Beira - Mozambiko uostas, į kurį dažnai užsukdavom išsikraut ir pasikraut konteinerių. Beira įsikūrus gana jėgingos Pungue upės žiotyse. Upę smarkiai veikia potvynių bei atoslūgių srovės. Kartais jos „įsibėgėja“ netgi iki 4 mazgų (apie 8 km/val.). Vandens lygio skirtumas būna iki 6 metrų, o kartojasi visa tai po 2 kartus per parą!

Stovėdavome Beiroje mažiausiai parą, o kartais ir dvi. Taigi pažvejot laiko kartais rasdavau.
Pirmą kartą pasiruošiau meškerę (o buvo jau į vakaro pusę), užmečiau nuo laivagalio. Srovė - siaubas, 5 uncijų svarelį neša kaip žaisdama. Užmečiau arčiau kranto linijos. Meškerė susilenkia, bet nieko, jau svarelis dugne apsistojęs. O meškerė vėl linkt - per pusę susilenkė - taip ir stovi. Vėl linkt - susirietė į „baranką“. Ir viskas gan švelniai. Kas čia dabar, galvoju? Dėl viso pikto pakirtau. Nu, „zacepas“ mirtinas - nepajudint. Bet „zacepas“, pasirodo, pajudėjo.
Taigi, kol aš supratau, kad kitame gale gana stipri „gyvybė“ egzistuoja, buvo jau per vėlu. Labai stiprus padaras lengvai nuvedė valą prieš srovę po laivagaliu. Dzin ir valas nutrūko. 1:0 monstrų naudai. Iš karto nerealiai panorau tą padarą sugaut. Pasak vietinių, to monstro pavadinimas – „garopa“ (portugališkai), būna iki 30 kg svorio. Na bet tą vakarą kibimų daugiau nebuvo.
Kitą kartą atplaukęs į tą uostą jau žvejojau su dviem meškerėm. Kai sutemo, pradėjo gerai kibt tropiniai šamukai iki 1 kg. O jie grėsmingi padarai - nugarinis pelekas turi aštrų „šypa“, kelis kartus įsidūriau į ranką, kraujas bėgo upeliu ir nekrešėjo! Taigi, kibimas puikus, kokius 8 jau išraukiau. Nurimo. Einu, galvoju, penkiom minutėm, apeisiu laivą. Grįžtu – opa, vienos meškerės nėra! Bet štai ji, brangioji, nuvažiavusi kelis metrus į šoną, sulinkusi baisiai. Pakertu - įspūdingas svoris, bet cakt - 2:0 garopos naudai :(
Na tada supykau rimtai. Pirmai galimybei pasitaikius įsigijau pinto valo (19 kg išlaiko), pavadėlis - tas pats „pintukas“. Kitą kartą jau nuo krantinės žvejojau dienos metu. Užsimečiau dvi donkes, laukiu, srovė stiprėja, galiukai linguoja. Priėjo du vietiniai, pasiūlė meškeres pririšt. „Eikit šalin“, - pasakiau, bet kaip aš vėliau dėl to pasigailėjau!. Staiga viena iš meškerių vėl švelniai sulinko per pusę. Pakertu - na nieko nėra. Ištraukiu - o ir pusės pavadėlio pinto nėra! Kaip su peiliu nupjauta! 3:0 - monstrai pagerina rezultatą.
Vakare vėl bandau iš laivagalio. Meškerė silpnai linguoja, ai, galvoju, permesiu. Traukiu - pasirodo, kažkas yra. Išlindo iš vandens - krabas, bliamba! Ir dar gan nemažas! Savo žnyplę kelia valo link, na, galvoju, dar tas padaras tuoj „pintuka“ nukirps! Ne, nepavyko. Taigi ko gero, tai buvo mano pats įdomiausias laimikis, kuris buvo labai skaniai suvalgytas :).
Dar vienas bandymas... Galų gale tai garopai turbūt nusibodo su manim terliotis. Vėl žvejoju nuo kranto, vėl dienos metu. Dvi meškerės. Ant vienos kibimas. Ištraukiu gana gražų šamuką. Kol su juo vargau nuimdamas nuo kabliuko, kita meškerė pirmiau išsitiesė, po to pilnai sulinko ir nušoko nuo atramos. Mano rekordinio šuolio ištiestomis rankomis nepakako – meškerė, pasisukusi į upės pusę kaip kulka movė į vandenį... 4:0, taip pasibaigė šios įdomios rungtynės. Taigi, pasiėmusi iš manęs „trofėjų“, garopa taip daugiau ir neužkibo.
Pastaba: masalui naudojau kalmaro gabaliukus.

Makel