Jau nuo ankstyvo pavasario tik ir girdžiu tai vienur tai kitur sužvejojo karšį, didelį šapalą ar kitą žuvį. O apie lynus, karosus tai iš viso sunku ką komentuoti nes šiemet feisbukas tiesiog užverstas nuotraukomis su šių žuvų laimikiais. Negaliu skustis ir aš laimikių įvairove nes spėjau sužvejoti vos ne visas pagrindines plūdininkų žvejojamas žuvis tik štai su karšiais ir lynais šiemet niekaip nesisekė „rasti“ bendros kalbos. Taip tęsėsi iki tol, kol negavau kvietimo iš savo gero draugo gyvenančio Dzūkijoje. Sako viena ausimi girdėjęs, kad galima kokį karšį ar lyną sužvejoti, bet tik reikia valties. Na man su valtele problemų jokių, todėl gavęs šią žinią, ilgai nelaukiau – sėdau į mašiną ir pasukau Dzūkijos link.

Ežeras nustebino iš karto keliais momentais. Pirma naujiena man buvo ta, kad jame negalima rasti vietos dugnininkams nes jis yra nuo kranto pusės labai lėkštas ir seklus. Todėl žvejyba tik iš valties ir toliau nuo kranto linijos, kur gylis siekia bent porą metrų. Antras dalykas kuris kėlė nuostabą tai buvo šio ežero gylis kuris siekė tik iki keturių metrų  nors plotas vandens telkinio tikrai nemenkas. Dar buvau įspėtas, kad ežeras visas nuklotas minkšta povandenine augmenija ir rasti kokį „langą“ būtų bergždžios pastangos. Turėdamas šią informaciją ir keletą smulkesnių duomenų, niuansų apie žvejybą šiame ežere, pradėjau kurti planus.

Ir čia padarysiu nedidelį posūkį pasakojime. Žvejojant karšis naudojau lengvą, truputį nedadrėkintą pašarą Sensas firmos. Tai būtų tas pats Bream, Bream Atractive, tam skirti atitinkami karšiniai kvapai, įvairūs priedai ir t.t. Žvejojant lynus teko išbandyti Jazu firmos naujus jaukus su vyšnia, aišku, pridedant smulkintų kukurūzų, kapotų sliekų, maltų kanapių, trintų musės lervų ir kitų „skanėstų“. Abiem atvejais vandens pyliau mažiau nei reikėjo nes nenorėjau, kad pašarai greitai sukristų ir „sulystų“ į ežero žoles.

Vienas vakaras buvo skirtas karšių žvejybai, o kitos dienos rytas lynams. Trumpai drūtai, bet.....  Sužvejoti pavyko vieną įskaitinį karšį ir lyną bei truputį smulkesnės žuvies. Buvau labai patenkintas, kad pagaliau ir aš padariau savotišką šių dviejų žuvies rūšių „atidarymą“. Kas liečia kiekius tai, kaip vėliau draugas minėjo, tą kartą buvo juodas nekibimas ir daugumas valčių į krantą grįžo tuščiomis. Vadinasi, žvejyba nusisekė ir galime išvyką užskaityti. Kita vertus, svarbus buvo ne laimikio kiekis, o pats principas – sužvejoti ir įrodyti sau, kad dar ne viskas pamiršta.

Baigdamas, noriu nuoširdžiai padėkoti savo draugui kuris surengė tokią gražią, įdomią žvejybą. Tikrai patiko ir įspūdžių daug todėl gali būti taip, kad Glėbas bus dar kada aplankytas.

Sigutis Kazlauskas