Kiek tos vasaros nakties, tik sutemo - žiūrėk jau ir švinta rytuose. Grįžtu sekmadienio ankstyvą rytą iš Merkinės šokių, minu dviračio pedalus, net akyse matau lovą - tuoj kaip krisiu... Įvairuoju į kiemą - stovi autobusiukas „Latvija“. Aišku, dėdė atvažiavo. Žvejys - iki kaulų smegenų. Atremiu dviratį į tvorą, įslenku tyliai į verandą, pažvelgiu į lovą... Greit nusirengiu ir lendu po paklode. Tik prieš tai padarau klaidą - pastuksenu į sieną ir tyliai sakau: „Kelkis Algi, varom žvejot.“ Nepraeina nė kelios minutės, ir man jau beveik užmiegant sugirgžda senų durų vyriai. Išgirstu pagiringą dėdės balsą :“ Audry, ką sakei? O ar sliekų prikasei, tai kodėl? Greit kelkis, gana miegot. Kur varom?“

Lyg kuolu per galvą! Girdžiu kaip jis rengiasi, padaro „penkiasdešimt“. Aš net drebu, kaip noriu miego. Dešimt kilometrų parmyniau suklerusiu dviračiu, atsišokęs, panas atlydėjęs... Ir dabar dar negalėsiu ramiai pamiegoti! Pykstu ant savęs už klaidą, bet vis tiek tyliai keikdamasis nusimetu jau sušilusią paklodę. Vėl rengiuosi, tik jau žvejybiniais rūbais. Išeinu į kiemą, įkvepiu ryto gaivaus oro. Nusiprausęs kiek atsigaunu. Padarau „penkiasdešimt“ ir einu kasti sliekų. Kur važiuosim be kalbų žinom abu. Tam reikia baltų dirvinių sliekų, geriau kuo didesnių.
Pravažiavę Pilvingio gyvenvietę sukam į kairę ir greit pasirodo Kampys. Jame ir dėdė, ir aš sėmėmės žvejybos pradžiamokslio. Mus abu šis ežeras daug ko išmokė. Šiame ežero gale įteka upelis. Atiteka jis iš Ilgio ežero. Tai štai tame upelyje ir ruošiamės žvejoti. Vingiuoja jis mišku, krantai statūs, srovė nedidelė, gylis iki 2,5 metro, plotis 4 - 5 metrai.
Įžengiame į mišką ir pirmi bandymai. Rasa tokia didelė, kad nuo medžių ji krenta didžiausiais lašais lyg per kokį lietų. Greit ištraukiam po gražią kuoją ir keliaujam toliau. Tačiau pagrindinė šios žūklės žuvis - ešerys. Nėr čia jų kilograminių, tačiau pasitaiko tikrai neblogų. Bet pati žvejyba maloni - leidi, leidi pasroviui, žiūrėk už kokių 15 metrų staigus nėrimas, kerti, o ten ešerys poros šimtų gramų. Klampoju išvartom, užsižioplinęs dar įsirioglinu į bebro urvą. Tačiau žvejybą tęsiu. Pilnėja kuprinė ešeriais, kuojom, pasitaiko vienas kitas nedidelis karšiokas. Apie pietus sustojam - reikia užkąsti. Aptariam laimikį, pjaunam bobulės darytą kindziuką, padarom gramelį... Nuostabu, juk toks „papietavimas“ yra neapsakomas jokiais žodžiais. Sėdim abu ant nuvirtusio medžio, kalbam prisimindami praėjusias žvejybas, planuodami ateinančias.
Ir dabar, prabėgus beveik 15 metų, prisimenant tokius pietus kažkas lyg stringa gerklėje, apima kažkoks malonus nostalgijos jausmas.
Einam toliau ir už posūkio žinau giliausią šio upelio vietą. Toje vietoje ji ir siauriausia, o vanduo net po medžių šaknimis teka. Ji man visą laiką buvo kažkokia paslaptinga, lyg joje tupėtų didžiausias šio upelio ešerys. Iš savo senumo ir nerangumo jau apaugęs kerpėm ir aplipęs dėlėm. Tyliai prisėlinu, nusiimu net kuprinę. Iš sliekų dėžutės apačios iškrapštau naktinį slieką, tyčia jį saugojau šitai vietai, kabinu ir užmetu. Tamsiam, tačiau skaidriam vandeny matau, kaip nuvingiuoja sliekas paskui svarelį į dugną. Laukinėj tyloj išgirstu savo širdies dūžius. Praeina kelios sekundės kol plūdė atsistoja. Užtenka praplaukti pusmetrį ir ji greit prineria, iš lėto grimzta ir juda po medžio šaknimis. „Dar reikia palaukti“ -raminu save, ir kiek palaukęs kertu. Ešerys lyg pasiunta, lenkia kotą, rauna pasroviui, apsisuka ir jau eina prieš srovę. Išnaudojęs maksimalias valo galias, iškeliu jį į paviršių. Dar keli pasitaškymai ir dryžuotasis atgula ant žolės. Pajuodęs, dėl savo gyvenimo būdo tūnoti pasislėpus, pasipūtęs guli, iš burnos išlindęs naktinio slieko galas. Beveik keturi šimtai gramų. Dedu į kuprinę, tą patį naktinį pataisau ir vėl jį siunčiu pragaran. Vėl neria. Šį kart šimtgraminis. Einu toliau, kimba ešeriai lyg įsiutę.
Gylis pradeda mažėti, srovė greitėti - artėja Ilgis. Ir žuvies mažėja, pasirodo būriai nedidelių kuojų, plakių. Sėdu pailsėti, žūklė baigta. Girdžiu šakas traškina ir dėdė. Ateina, prisėda. „Na, Audry, kaip?“ – o pats tik švyti, lyg atsakymą pats žinotų. „Nu geras, nu pažvejojom“ - džiaugiamės abu. Dar kiek pasėdim, ir jaučiu, kaip grįžti prie mašinos nėr jėgų, juk nemiegota visa naktis, o dabar trečia valanda dienos. Stojamės ir tomis pačiomis pelkėmis, bebrų takais žingsniuojame link mašinos. Kelias atgal buvo neapsakomai pragariškai sunkus. Mašinoje pasijuntu lyg danguj, o grįžęs į kaimą krentu į patalą ir „keliauju" į rojų.
Kitą sekmadienį grįžęs iš šokių kieme pamatau vietoje „Latvijos“ stovintį vežimą, ir senelį, dalges bekraunantį į jį... „Ar nepamačytum pašienauc?“ Jau geriau "Dėdė Algis", pagalvoju, ir einu persirengti.

Drageris