Sigutis Kazlauskas (SIGUTIS)

Plūdinės žūklės specialistas

Turbūt daugelis su manimi sutiks, kad tokiu metų laiku kada oro temperatūra apie nulį ar truputį su pliusu ir dar pučia tikra vėtra tai dažnai žieminė žvejyba būna kur kas malonesnė ir sveikesnė nei ši. Viskas kaip ir taip tačiau........

Kur Jūs matėte, kad normalus žvejas visą savaitę prabuvęs be žvejybos ir toliau sau ramiai sėdėtų namuose? Gal kartais ir rastųsi koks, bet tai tik ne man su draugu Alvydu. Juk be reikalo „ligoniais“ ar šiaip trenktais žvejų niekas nevadina todėl ir mes nutarėme neišsiskirti iš šio žvejų būrio.

Svarstėme kur čia užmerkus tą plūdę nes žinojome, kad Nevėžyje nieko gero, Nemune nekimba, Neryje irgi nieko nėra. Aišku, šiuo atveju aš nekalbu apie tas vėlyvas rudenines „kolūkines susirinkimų“ vietas kur aibė dumblo, šiukšlių, keiksmažodžių, girtavimo, kabliavimo atvejų ir daug kitų neigiamų aspektų. Mes ne kažkokie išrinktieji, bet ir ne iki tokio sugedimo laipsnio tapę todėl nusprendžiame rinktis švaresnį ir tvarkingesnį vandens telkinį. Tegul ir tos žuvies, kibimų mažiau, bet žvejyba širdžiai ir akims mielesnė. Nusprendžiame surizikuoti ir pažvejoti savuose ASU vandenyse.

Kadangi telkinys truputį pažįstamas tai imame po porą žieminių meškerių ir po 5m siekiančius kotus.

Atvykstame į vietą ir mus pasitinka jei ne uraganinis tai vėtrą atitinkantis vėjas. 20 ir daugiau metrų per sekundę siekianti vėjas viską neša nuo suręstos medinės platformos. Išskyrus kibirus su vandeniu ir jauku nieko daugiau negalime pasidėti. Graibštą, meškeres ir tas bando iš mūsų „atimti“ , bet mes priešinamės. Vienu metu jau net suabejojame ar mums tikrai pavyks normaliai pažvejoti.

Galų gale vargais ne galais viską susiruošiame ir pradedame žvejoti. Pirmiausia bandome „laimę“ su žieminėmis meškerėmis. Tačiau ilgai laukti netenka ne per nepilną valandą nesulaukiame nei vieno kibimo – trukdo itin stipriai pučiantis vėjas, o ir žuvis matyt dar tam „nepasiruošusi“.

Į rankas imame plūdines meškeres ir užmetę sistemėles į numatytą žvejybos vietą pavymui metame jauko gniužulus. Liaudiškai šnekant šeriame žuvį ir tikimės kažką suvilioti.

Šį kartą darome išimtį ir renkamės belgiškus jaukus. Nutariame išbandyti jų veikimą šaltuoju metų laiku.

Kvapų jokių, o iš priedų truputis „džokerio“ ir nedidelis kiekis „pinkų“ – tai viskas ką tą dieną naudojome. Suprantame, kad vandens temperatūra tikrai daro didžiulį poveikį žuvų aktyvumui ir mitybai.

Taigi, šeriame ir darome pirmus metimus. Kaip nebūtų keista tačiau netgi „košiant“ tokiam vėjui pastebime, kad vandens paviršiuje kartas nuo karto suraibuliuoja, burbteli vanduo, o tai reiškia, kad žuvis dar tikrai aktyvi ir galbūt neignoruos mūsų jauko bei masalų.

Praslenka 5 – 10 minučių ir pirma kuoja jau spurda mano rankose. Alvydas ištraukia ešerį. Mus tai džiugina nes atrodo, kad darome viską teisingai. Kitu atveju žuvis tikrai nekibtų, o po keleto minučių Alvydas jau traukia maždaug 100gramų kuoja. Aš neiškenčiu ir padarau pirmą nuotrauką su laimikiu rankose.

