Mūsų "Titanikas" pakėlęs inkarą pasuko jau puikai mum žinomu kursu tai Glūko ežero link. Netruko prabėgti nei kelių valandų kaip mes vėl apsirūpinę reikiamais leidimais, papildę maisto atsargas, įveikę ne vieną dulkėtą Dzūkijos kelio varstą ir pravažiavę gražius miškus bei pamiškes leidome savo "Titanikui" prisišvartuoti ant sidabrinių Glūko ežero vandenų.

Tikrai būčiau didelis melagis jei skaitytojui sakyčiau jog išlipus ant "šventos" Glūko ežero pakrantės žemės atradau kažką naujo kaip prieš daug metų tą padarė Kolumbas. Tikrai tai buvo tankiai apgyvendintas žemynas. Vietiniai "čiabuviai" buvo susimaišę su "kitataučiais" nuo Kauno, "portugalais" nuo Vilniaus, indėnais ir kita mum mažai žinoma žmonių rase iš kitų kraštų. Nieko nelaukdami greitai iškėlėme taikos vėliavą ir ėmėme kurti stovyklą.

Tolumoje matėsi kitataučių "vigvamai", bet kaip vėliau paaiškėjo tai buvo, mūsų atžvilgiu, draugiškai nusiteikusios mažos "tautelės" nuo Marijampolės. Vienas kitas gestas bendra "tarptautine reikšme" ir vėliau buvo užmeksta šilta, nuoširdi draugystė. Buvo apsikeista nuomonėmis apie šį ežerą bei jį supančią fauną.

Vakarėjant praktiškai kiekviena gentis kūreno savo laužus, kepino, čirškino daugiau, mažiau žinomą civilizacijai mėsą ar į ją panašius produktus. Sklido dainos, aidėjo juokas, kalbos, o laužo dūmai gražiai driekėsi virs Glūko ežero.

Stipriai vakarėjo, diena ėjo į pabaigą, gražuolė rožė glaudė savo lapelius, o su ja ir mes atsigulėme poilsio. Reikėjo atstatyti jėgas nes kitą dieną buvome rimtai nusiteikę išplaukti į plačiuosius Glūko vandenis ir rimtai pažvejoti.

Išaušo nuostabi, graži diena, puikus rytas kuris tikrai mums žadėjo gerą nuotaiką ir malonią žvejybą. Greitai išsivirę kavos, perkandę vieną kitą sumuštinį, ėmėme ruošti jaukus.Turiu pasakyti, kad šis ežeras mums pažystamas ir neblogai žinomas. Čia mes atvykstame poilsiauti jau jau penktą sezoną. Jis garsėja savo didelėmis lydekomis, karpiais, karšiais, ešerių gausa, įspūdingais lynais, nežmonišku kiekiu sidabrinių aukšlių ir gražuolėmis kuojomis kurios esti nuo 50g ir siekia net 500g (vieną tokią sugavome) ir daugiau svorį. Iš principo lyg ir viskas buvo žinoma tačiau bet keli žvejai turintys echolotus mus iš karto su sūnum perspėjo, kad visa žuvis (matomai dėl karščio ar dar kažkokios priežasties) "stovi" vadinamose ežero duobėse ir artimiausias gylis kur jas galima sužvejoti, "pasiekti" tai 7m. Aišku tai optimizmo mums nepridėjo, bet turėdami 9m. ilgio botus ir nemažą patirtį tikėjomės, kad nebus taip baisu kaip yra pasakojama.

Taigi, jaukai paruošti, masalai irgi ir pirmas išplaukimas.....

Atplaukę į "vietą" vis dėlto nesiryžome stoti ant didelio gylio. Pradėjome žvejoti ir ... pirmosios kuojos nedrąsiai griebė mūsų pateiktus masalus. Pažvejoję kurį laiką ir padarę "Titaniko" laivo dislokacijos nedidelę korekciją (perplaukėme kiek į kitą vietą) ėmėme žvejoti su 7m botais. Ir Glūkas mus priėmė į savo "glėbį".

Jau ne pirmas sezonas kaip mes čia žvejojame ir jei pirmus tris metus šis ežeras buvo mums sunkiai perprantamas tai dabar jau antri metai kaip mes jį žinome ir visuomet šauniai žvejojame. Ne išimtis buvo ir šį kartą. Ežeras dosniai dalijo mums savo dovanas, o mes su sūnum tik spėjome suktis. Kuojos tikrai gerai, aktyviai kibo - smagu buvo tiek dvasiškai tiek fiziškai.

Turiu pastebėti, kad mūsų tikslas buvo pailsėti, pasimaudyti, pažvejoti ir šiaip gerai pasibūti. Nestatėme sau specialaus tikslo - gaudyti vien karšius nors pagavome ir jų. Kas sėdėjo tik susikoncentravęs į šią žuvį tai per dieną pagavo netoli 10vnt. nors ir neįspūdingo dydžio.O mes pažvejodavome po keletą valandų, po to darydavom pertrauką - pietaudavom, ilsėdavomės ir vėl plaukdavom žvejoti. Tokiu būdu pas mus išeidavo po dvi žvejybas (rytinė ir vakarinė) per dieną. Aš vis sakau, kad žvejyba kaip grybai - smagu rinkti, bet reikia pagalvoti kas poto juos tvarkys ir kur reiks dėti? Beje kad dėl grybų tai jų yra, bet labai nedaug ir tie patys sudžiūvę.Visi kartoja tą patį - reikia lietaus. Na, o mes kol šnekėjomės pažiūrėkime į vieno išplaukimo laimikį. Kaip gi mums sekėsi su ta žvejyba. Ar tikrai echolotas visada "sako teisybę".

