Jei tai vyksta netoli namų, atpuola truputis klausimų, tačiau tarkim varžybos vyksta Kretingoje, Kurmaičių tvenkinyje. Prieš varžybas vyksta daugkartinis susiskambinimas su draugais - reikia užsisakyti pinkų, musės bei uodo trūklio lervų. Reikia susiderinti ir tikslią žvejybos vietą bei kitus dalykus. Aišku, važiuoti tenka iš vakaro - penktadienį. Reikia susirasti vandens telkinį, išspręsti nakvynės bei vakarienės klausimus. Žinoma, būtina padaryti vieną arba dvi treniruotes, nes be jų nebus gero rezultato.

Taigi, gaudome su tais pačiais pašarais, su kuriais žvejosime varžybų dieną. Treniruočių metu bandomi įvairūs masalai, tyrinėjamas dugnas, analizuojama, kokia pagrindinė žuvis gyvena šiame telkinyje. Jei išvados padaromos teisingai, tai jau pusė sėkmės. Varžybų dieną suvažiuoja daug dalyvių, kurių daugumą aišku pažįstu. Rankų paspaudimai, šypsenos, klausimai apie vandens telkinį, žuvį. O tuo tarpu teisėjai ruošia sektorius, ruošiamės ir mes - greit rikiuotė, burtų traukimas. Ryte apie 10-11 valandą vyksta rikiuotė, vėliavos pakėlimas. Po to traukiame burtus. Vieni šypsosi, kiti rimtai susimąsto. Vieni kitų klausinėjam, kas su kuo varžysis. Sutartą valandą nuaidi šūvis ir einame į sektorius. Žemesnio rango varžybose duodama 1,5 valandos laiko pasiruošimui. Kas riša kabliukus, sijoja pakrantės žvyrą būsimam balastui, dar kiti styguoja meškeres ar tvirtina platformas. Kai stebi iš šono, atrodo, jog tas 1,5 valandos nėra ką veikti, bet pačiam dalyviui laikas bėga nenumaldomai greitai. Reikia ir pašarus paruošti ir tvenkinį spėti „paskaityti". O laikas bėga, minutės tiksi. Ir štai šūvis. Komanda „Šeriam!“ Tai ženklas, kad jau galima savo sektoriuose šerti žuvį .Antras šūvis nuaidi po 5 minučių – „Gaudom!“. Pakyla miškas meškerių. Žiūrint iš šono tai padaro didelį įspūdį. Varžybos prasideda, o su jom ir didžiulė įtampa. Kas greičiau pagaus? Sakyčiau netiesą, jei teigčiau, jog tokiomis minutėmis niekas nesijaudina. Seniem vilkam tai pavyksta greičiau, o mažiau patyrusiem jaudulys praeina tik pasibaigus varžybom.
Kai vyksta varžybos, visi žvejai akylai stebi tik savo plūdelę ir reaguoja į kiekvieną jos virptelėjimą. Čia galiu prisiminti savo mokytojo žodžius „Kada žuvis kimba, tą mato ir kvailys, o reikia jausti kada ji priplaukia“. Iš pažiūros visi ramiai gaudo, seka veiksmą savo sektoriuje, bet patyrusi akis iš šono pamatytų, kad viskas vyksta truputį ne taip. Varžybose yra daug gudrybių - aš jų čia gal perdaug neminėsiu, bet... Jei gaudai aukšles, tai visada jas skaičiuoji ir žinai, kad vidutiniškai viena aukšlė sveria 20 gramų. Tą būtina žinoti, jei varžovas tuo metu gaudo kuojas, kurios vidutiniškai sveria 60 gramų. Štai ir tenka skaičiuoti kas, kam ir kiek kimba, kad po to neliktum „ant ledo“. Vienas per 5 min. traukia po tris kuojas su 7 metrų „kuolu", o kitas po dvi, bet stambesnes, nes gaudo su 9 m. Štai ir vėl tau naujas skaičiavimas. Ir dar daugelis kitų niuansų. Iš pažiūros lyg ir ramiai viskas vyksta, tačiau žvejai sportininkai labai akylai