Žuvį šeriame saikingai, nepadaugindami pašaro, o ir tas pats praskiestas juodžemiu. Nepasakyčiau, kad kibimas būtų kaip vasarą, bet kad nekibtų irgi teigti negalėčiau. Rodos rankos tik spėja truputį apdžiūti kai reikia vėl atkabinėti žuvį nuo kabliuko ar pakišti graibštą draugui traukiant laimikį kranto link. Be perstojo pučiantis stiprus vėjas gairino veidą, „laižė“ nuogas rankas ir kartais priminė žvarbią žiemos dieną. Pagalvojau, kad kartais žiemą žvejojant ant ledo būna daug maloniau nei šią akimirką pučiant vakarų vėjui. Tik gera apranga ir šilta avalynė mums leido žvejoti tiek kiek patys to norėjome tačiau ir tai kartais sukildavo tokie gūsiai jos atrodė štai tuoj tuoj nupūs patį žveją su graibštu rankose į vandenį. Nežinau ar tai buvo atvirojo vandens žvejybinis ekstrymas ar lengva žieminės žvejybos sezono pradžia? Supraskite kaip norite tačiau iš vienos pusės atrodė jos visai normalu, kad žvejojame plūdine, o iš kitos pusės pats savęs klausiau ar tikrai nesmagiau būtų ant ledo kada šviečia saulutė. Tačiau mintis nutraukdavo eilinis kibimas ir vėl viskas nugrimzdavo į apmąstymo rūką, o rankos automatiškai darydavo pakirtimą ir graibšto pagalba traukdavo arčiau savęs eilinį laimikį.

Žvejodamas pastebėjau dar vieną dalyką. Tarkime greitai ar lėtai slenka laikas žvejyboje? Pasakysiu atvirai, kad kada lauki karštą vasaros dieną kokio karšio ar žiobrio ir į kaktą šviečia +30 ir daugiau karščio tai yra viena, o kada lauke -20 ir pro retą kimba vienas kitas ešeriukas tai kita, bet abiem atvejais yra kančia. Mūsų atveju diena buvo gana nebloga nes oro temperatūra siekė +8 laipsnius ir tai visai kas kita nei mano aukščiau minėti dalykai. Todėl mūsų žvejyba, tikėsite ar ne, bet tikrai prabėgo labai greitai.

Gal kiek sugrubo rankos, vėjas nubučiavo veidus, bet karšta kava, neblogas žuvies aktyvumas ir nuoširdus dviejų draugų pokalbis prie vandens atsvėrė viską ką Jūs neigiamo bandytumėte rasti, įžvelgti šioje mūsų žvejyboje.

Baigdamas noriu paminėti, priminti tiems kas dar bandys laimę upėje ar kitokiame vandens telkinyje – ploninkite iki maksimumo valus, naudokite 20-24 numerio kabliukus ir, pagal situaciją, naudokite kuo mažesnes plūdes.

Mes šioje žvejyboje naudojome 22 numerio kabliukus, 0.06mm pavadėlius ir 0.8 – 1.0 gramo plūdes.

Nebūtinai tai turėtų būti kaip klasika ar taisyklė, bet pabandyti gal ir vertėtų.

Nežinau ar mes dar grįšime šiemet prie šio telkinio, ar bandysime laimę kitur, bet visais atvejais pažadu jog parašysime, informuosime ir nieko neslėpsime nes norime, kad ir kiti kažką sužvejotų, sugautų, o sugavę pasidalintų savomis teorijomis, prielaidomis, mintimis bei foto laimikiais.
Kita vertus jei nepavyks išskleisti plūdinės meškerės tuomet lipsime ant ledo. Juk tiek nedaug beliko laukti.