti žuvies, tačiau kaip tik tokiose vietose, kur stipri srovė ir yra vienas kitas didelis akmuo, už jo gali ir tūnoti mūsų medžioklės objektas upėtakis. Bet patikrinę jau, atrodo, tikrai geras vietas, kibimų nesulaukiam. Vienas nedidelis upėtakiukas atsiveja mano sukriukę, stuktelį į ją, tačiau nepasikerta... Gaila, būtų pirmas mano margašonis. Tačiau labai nenuliūstu, nors ir nepagausiu, laikas tikrai bus praleistas gerai. Tikrai įspūdingi nedideles upės vingiai ir dar įspūdingesni šlaitai ilgai paliks mano atmintyje. Prie vieno tokio šlaito, ėję vandeniu prieš srovę gal gerų porą valandų, nusprendėme ramiai surūkyti po cigaretę ir šiek tiek atsipūsti. 5 minutės poilsio, ir kolega pašęs tarė: „Kažkur čia sėdi upėtakis“. Vienas metimas, ir upėtakis jau ant kranto. Nedidelis, tačiau nuostabiai gražus... Aišku ir man pakilo azartas pagauti tokio grožio žuvelę, todėl nužiūrėjęs perspektyvią vietelę mestelėjau masalą į srovė, ir spėjus pasukti ritės rankenėlę gal kokius tris kartus pajutau žuvies spurdėjimą. Pirmasis mano gyvenime upėtakis (10 cm ilgio upėtakiukas), jau mano rankose. Norėjau nusipaveiksluoti su tokia žuvele, tačiau jis nepanoro pozuoti, suspurdėjo ir išslydęs iš mano rankų pliumptelėjo į vandenį. Na, tiek to, vis tiek bučiau paleidęs, tik gaila bus, jei daugiau nepagausiu aš jų. Brendam toliau, vis tikrindami įvairias vietas tarp kelmų, tarp akmenų, ir vienoje vietelėje, tarp dviejų suvirtusių medžių, limonas užmetė mažą sukriukę, ir jau bekeliant ją iš vandens pamatėme tikrai gražų upėtakį, kuris pakilo į paviršių bet pamatęs mus nėrė atgal į savo slėptuvę. Gaila, buvo tikrai gražus egzempliorius. Bet judame toliau... Vėl priėjome upės susiaurėjimą, ir aš nužiūrėjęs mažą plotelį už akmens, mestelėjau ten savo masalą ir jau čia pajutau smūgį, kur kas stipresnį nei pirmasis. Taip, tai buvo tikrai didesnis gražuolis, kurį sėkmingai ištraukiau į krantą. Žuvelė nedidelė, tačiau jau imamo dydžio ir tai pirmasis mano legalaus dydžio upėtakis. Kiek girdėjau, tai tikrai neblogas rezultatas, nes daugeliui žvejų per pirmąją ir netgi antrąją ar trečiąją upėtakių žūklę nepavyko pagauti nieko, o man net du egzemplioriai, iš kurių vienas „imamas“. Nors sakoma, kad vienoje vietoje paprastai būna vienas upėtakis, bet limonas nutaria patikrinti dar kartą tą pačią vietą kur aš ištraukiau žuvį, ir tik užmetęs ištraukia dar vieną žuvele, tačiau jau šiek tiek mažesnę, kurią net neištraukęs iš vandens išlaisvina nuo kabliuko. Dar vienas metimas į tą pačią vietą, ir dar vienas smūgis, tačiau šis gražuolis jau nepasikerta. Tikrai keista - trys upėtakiai, vienoje vietoje... Taigi nukeliavom dar geroką upės gabalą, matėm bešokinėjančius kiršliukus, vienas kolegai net buvo užkibęs, tačiau nepasikirto kaip reikiant ir pabėgo. Po truputį pradėjo jaustis nuovargis, vis dėlto beveik be poilsio prabridom prieš gana stiprią srovę apie keturias valandas, todėl nutarėm baigti žūklę, tuo labiau, kad norimas rezultatas pasiektas, pagauta keletas nuostabaus grožio žuvelių. Manau, kad toks gaudymo-medžioklės būdas tikrai užkrečiantis ir nuostabus, ir juo galima rimtai susirgti, taip kaip susergama karpių gaudymo liga, ar museliavimu. Kadangi pirmoji man upėtakių žūklė buvo tikrai sėkminga, ir ji turėtų būti tikrai nepaskutinė, tad dar nekartą teks taip susilieti su gamta, bristi upe, gėrėtis jos vingiais, šlaitais ir sugaunamais bei paleidžiamais upėtakiais... Ačiū Limonui už nuostabią žūklę.

Balčius