akies kampučiu vienas kitą stebi. Ir taip tris valandas. Nuaidėjus šūviui vėl miškas meškerių pakyla į viršų - pirmos dienos varžybos baigtos. Čia teisėjų brigada eina su elektroninėm svarstyklėm ir sveria žuvį. Kiekvienas dalyvis pasirašo svėrimo protokolą. Žuvis iš vandens patariama ištraukti tik tada, kai svarstyklės nustatytos ir duodama komanda. Nes jei ištrauksime per anksti, žuvys jau iki svėrimo gali kiek nudžiūti ir prarasti kelis gramus taip svarbaus svorio. Yra ne kartą atsitikę, kada komandos pralošia viena kitai 2 ar 4-6 gramus! Įsivaizduojate, per dvi varžybų dienas komanda pralošia 2 gramus ir nukrenta į antrą, arba, kas dar baisiau - į ketvirtą vietą. Todėl sportinėje žūklėje svarbūs net ir patys, atrodytų, nereikšmingiausi dalykai. Saulė jau būna gerai įdienojusi - 16 valanda. Oro temperatūra virš +30, o čia dar reikia susidėti visą savo žvejybinę įrangą, viską nusitempti iki automobilio. Po to sulauki rezultatų ir... vieni džiūgauja, kiti nusiminę, kiti susimąstę. O susimąstai visuomet, nes pradedi analizuoti savo klaidas. Ką padarei ne taip, kur pasikarščiavai, ko neįdėjai į pašarus ir pan. Vyksta detali analizė ir gerai, jei iš to padarai teisingas išvadas. Vakare kas maudosi, kas sau leidžia truputį atsipalaiduoti, kas bendrauja su draugais ar treneriais. Poilsis.
Ryte keliamės daug ankščiau ir po pusryčių apie 8 valandą jau rikiuotėje. Vėl burtai, vėl sektoriai, vėl viltis, kad šį kartą bus viskas sėkmingiau, geriau. Neteisūs tie, kurie sako, kad sportininkai yra mailiaus žudikai. Visi norime sugauti kuo didesnę žuvį, bet supraskite, kad primetus pašaro su visokiais kvapais į tai pirmiausiai atsiliepia bei sureaguoja smulkmė. Ji pirmutinė parodo savo buvimą šėrimo zonoje, o tik po to priplaukia stambesnė žuvis. Ir čia vieniem pavyksta labiau, kitiem mažiau. Be to, nereikia pamiršti, kad varžybos vyksta ne nuo ankstyvo ryto, kaip esame įpratę žvejoti ir kad susirenka daug žvejų, kyla triukšmas, o didžioji žuvis jau visuomet būna pasitraukusi į gilesnę ir saugesnę vietą. Todėl ją prisivilioti būna be galo sunku.
Ir dar noriu pasakyti, kad varžybose reikalaujama turėti tam tikro ilgio skiaures, kad žuvis išgyventų - nebūtų kankinama ar žudoma. Po svėrimo žuvis būna tuoj pat paleidžiama atgal ir tik retesnius egzempliorius, pavyzdžiui vieną kitą stambesnį karšį leidžiamas paimti. Po antros varžybų dienos susumuojami rezultatai. Tuo metu žvejai susideda visą savo įrangą, aptaria tarpusavyje visus įspūdžius. Lieka laiko ir pavalgyti.
Per rikiuotę skelbiami nugalėtojų vardai. Kai užimi prizinę vietą, visada apgailestauji jei būni ne pirmas. Sveikina draugai, aidi plojimai, o tu laimingas eini ant pakylos. Tau įteikiamas medalis ar diplomas – o, kokia tai būna palaima! Ir tokiomis minutėmis negalvoji apie jokį nuovargį, prakaitą ar išsekintas jėgas. Būna, kad nepasiseka. Tada giliai viską permeti savo „kompiuteryje" ir nutari - štai kitą kartą tai tikrai parodysi, ką gali. Ir į kelionę, į namus. Nors kelias tolimas, bet mielas.

Sigutis