Mokslas Lengvosios Pramonės technikume buvo įgrisęs iki gyvo kaulo, bet visa laimė jau ėjo į pabaigą. Ypač, kai specialybė, kurios mokaisi, buvo visai ne prie širdies -avalynės įrengimų mechanikas. Artėjo vasara, ir pradėjau kurti planus, kaip čia ją kuo turiningiau praleisti. Sumąsčiau, jog vienas plauksiu Merkiu.

Pradėsiu kelionę nuo Paluknio ir plauksiu iki Nemuno. Jau sekančią atostogų dieną, pradėjau krautis mantą. Kažkokiu būdu į kuprinę sugebėjau sugrūsti guminę valtį, palapinę, miegmaišį ir dar visokio šlamšto, kurio po to mažiausiai reikėjo. Į kitą rankinę sukišau katiliuką, žvejybines atsargas. Iš maisto pasiėmiau tik kepalą juodos duonos, apie dvidešimt bulvių ir druskos. Na, maniau sau, žuvies tai tikrai pasigausiu – badu nemirsiu jau. Ir visa tai – savaitės kelionei. Jaunatviškas nutrūktgalviškumas, kitaip dabar to nepavadinčiau.
Buvo birželio vidurys, o kaip žinia tokiu metu Dzūkiją okupuoja tokios labai piktos musytės. Tad nors buvau nerūkantis, pasiėmiau pakelį cigarečių joms atbaidyti. Deja, jos gelbėjo tik tam momentui.
Galima tik įsivaizduoti, kokia buvo kelionė iki stoties - kuprinė svėrė pusė mano svorio, didžiausias krepšys, krūva meškerių, graibštas, irklai… Bet buvau savimi patenkintas - kelionė pradėta.
Autobuso vairuotojas be dideliu prašymų sustojo prie Merkio, prieš Pirčiupį. Apie pietus išsiterbeliavau iš autobuso ir mane pasitiko kaitrūs saulės spinduliai ir debesis “maškaros”. Patenkintas tik pasitaisiau skrybėlę ir ėmiausi pūsti valtį. Tačiau kokia kūnu nuvilnijo palaima, kai įlipau į valtį ir atsistūmiau nuo kranto. Leisdamas valčiai plaukti pasroviui, dar kartą apmąsčiau kelionės planą - savaitė laiko apie 100 kilometrų upe. Viskas gerai. Trukdė tik įkyrūs mašalai.
Paplaukiu porą šimtų metrų ir iš nekantrumo išmetu inkarą. Bandau kažką sužvejoti plūdine - tuščia, žuvis nulindusi kur vėsiau. Tačiau visai dėl to nesinervinu, savaitė laiko, dar atsižvejosiu. Kiek paplaukęs sutikau pirmą nenumatytą kliūtį - permestas storas rąstas per upę. Tenka viską išsikrauti, o po to susikrauti vėl per naują. Plaukiu toliau, pieva baigiasi, prasideda krūmai, miškas. Ties krūmais sustoju - krūmų šakos iš abiejų pusių susipynę tarpusavyje ir vos nesiekia vandens paviršiaus. Tenka beveik atsigulti ant nugaros ir tik taip vos ne vos prasiskinu vandens kelią toliau. Sujudindamas šakas išgirstu skambtelėjimą. Greit randu savadarbę sukrę, matyt upėtakiautojas paliko. Inkaruojuosi, vėl žvejoju, ir vėl nieko. Bet gi aš niekur neskubu, raminu save. Galų gale pavyksta sugauti kelias kuojeles, jau ramiau. Taip neskubėdamas priplaukiu gyvenvietę. Spėju - Dargužiai, nes visus kaimelius susižymėjau savo žemėlapyje, kuris labiau buvo panašus į žemėlapį iš filmų apie lobių ieškotojus.