Pasirodo ne toks velnias baisus kokį jį piešia. Turiu pasakyti, kad jei rimtai žiūrite į žūklę, domitės, skaitote, bendraujate su savo kolegomis, esate imlus žvejybos naujienoms, žinioms tai patikėkite - tikrai visada daugiau ar mažiau jus, kaip plūdininką, lydės sėkmė. Na, o mes kol žvejojome, ilsėjomės, maudėmės, nepastebėjome kaip prabėgo dar viena diena.

Sako yra baltas ir juodas pavydas. Baltas pavydas tuomet kai žmogus pavydi, bet nuoširdžiai džiaugiasi kai tau sekasi, o juodas, kada norima, kad tam žmogui po sėkmės ateitų nesėkmė. Turbūt mes lietuviai jau tokie esame (gerai, kad tokių tik vienetai) nes kitaip sunku būtų gyventi. Pasirodo kol mes taip šauniai žvejojome gražias kuojas kai kam pavydas ramybės nedavė. Tuo įsitikinome sekantį rytą kai išplaukėme žvejoti. O tuo metu kol mėnuo visiems vienodai švietė pro pušų viršūnes kai kas ramiai nemiegojo.....

Dar tik už gero pusvalanduko turėjo tekėti saulė, o kai kas jau plukdė savo laivus į vakarykštę žvejybos vietą. O kai kam rūpėjo užimti mūsų "stebuklingą" vietą. Jei žvejų - sportininkų pasaulyje egzistuoja nerašyta taisyklė neiti arčiau kaip 10 m prie kito žvejo arba nestoti žvejoti į savo kolegos vietą tai čia galioja užkariautojo taisyklė - kas greitesnis tas pirmesnis. Ir tikrai mes nuoširdžiai nepavydėjome tiem kurie dar su tamsa išskubėjo žvejoti bei "atsistojo" (švelniai tariant) į kaimyno vietą.

Mes gerai išsimiegoję ir "praplėšę akį" puse dešimtos išvirtome iš minkštų patalų. Saulė jau buvo aukštai, bet skubėti nebuvo kur. Mes žinojome, kad kas mums skirta tikrai nepabėgs.P asidarę skanius pusryčius ( bulvių plokštainis su kiaušiniais) ir išsikepę šviežios žuvies bei atsigėrę kavos, šalto alaus nutarėme kelti inkarą. Dar gera valanda ir mes pilnai pasiruošę jaukus, meškeres, persirišę kabliukus artėjome į žvejybos vietą.

Kadangi mūsų "stotelė" buvo (laikinai) užimta tai nutarėme perplaukti į "karšinę" vietą. Žvejai paklausti kaip sekasi visi 100-tu procentų sakė, kad šį rytą tikrai žuvis matyt pasitraukė nes niekas nekimba arba praktiškai nieko nepagauna. Mes padėkoję už informaciją nuplaukėme bandyti laimę kitur. Deja, gerai pajaukinę (sumetę didelį jauko kiekį) rezultato nepasiekėme. Matyt tikrai didieji karšių būriai tūno kažkur kitur jei niekas mūsų masalais nesusidomėjo. O tuo metu mūsų vakarykščiai kaimynai nusivylę absoliučiu nekibimu kaip susitarę pakėlė inkarus ir pasuko "namų" link. Atsilaisvino visas žvejybos plotas. Mes su sūnum susižvalgę ir netarę nei žodžio pakėlę inkarus irgi, bet tikrai ne su tikslu plaukti namo.

Ir vėl gerai parinktas jaukas, teisinga taktika nuo pirmų metimų davė savo rezultatus. Tikrai nepasakysiu nieko naujo, bet jei norime ar tikimės neblogų rezultatų tai vien geros vietos ar brangios meškerės nepakanka. Negailėkite tom žuvytėm jaukų, tegul ne pačių brangiausių, tegul net savadarbių, bet turėkime jų po ranka vieną kitą kilogramą nes atvykę į naują vietą - ežerą kitaip neturėsite rezultato. Echolotas gerai, kaimynų - žvejų patarimas ir gi šaunu, bet žuvis tuo soti nebus. Ir dar atminkite, kad nereikia blaškytis labai po ežerą ar vaikytis kaimyno vietų. Būkite nuoseklus, "muškite" kaip sakoma į vieną vietą ir sėkmė jus tikrai aplankys.

Na, o aš baigiu savo filosofinę - pamokančią (daugeliui atsibodusią) rašliavą ir tikrai tikiu, kad dar grįšiu į Dzūkijos ežerą tik klausimas kokį.........................? Juk mano atostogos dar tik įsibėgėja. Manau bus aplankytas dar ne vienas vandens telkinys.....

Bus daugiau.

SIGUTIS