Žvejyba prie „n“ ežero

Neseniai pirkau valtelę kuriai greitai bus trys dešimtys metų, o plaukiota su ja buvo vos 4-5 kartus, todėl jei nekreipti dėmesio į nedidelius pabraižymus, daiktas atrodė lyg vakar pirktas. Valtis itin lengva, dvivietė, turi orginalius irklus, dokumentus ir net gamyklinį semtuvą, vandeniui išsemti. Pasirodo, sugeba lietuvaičiai išsaugoti, išlaikyti dar retus daiktus iki šių dienų.
Na, ir visai natūralu, kad man magėjo labai išbandyti naują pirkinį, jo stabilumą, įvertinti jo visas teigiamas ir neigiamas savybes.

Jūs turbūt skaitydami jau spėjote savęs paklausti, o ką su tuo turi straipsnio pavadinimas? Patikėkite, turi ir net labai tik apie viską iš eilės.

Išvyka buvo numatyta su nakvyne todėl ir pasiruošimas tam buvo atitinkamas. Kruopos, žirniai, kviečiai ir dar eilė kitų priedų buvo kruopščiai išvirta bei pagardinta. Be viso to, į mašiną dar teko pasikrauti ir pirktinių pašarų nes žvejoti ruošiausi naujoje, man visai nežinomoje, kaip aš vadinu, „baloje“. Kelionė, stovyklos įsiruošimas,  viskas praėjo sklandžiai. Rytas buvo šiltas ir be lietaus, su vos juntamu vėjeliu. „Galingai“ pasišėręs užsimečiau meškerę. Kaip žinote, esu plūdininkas, todėl nieko, išskyrus savo boloninį kotą rankose neturėjau. Praėjus valandai, pirmas kibimas ir galinga žuvis, raketos greičiu vynioja mano valą nuo ritės, o po akimirkos neria į žoles. Aišku, kalbėti apie 0.10mm pavadėlį kalbėti neverta – jis nutraukiamas lyg voratinklis. Rankos dreba, adrenalino pilnas kūnas, bet yra kaip yra. Imu 0.12mm pavadėlį ir vėl rišu 18 numerio kabliuką ant jo. Žvejyba tęsiasi. Nežinau kiek prabėgo laiko, kai man pakirtus žuvį, eilinį kartą ima rūkti ritės būgnelis. Sankaba, prabuksavimas, viskas sureguliuota, bet žuvis lyg nujausdama kur gali būti išsigelbėjimas, neria vėl į tas pačias žoles. Vėliau, dar jaučiu kaip žuvis smūgiuoja galingais smūgiais mano valą ir.... atiaaaaaa sakau savo 0.12mm storio pavadėliui.

Nežinau nei kokios žuvys sureagavo į mano pašarus, bet jei pirmumą pradžioje teikiau lynams tai po antro žuvies atitrūkimo jau ėmiau galvoti kitaip ir, kaip vėliau paaiškėjo, aš neklydau. Tai buvo ne lynai.

Nežinau kiek laiko turėjo praeiti kol nusiraminau, atsigėriau, užkandau ir užsirišau naujai kabliuką ...... tiesiai ant pagrindinio valo. Jūs gal juoksitės, bet man paleidus porą tokių „traukinių“ dingo noras eksperimentuoti ar žaisti. Turiu paminėti, kad mano pagrindinis valas ant ritės yra 0.16mm !!!!! O tai jau labai rimta nes nesant kliuvinių su 0.15mm valu ištraukti 6-7 kg karpį yra visai realus dalykas. Maniškis buvo storesnis todėl labai tikėjausi, kad jei užkibs „traukinys“ su mažesniu sąstatu tai aš jį ištrauksiu.

Buvo jau po pietų kada mano plūdė vėl niurktelėjo, o aš pajutau galingus žuvies smūgius ir jos nusiteikimą vėl sprukti į žoles. Didelių pastangų dėka, pavyko pristabdyti žuvies šėliojimą, bet žuvis vis vien spėjo truputį kabinti povandeninę augmeniją. Šaltakraujiškumas ir ilgametė patirtis davė rezultatų – žuvis pajudėjo ir galop su kuokštu žolių įsivertė į mano graibštą. Tai buvo 3200 gramų amūras. Na tai ne „traukinys“, bet 10 – ties  minučių kova buvo įspūdinga. Ką gi rezultatas 2:1 žuvų naudai.

Viskas aprimo ir susinormalizavo todėl tolimesnė žvejyba buvo rami iki tol, kol............. šį kartą pakirtau jau didelį monstrą nes jokie stabdymai, bandymai keisti kovos metodą ar kita linkme pakreipti žuvies plaukimą, mano pastangas pavertė niekinėmis. Bandžiau itin griežtai dar stabdyti žuvį, bet supratau, kad jei ir toliau taip elgsiuosi, tai teks pirktis naują kotą. Dar sykį pabandžius daryti pristabdymą, trūko mano valas (0.16mm) ir žuvis nuplaukė jei vienai žinomais keliais. Vėl geriu kavą, raminu save, mankštinu įskaudusią ranką ir tęsiu žvejybą. Nežinau kiek teko laukti (laike pasimečiau seniai) kai dar vienas gigantas pakimba ant mano kabliuko ir metasi žolių link. Šį kartą mano valą užpina juodai ir paimti žuvį nelieka jokių vilčių. O aš vis dar turiu jėgų ir sėdžiu, laukiu kas bus toliau. O toliau, nutarus baigti žvejybą ir likus dar pusvalandžiui, įkertu kažką tokio kas mano laimei, pasuka į priešingą pusę, į atvirus vandenis. Nors tiek gerai, pagalvoju, nes ten nėra žolių. Po 10 minučių nedidelis karpiukas 2200gramų įvirsta į mano graibštą.

Viskas, šiandiena gana, rytoj atsigriebsiu su kaupu, pasakau pats sau ir užbaigiu šios dienos įspūdžių kupiną žvejybą...

O ties šia vieta, prisiminkime apie dvynius, kurie iš principo išvysta pasaulį, daugumoje atvejų būdami panašūs vienas į kitą kaip du vandens lašai. Tokia sekanti turėjo būti mano žvejybos diena ir tikėjausi jei ne identiško tai bent panašaus rezultato, įspūdžių, žvejybos malonumo nes.....

Vėjo kryptis, stiprumas, oro temperatūra, žvejybos laikas toks pats. Jau nekalbu apie pašarų, jaukų ar žvejybos įrankių vienodumą, bet viskas gavosi ne taip kaip dvyniams. Atrodo, kas vyko vakar, buvo kitoje vietoje ir kitu laikmečiu. Visai net panašumo nebuvo į praeitą žvejojimo dieną. Kuojos, viena kita raudelė ir tai viskas kuo būčiau galėjęs pasigirti. Todėl važiuodamas namo ir praėjus kuriam laikui vis dar nerandu atsakymo kodėl šį kartą gimę dvyniai tokie nepanašūs vienas į kitą? Tačiau gal taip ir įdomiau – kuo daugiau gamta pateikia siurprizų tuo linksmiau gyventi. Nuotraukos su savo žuvytėmis valtyje nesigavo nes buvo nepatogu todėl foto sesiją atlikau, parsivežęs laimikius namo. Ačiū skaitytojams už kantrybę ir gero jums žiūrėjimo...

Sigutis Kazlauskas