Praplaukiau kaimelį, kertu plentą ir jau imu galvoti apie vietą nakvynei. Juolab, kad jau ir nugarą įskaudo nuo sėdėjimo valtyje. Randu upės vingį su skardžiu. Sustoju ir kraustausi į krantą ruoštis stovyklavietei. Įsikūriau pievelėje tarp dviejų miškų, duobėje sužvejojau dar keletą ešerių. Išsiviriau žuvienę, papietavau, džiaugiausi kelionės teikiamu malonumu. Pritemo ir nulindau miegoti.
Rytas pasitiko mane lietučiu. Nestiprus, tačiau jau nuotaikos nebuvo. Buvo gal 6 ryto, tad dar numigau. Vėliau pabudus lietaus buvimą išdavė tik didesnė rasa ir drėgna palapinė. Viską susipakavau ir pirmyn toliau. Iš kart pajutau maudimą nugaroje - nepratęs tiek išsėdėti valtyje. Debesys musyčių miške būdavo pikčiausios, ir tik užkišęs pridegtą cigaretę skrybėlės juostelės jas trumpam nuvydavau. Kiek paplaukęs pajutau alkį, nes buvau be pusryčių. Tada pastebėjau jog patirti ir pirmieji nuostoliai - palikau stovyklavietėje laikrodį, laiką beliks nustatinėti “iš akies”. Atsipjoviau riekę duonos. Suvalgęs užgėriau Merkio vandeniu. Kuriam laikui bus ramu. Tačiau juodas nekibimas jau nervino labiau nei musytės, ir nieko negalėjau padaryti. Matyt buvau tame upės ruože, kurį žuvys dėl kažkokių priežasčių aplenkia. Prie visko prisidėjo dar ir stiprėjantis skausmas nugaroje. Pradėjau “nukirtinėti”upę po kokį kilometrą greitais paplaukimais. Tas leido pabėgti nuo įkyrių musių, tačiau tuoj pat atsirasdavo kitas jų būrys. Patikrinu kibimą - nieko, ir vėl už irklų. Vėl pajutau alkį, bet duonos jau nebenoriu. Sprendžiant pagal saulę jau bus po vidurdienio, bet žuvelės neturiu nė vienos. Sumąsčiau, kad reikia patikrinti rimčiau geresnes vieteles. Tikrinu vieną, antrą, trečią-tuščia… Laikas eina, alkis perauga į skrandžio skausmą. Dar kiek ir jaučiu, kaip esama situacija prieis kritinę ribą. Tik antra diena, o jau tokios problemos. Jaučiu, kaip blėsta grožis mano išsvajotos kelionės… Pradedu dar smarkiau irkluoti, lyg norėčiau atitrūkti ir nuo minčių. Kilometrai greito irklavimo tik ilgėja… Ir štai vienoje smėlėtoje seklumėlėje pavyksta pagauti normalų strepetį ir keletą aukšlikių. Dar keli metimai ir suprantu, kad tuo viskas baigėsi. Vietos vėl keičiasi į tas, kur nieks nekibo. Pradedu galvoti apie maistą, užuosti karštos žuvienės kvapą, visur net kvepia šviežia juoda duona… Daugiau nebegaliu kęsti, randu tinkamą krantą, ir jau puolu virtis tą savo žuvienę. Pajutęs po kojom kietą pagrindą vos nenukrentu kur stovėjau - visą laiką prabuvęs bangose sėdint, matyt išsibalansavo kūno svorio centras. Išsitiesęs gaunu tokį dieglį stuburą ties pusiauju, kad krentu lyg pakirstas per kojas. Skausmas žiaurus, galva svaigsta, bandau stotis - lyg litrą šnapso būčiau sutvarkęs. Taip paguliu gal dešimt minučių, lyg ir grįžtu į normalią būseną. Dar lyg tyčia laužas nenori kurtis, bet kiek pasistengiu ir imu užuosti tikrąjį žuvienės kvapą. Šiltas viralas numalšiną kiek streikuojantį skrandį, akyse prašviesėja, apsiraminu ir išsitiesiu žolėje. Ne taip jau viskas blogai, kaip viskas atrodė prieš kokį pusvalandį. Tačiau pagalvojus kiek dar likę plaukti, ir jeigu dar visą laiką bus tokios sąlygos, tikrai teks paplušėti irklais, o savo kelionę pabaigti greičiau nei tikėtasi.
