2009 01 24-25
Savaitgalį su sūnum, Saugum ir jo sūnum šturmavom Preilą / Nidą. Šeštadienį ryte su pirmu keltu atvykom, vėjas baisinis, nuotaika sugedo. Dar labiau ji sugedo, kai kibimo neradom. Per rytą aš 5 stintas, o Saugus dar mažiau.

Vienžo supratom, kad ant stintų nepataikėm, reik persiorientuot ant vėgėlių. Jėgų ir sveikatos nešvaistydami baigėm žvejybą kokią 11 prieš piet ir grįžom į trobą nusnūst bent keliom valandom.

Vakarop jau Nidoj. Pėdinam standartinius 3 km ir dar su šviesa sumerkiam meškeres. Truputį kibalioja, pirmas styntas pagavęs tuoj pat pastatau 4 vėlevelės, Saugus tiek pat skritulių.
Sutemus jungiam šviesas, kibimas gerėja. Žiauriai pasiteisino Salmo palapinė, kurią pirkau prieš kelias dienas. Nors kritulių nebuvo, pūtė silpnas vėjelis ir galima buvo gan padoriai žvejoti be jokių pribambasų, visgi kai palapinės viduj žibalinkė prišildė orą, galima buvo nors su šortais žvejot, komfortas nerealus.
Apie aštuonias Saugus džiūgauja, viena vėgėlė jau yra, pasvėrė – 1,2 kg. Ne monstras, bet jamama / valgoma. Mano vėliavos nei krust.
Apie devynias Saugus jau ragina namo, jam akumas baiginėjasi, nėr šviesos - nėr jomo. O mano žibalinkė praktiškai amžina, viena “zapravkė” – 7 h šviesos ir šilumos, o jei dar kokią pūslę žibalo paimt, tai ir poliarinę naktį išsedėt galima.
Vienžo nesinori man visai baigt žvejyba, bo ir kimba, ir šilta, bet ką darysi, kaip dainavo viens politikas "Kas man iš to laimės, ir iš tos garbės, jai aš vienas džiaugsiuos, o aplink liūdės".
Žodžiu vyniojamės, po 30-40 štukelių sugraibėm, po rytinės Preilinės nekibos mums tai rezultatas labai teigiamas. Vėliavas/skritulius nusprendžiam palikt, nes su GPS’u ryte rasim vietą be vargo, tik kad nesurinktų jų kokie niekadėjai, tik dėl to nuogastavom.
Grįžinėjom per tirštą rūką. Neįsivaizduoju, kaip tektų grįžt be GPS'o ar bent kompaso.
BTW, grįžtam trobelėn, vakarieniaujam ir į lovas. Tariamės keltis pusę septynių, Saugus užstato budylnyką.
Ryte vieną akį pramerkiu - lange šviesa. Pusę septynių taip negali būt. Žiūrau į laikrodį - pusę devynių. Lekiu į Saugaus kambarį - miega gyvatė! Vienžo žadinu miegalius, ant smūgio ruošiamės ir bėgam į vakarykštę vietą. Vietoje parsirandam jau po dešimtos. Bet vėliavas randame. Gilus respect visiems lietuvos žvejams - keli šimtai jų pro šalį praėjo, nei vieno ilgapirščio jų tarpe natsirado, tas džiugina. Saugus vynioja vieną suveikusį skritulį ir išvelka ant ledo antrą marmurinę, šita mažesnė, iki kilo. O maniškės vėliavos užtaisytos kaip ką tik. Patikrinau, stintos visos yra, tik viena užsuko pavadėlį. Apmaudu :(
Kaip gi taip - jau 2:0 mano nenaudai, gal kažką ne taip darau, gylis ne toks nustatytas, ar dar kas ne taip?
Ką gi, liko kelios valandos žvejybos, reik stintaut. Stintos kibalioja, bet silpnai, kas 15-20 min. užeina būrelis, per tą laiką spėji pakabinti 1-2-3 ir vėl laukimas. Šitaip praeina valanda. Saugus rodo man, kad už nugaros vėliava suveikus. Atsigręžiu - akurat vėliava plevėsuoja. Prieinu - ogi ritukėje visa 15 m atsarga išvyniota. Jau imu nuogastaut, gal išspjovė žuvelę, ar nuplėšė valą, negera nuojauta apėmė. Traukiu - spurda. Eketėje jau pasirodo nemaža galva, vėgėlė uodega tik užriečia, kad pro eketę neištraukčiau. Ką gi,neskubu, išlaukiu kol atsitiesia šiek tiek, trūkt ir ji jau ant ledo. Laimės pilnos mano kelnės! Visgi smagu, kad tie visi triūsai su vėliavom nenuėjo perniek, o ir nesmagu būtų, kai visi tik ir rašo, kad vėgeles ima ir ne po vieną, o čia net vienos sukrapštyt nesugebėjau.
Sveriu – 1,7 kg, per mūsų kompaniją didžiausia, tas taip pat džiugina, kad skaičium Saugiam nusileidau, bet svoriu panašiai gavosi.
Pastintavom dar porą valandų, kibimas visiškai sumenko, tad su pilnu pasitenkinimo ir deramai atliktos pareigos jausmu pabaigėm pirmą (ir ką gali žinot, gal paskutinę) šįmet žvejybą Kuršmarėse.

UbijcaSeldon