Tęsinys. Pradžia: http://www.zvejokliai.lt/straipsniai/reportazai/5240-mano-jurines-zuvys

"Paplaukiojau". Jei kas naudoja šį žodį, žinokit, kad tik š... plaukioja, o jūreiviai vaikšto į jūrą. Tai jūreiviai tikrai nevaikšto vandeniu. Jie dirba ir dirba sunkiai. Ir tai nėra labai populiari specialybė šiomis dienomis. