Nelaikau savęs dideliu žvejybą išmanančiu specialistu. Bet per dvidešimt žvejybos metų Neryje jau žinau, kur pasirodo pirmosios pavasario kuojos, kur ir kada pamėginti pagauti šapalą, žinau lydekų buveines. Čia minimos vietos yra Vilniaus gale, maždaug pusiaukelėje tarp Lazdynų ir Gariūnų tiltų.

Prisimindamas savo žvejybos pradžią Neryje, net matau visai kitokią upę, nei dabar. Statūs krantai, gilios, iki trijų-keturių metrų duobės, į kurias dar vaikas būdamas net bijodavau užmesti plūdinę. Ir žuvis buvo visai kita - žiobriai, meknės, ūsoriai būdavo kasdienis žvejų laimikis. Taip buvo prieš maždaug dvidešimt metų.
Pažvelgi į šiandieninę Nerį - vaizdas visai kitoks - vasarą apaugusi žole, gyliai dingę ir vanduo lyg kažkoks kakavinis. Žuvis irgi pasikeitė, atsirado karosų, karšių, karpių, jau ir lynai užkimba, dar ir ožkos pradėjo konkuruoti su aukšlėm.
Kai pavasarį pasirodo pirmosios žuvys, žvejai užsėda jų buvimo vietas ir prasideda daugiadienis jų gaudymo procesas. Kokius aštuonis pastaruosius metus pavasariais pradėjo masiškai kibti karšiai ir karosai. Stambūs, nuo pusės kilogramo iki pusantro, o karšiai dar stambesni užkimba. Ir štai juos begaudant pasitaiko, kad užkimba kažkoks monstras, kurio niekas ne tik kad neištraukia, bet net ir nepamato. Ir taip kiekvienais metais, kiekvienam gaudančiam po keletą kartų per pavasario sezoną tas monstras parodo savo galią. Visi spėdavome, jog tai karpiai. Ir taip metai iš metų. Man kaip tyčia jie nekibdavo, gal, kad mažiau nei kiti žvejojau.
Tada dirbau savaitinį darbą. Buvo sekmadienis - paskutinė darbo diena. Skambutis, ir kitam gale išgirstu nerišlius žmonos žodžius – „Kibimas... Nutraukė… kažkas…“. Galų gale išsiaiškinau kas iš tiesų nutiko. Mums nuo namų iki upės - dvi minutės kelio, bet žmona vis tiek sarmatinasi eiti su meškere, tad tam tikslui prie upės turėjo paslėpusi meškerę iš lazdyno su pririštu valu gale. Kuojoms, šapalams ir kitokiai smulkmei to pakako. Ir štai tą sekmadienį mėgstamoje vietelėje ji ramiai gaudė žuveles. Kibimas buvo nekoks, susiradusi didelį, beveik naktinį slieką užmetė ir laukė. Sulaukė - kibimas-kirtimas-monstras. Kaip viskas baigėsi, nuspėti nesunku -valas 0,16 mm, pavadėlis – 0,12 mm. Tad parlėkusi namo skambino man. Liepiau imti normalią meškerę ir nusispjauti į savo sarmatas. Paklausė vyro. Bet po valandėlės vėl skambutis... Ir vėl kažką bando pasakyti. Šį kartą gražus karšis atsikabino prie pat kranto… Nuraminau ir vėl išsiunčiau prie upės. Vėl skambutis… Dabar jau ramiu balsu praneša - kilograminis karosas. Na, nusiraminu ir aš, tik jauduliukas kutena paširdžius - ryt laisva diena.
Rytojus, ir mes jau prie upės. Žmona sėda į savo pamėgtąją vietą krūmuose, aš įsitaisau už kokių 30 metrų žemiau esančioje pievelėje. Vieta niekuo nepažyminti -gylis apie 80 cm, vandens ir kranto riba apaugusi pusmetrio aukščio žole. Daržus laistantys žmonės jau buvo padarę proskyną toje žolėje semdami vandenį kibirais. Atsisėdau toliau nuo kranto, susirinkau mačą. Ritelę naudojau tą mažą rusišką, kainavusią 1,2 rublio. Užsivyniodavau 25 metrus pigaus 0,15 mm valo ir visai sėkmingai žvejodavau.
Taigi, pradėjau žvejybą. Lyg žinodamas nedėjau pavadėlio, užkabinau sliekelį, gal kiek didesnį už degtuką ir užmečiau per pusmetrį nuo žolių. Įmečiau jauko. Įdomu buvo tai, jog tais metais, tik įmetus jauko aukšlės, kuojos ir kita smulkmė išsilakstydavo į visas puses, lyg kas jas pabaidytų. Taip nutiko ir tada. Permečiau. Praeina keletas minučių. Kibimas. Kertu ir pajuntu svorį. Viskas aišku - turiu reikalą su monstru. Sėdžiu savo vietoje, nesistoju. JIS irgi sukinėjasi vietoje, niekur nesitraukia. Taip prabuvom porą minučių ir pradėjau galvoti apie kovos baigtį. Pasikviečiu žmoną, pasisodinu šalia. Duodu nurodymus, ką reiks jai daryti, nors pats nelabai įsivaizduoju, kaip tai turėtų atrodyti. Karpis pradeda muistytis, reikalaudamas via daugiau valo. Kiek jo belikę - nežinau, nes po kiekvienos žūklės nutraukdavau po metrą kitą. Pasidavė į srovę - sugražinau, lindo į kranto žolę - sulaikiau. Galų gale ėmė pasidavinėti apsilpęs karpis - vis iškyla į paviršių įkvėpti oro. Iškilo eilinį kartą ir nutaikęs progą pasuku jį į žolės proskyną. Viskas vyksta pagal planą - žmona, tarsi katė priklaupusi ant kranto šalia proskynos, karpis guldo galvą ant kranto. Žmona spusteli karpio kūną ir tas spurdėdamas pats užšoka ant kranto.
Adrenalinas: 3,5 kg karpis, apie 15-20 metrų 0,15 mm valo ir krikštas naujam kotui. Gera žūklė - nutariam su žmona ir grįžtam namo per Bukčius, braukdami karpio uodegą žeme.
Ir šį pavasarį ateis monstrai, parodydami savo galią. Gal atsirastų norinčių susikauti ir išmėginti Neries ir jos pakrančių tatamį?

Drageris