Geras pusvalandis krante atstatė kiek prarastas jėgas ir leidžiuosi toliau. Irkluoju vis dar greitai - baigia “papjauti” musytes ir cigaretės jau įpusėjo. Nepamirštu ir meškerės, tačiau kažką suvilioti tampa beviltiška. Įsitvėręs irklus darbuojuosi lyg pamišęs, veidas visas prakaite, plaukiu ir priekiu ir galu, vienas upės vingis keičia kitą, saulė svilina ir nugarą ir kojas, o miškas nesibaigia jau trečia valanda ir nė mažiausio civilizacijos ženklo.
Ima temti, o miškas tik dar juodesnis tapo. Vėl norisi valgyti, bet labai nėra ką - puskepalis duonos ir bulvės. Tačiau esanti situacija tarsi papildytų jėgas ir tik dar labiau “užmetu anglių”. Irkluoju praradęs laiko pojūtį.
Jau visai pritemo, tačiau padėtis nesikeičia ir aš jaučiu, kaip mano protas ima temti kartu su aplinka. Sakyčiau ima net vaidentis, matau miško pabaigą, pievelę. Deja… Kiek buvo valandų - nežinau, bet staiga kairiajame krante, tarp mane lydinčių haliucinacinių vaizdų, pamatau šviesą. Nežinau ar patikėjau ką išvydau, bet širdis įgavo naują ritmą. Priplaukiu arčiau ir jau netveriu savo kailyje - žmonių riksmai maišosi su galvijų bliovimu. Švartuojuosi prie kranto, bandau išlipti, ir nuovargio bei emocijų sumaištyje nebesugebu to padaryti - tiesiog iškrentu iš tos valties prie pat kranto į vandenį, įversdamas kokį kibirą vandens į valtį. Vėl iš skausmo nugaroje raitausi pusiau ant kranto pusiau vandenyje. Ta žodžio prasme ropščiuosi iš dumblinos košės. Dabar kažkas pavyksta ir beviltiškai žiūriu į permirkusią mantą ir save, sėdintį tikrai nepavydėtinoje vietoje.
Viską tempiu į sausumą ir tamsoje bandau rūšiuoti sausus daiktus nuo šlapių. Galiausiai viską metu į vieną krūvą ir užvertęs galvą tik dantimis sugriežiu, nors mieliau būčiau surėkęs. Susirandu indą kuriame laikydavau vandenį, iš šlapios piniginės išsitraukiu permirkusį 10 jau infliacinių rublių banknotą ir patraukiu į sodybą. Vienintelė sodyba ant pačio upės kranto, aplink miškai, glūduma visiška. Stabteliu. O gal neiti, - pagalvoju, - jei čia koks pamišėlis gyvena. Bet skrandyje tūnanti sumaištis greit išsklaido mano abejones. Iš vasarnamio sklido kalbos. Pabarbenu į duris ir laukiu kada jas kas atidarys. Atidaro mano amžiaus vaikinas, jo veido išraiška duoda suprasti, kad mano, kaip nežinia iš kur atsiradusio žmogaus, atsiradimas jam sukėlė nuostabą. Pasisveikinau, trumpai prisistačiau ir paprašiau pieno. Su džiaugsmu davė komandą savo jaunesnei sesei įpilti pieno, o tuo metu kiek šnektelėjome. Keista jam pasirodė mano tokia kelionė, ir dar vienam. Padėkojau už pieną ir įbrukau mergaitei tuos dešimt rublių. Jausdamas burnoje šviežio pieno skonį nuskubėjau kurti laužo ir kepti bulves. Vakarienė buvo nuostabi, ir išvargęs greit užmigau palapinėje.
Nubudau anksti ryte ir mane iškart pasitiko piktosios musytės. Staigiai viską sutvarkau ir aš jau “kelyje”. Ir vėl nieko neužkandęs... Dabar turiu tikslą - kuo greičiau baigti šią pragaro kelionę. Mintyse primetu kiek aš nuplaukiau. Kažkur bus pusiaukelė, neguodžia. Vėl skaudantys delnai spaudžia irklus, skausmas nugaroje pradeda užimti vis didesnį plotą, tačiau akys nori kuo greičiau išvysti tiltą per Nemuną.
