2009-01-30
Jau senokai esu girdejęs, kad Čiudo ežeras yra savotiška ešeriautojų Meka. Nusprendžiau ir aš prisijungti prie Rimanto Vyburio jau kelinti metai organizuojamų komercinių nuotykinių kelionių į šį ežerą. Nenoriu plačiai aprašinėti kas tai per ežeras, nes apie jį galima pasiskaityti ir kitur. Gal tiek paminėsiu, kad šis ežeras – pasienio tarp Estijos ir Rusijos vieta.

Ežeras sudarytas tarsi iš dviejų dalių – didžiosios ir mažosios. Dalis jungia apie 2 km pločio sąsiauris. Mes kaip tik ir gyvenome šio sąsiaurio pakrantėje, gal 50 m nuo vandens. Ežeras išties labai didelis. Pasak vietinio vilos šeimininko, jis yra apie 100 km ilgio. Tyrai begaliniai, kito kranto plačiosiose vietose tikrai nepamatysi. Kelionė iki Čiudo tikrai neartima. Mano žiniomis tai sudaro apie 600 km. Bent mes užtrukome apie 8-9 val., nes buvo privalomi keleiviniams autobusams sustojimai bei nemažai kitų stabtelėjimų pagal poreikius.

Truputis apie pačią kelionę. Iš Kauno mes išvykome ketvirtadienį, apie 20.30 val., nes suplanuota buvo taip, kad su tamsa jau privažiuotume žvejybos vietą. Buvo nusamdytas 17 vietų mikroautobusas. Ekipažas – 13 žvejų iš Vilniaus, Kauno ir Panavėžio. Pagrinde važiavo žvejybos biznyje dirbantys atstovai, verslininkai. Gal nepasakosiu kaip mes nuvažiavome, nes kažkokių išskirtinių nuotykių nebuvo, o ir kelionė neužtruko, nes pažinčiai sustiprinti pavartojome tam tikrus gaiviuosius gėrimus. Tiesa, saikingai, visa kompanija tikrai išliko darbinga ir nusiteikusi rimtai žvejybai. Mūsų žvejybinę bazę pasiekėme jau paryčiais, įsikūrėme, buvo patiekti karšti pusryčiai. Mūsų šeimininkas Andriejus pasirodė gan neblogas kulinaras, taip kad gerai nusiteikę ir apsilę susirinkome prie autobuso. O pavažiuoti mums reikėjo apie 19 km iki didžiosios ežero dalies, nes protakoje, pasak Andriejaus, nieko doro. Taigi apie 8 val. mes jau prie ežero. Užsižymime GPS‘ais kranto poziciją ir keliaujame zvejoti. Tiesa, be GPS imtuvėlio toliau nuo kranto baisoka ir eiti. Juk ezero krantai ne visur matyti, taip gali ir pas rusus nueiti. Atsitolinę nuo kranto apie 1 km ieskome žyvies. Gylis apie 2 m, kibimo nerasta. Visa grupė pakrinka. Vieni žvejoja išilgai kranto, kiti metasi į ežero platybes. Aš taip pat mėginu pasivaikšioti po tyrus, patikrinti vietas prie ledų sangrūdų, kurių ten labai daug. Tačiau neradęs žuvies prisidedu prie ežero senbūvių ir netrukus traukiu vieną kita esšerį, kurie šioje priekrantėje nėra stambūs – iki 150 g. Neužilgo randu vietą, kur pagaunu ešerių, bet labai trukdo pūgžliai, kurių čia aibės, be to, jie čia tikri monstrai – iki 100 g ir daugiau. Kai kas net susirinko tuos pūgžlius ir žadėjo namie išvirti puikią žuvienę. Atidaviau ir aš savuosius, nors pirmą dieną buvau absoliutus jų žvejybos rekordininkas. Pagavau jų gal 4 kg. Ir apskritai jie mane mėgo, pagaudavau jų iš visos mūsų kompanijos daugiausia. Na bet pirmąją dieną džiaugiuos, kad bent kas kimba, nes oras gerokai atvėsęs, žuvis visai neaktyvi. Taip ir žvejoju – du trys pūgžliai, tada ešerys ir pan. Kitiems geriau sekas, kitiems - dar blogiau. Gal mano rezultatas būtų buvęs ir geresnis, jei būčiau žvejojęs blizge arba velniuku. Na bet aš juk prisiekęs virpintojelis. Todėl ir traukiu margą „publiką“ toliau. Pirmos dienos rezultatas – 46 ešeriai. Kukloka. Prieš penkias vakaro renkamės prie autobuso, o čia pasigendame 3 žvejų. Matome tolumoje kažkokią grupę, bet jie eina ne ten. Mėginame skambinti – telefonai išjungti. Užvažiuojame autobusu ant ledo, duodame šviesos signalus – rezultatas nulinis. Skambiname Andriejui, tas informuoja pasieniečius. Visai nejuokinga. Pasieniečiai susisiekia su Rusijos atstovais, tie išsiunčia ekipažą su radaru. Pagaliau po tam tikro laiko atsiliepia pirmas prapuolėlių telefonas. Jie mėgina mums nusakyti, kur jie yra. Atšaukiame pasienio pajėgas ir mėginame ieškoti patys. Po pusantros valandos nevaisingų paieškų pagaliau juos randame einančius keliu link namų. O atsitiko taip, kad jie pirma išėjo iki kranto, o tik tada įsijungė GPS, kad pasižiūrėtų kur yra. Prietaisas parodė, kad iki mūsų yra apie 1,5 km atstumas. Štai jie ir nusprendė „nukirsti“ kelio gabalėlį. Tas mums kainavo daug nervų, laiko ir kuro. Primenu, kad mes juk visą naktį buvome nemiegoję. Šiaip jau šiuo atveju pakišo koją ir kiek per didelis gaiviųjų gėrimų vartojimas. Ką gi, po pusvalandžio mes jau namie, čia gauname karštos sriubos ir mėginame įsikurti. Gyvename po 4 žmones kambaryje, ankštoka, bet šilta, nes pakuriamas pečius. Laisvalaikį leidžiame kaip kam įdomiau. Vieni šnarpščia lovose, kiti kažką raišiojasi, dar kiti žaidžia biliardą mūsų vadinamąjame klube. Ilgai vakarojančių nelieka, nes visus lenkia miegas. Antrą dieną keliames 6 val. ryto, pusryčiaujam ir vėl keliaujam į žvejybą. Dalis žvejų pasilieka žvejoti protakoje, o mes važiuojame į senąsias vietas. Šalčio nemažai – gal kokie 17-18 laipsnių, o vėjas štorminis, pusto. Šalta baisingai, be pirštinių nei minutės neištempi. Susėdame žvejoti savo vietose, dalis kolegų vėl išsivaikšto po tyrus. Šį kartą jie griežtai įspėti. Mano kaimynai po truputi traukia ešerius, o pas mane nei vieno kibimo. Mat vakar žvejota aviža išeinant netyčia nutraukta. Rišu įvairias avižas – nepadeda. Tada užrišu tamsinto metalo „muravejų“, veiksmas ir pas mane prasideda. Kimba nenoriai, bet gana stabiliai. Prieš piet vėjas aprimsta ir mes pagaliau galime kiek laisviau pasijusti ir apšilti. Vienu metu nuogastavome, kad pritrūksime gaiviųjų gėrimų. Šalia žvejojantys estai lindi palapinėse ir juokiasi iš mūsų pro ūsą. Tiesa, pamatę, kad kimba, estai nepuola su grąžtais į mūsų tarpą, o mandagiai susėda gal 50-70 m atstumu. Tikri „tiligentai“, gal sakau priklauso kokiam muselininkų klubui... Pas mus koją paprašytų pakelti arba termosą pastumti. Apie piet ešeriai sukyla, prasideda toks kibimas, kad ir pasakose nebūtum skaitęs. Kimba jie kaip išprotėję - tik nuleidi avižą ir jau kelk. Pagavau du ešerius, kurių burnoje stirksojo tik ką praryti mailiukai. Tai išties beprotiškas kibimas, neįtikėtina. Tiesa, pasak organizatrių, pereitą savaitę tik taip ir kibo. Na o dabar kibimas tęsėsi gal pusė valandos. Vėliau jis aprimo, dažniau pasitaikydavo pūgžlių. Kaip visda – man daugiausiai. Tiesa, kažkas „nukirto“ mano 4 geriausias avižėles. Taip ir nesupratau kas čia per reikalas. Toks jausmas, kad kerti per žuvies lupukę, patrauki ir avižos nėra. Sakau, kad lydekaitės. Kolegos daugiausiai žvejoja blizgėmis ir velniukais juo kaitaliodami. Šią dieną pasirodžiau jau geriau. Pagavau 76 ešerius ir tapau mūsų grupelės lyderiu. Vakarop prie mūsų prisijungė ir kiti kolegos, ieškoję žuvies tyruose. Tai jie ešerių susikaupimo ir nerado išvaikščioję gal 10 km. Šį kartą be nuotykių grįžtame namo. Čia mus pasitinka jau įlinksmėję kiti mūsų kolegos. Jiems pasisekė geriau – jie rado ešerių sankaupą ir prigaudė gerokai daugiau už mus. Kitą dieną ir mes nusprendžiame niekur nevažinėti ir žvejoti vietoje. Ryte visi keliasi sunkokai, aš bene vienas nekantrauku, nes 14 val. jau reikia išvažiuoti namo. Šaltukas gerokas – gal 22 laipsniai, bet štilis, saulutė šviečia. Pagal kolegų nupasakojimą randu senąsias jų eketes, tačiau paėjėti reikia apie 2 km. Ledas pilnas vėžių, nes čia važinėjama automobiliais, sniego rogėmis. Tai nedraudžiama, nes ledas – apie 40 cm storio. Po kiek laiko prie manęs prisijungia ir keli kiti lietuviai žvejai. Po truputi pradeda kibti – tai vienas, tai kitas pagauna po ešerį. Jie čia stambesni, nei kitur kad žvejojome. Aš ryte tesugebu pagauti virš dešimtuko ešerių ir kelis pūgžlius. Suvartojame turimas gėrimo atsargas ir, kadangi nekimba, keliaujam namo. Čia užkandame Andriejau šedevro iš grikių košės, bulvių ir mėsos, atsisveikiname ir iškeliaujame namo. Tiesa, prieš tai kai kurie žvejai priduoda savo pagautą žuvį, berods po 4 Lt už kg. Kelionė namo kiek prailgo, buvo šaltoka, tačiau laimingai pasiekėme namus.

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad linksmai praleidau laiką, susipažinau su geranoriškais ir kompetetingais žvejybos srityje žmonėmis. Ačiū jiems už kompaniją. Taip pat dėkoju Rimantui už gerą kelionės organizaciją. Žuvies žinoma „nepriplėšiau“, tačiau tokio tikslo ir neturėjau. Tiesiog man buvo smalsu ir norėjau pakeisti aplinką. Štai smalsumą ir patenkinau.

Studentas