Beveik keturios pašėlusio darbo valandos ir pamatau tiltą. Varėna. Jau pradėjau brandinti mintį, kad reiktų savo alinančią kelionę baigti civilizuotai – autobusu. Bet pagalvoju - nedaug liko, negi jau imsiu ir suskysiu. Kertu tiltą ir iškart pasijuntu lyg kitoje upėje. Pakrantėse šokinėja žuvys, jų pilna seklumose. Imu meškerę ir greit imu traukti gražius strepečius, kuojas, šapalus. Iškart atsigaunu, nuotaika pakyla.
Pietūs. Šį kartą ne tik žuvienė buvo tiršta, bet ir dar ir antrą patiekalą sau leidau - išsikepiau stambesnes žuvis ant žarijų. Tęsiau kelionę visai kitomis mintimis. Jau galėjau grožėtis Dzūkijos nuostabia gamta. Žuvies jau nebegaudžiau, nes galvojau, kad be problemų jų pasigausiu bet kur. Nakvoti ruošiausi ties Puvočiais, kelias tolimas, tad vėl už irklų. Tuos Puvočius pasiekiau tik pradėjus temti, maistui liko kriaukšlys duonos ir kelios bulvės. Vėl iškilo ta pati problema - noriu valgyti, skauda nugarą. Dar ir nudegusi nugara su kojom prisidėjo. Viską sumečiau į krūvą ir puoliau gaudyti vakarienei. Merkyje matosi, kad žuvies yra toje vietoje, tačiau nieko pagauti taip ir nepavyksta. Persimetu į šalia esantį Grūdos upelį. Pirmoje pasitaikiusioje duobėje greit pagaunu gero sprindžio upėtakiuką. Reikia paleisti, bet valgyti tai oi kaip norisi. Didelė sąžinės graužatis užgula mano pečius. Mėtau toje vietoje toliau ir sulaukiu plūdės puolimo - kažkas pakankamai stambus stveria mano plūdę. Pereinu kiek aukščiau kad prisidengčiau. Apturiu kibimą, užverda kova, bet žuvis susitaško vandens paviršiuje ir … nutrūksta. Ima nervas, bet kažką pasigauti reikia. Einu upeliu aukštyn, pagaunu visai nedidelį upėtakiuką, kurį jau dabar paleidžiu. Vėl grįžtu į buvusią duobę ir tik užmetus paskutinį kartą paneria plūdė. Kertu ir suprantu, kad jei pavyks šią žuvį ištraukti - papietausiu. Suprantu, kad kitam valo gale tik stambus upėtakis taip gali laikytis savo duobėje. Galų gale jam tenka ją apleisti ir metasi į Merkį, kuris yra vos už keliolikos metrų. Šiaip ne taip aš jį įvairuoju į seklumą ir nieko nelaukęs metu meškerę ir lyg laukinis puolu prie aukos. Sugriebiu upėtakį ir griūdamas, keturiom išsinešu jį krantą. Greit pasveriu - 640 gramų ir dar gyvą suporceliuoju ką virti ką kepti. Visa tai turėjo atrodyti laukinio žmogaus maisto ruošimas. Greit pavalgau ir suplanuoju kelionės baigtį - jokių sustojimų, jokių žvejybų. Tik greičiau namo.

Paskutinis kelionės rytas buvo žiauriausias musyčių atžvilgiu. Palapinės stogas iš raudono buvo virtęs pilku. O jau piktumas jų…. Viską susikroviau per kelias minutes ir vėl užguliau irklus. Dar gal keturios valandos ir prieš akis išsvajotas tiltas per Nemuną. Vėl noriu valgyti, skausmas užvaldęs visą kūną, krentu lyg negyvas po tiltu ant žolės. Pagalvoju - gal visa tai buvo tik sapnas. Nugara jaučiu kad ne.

Drageris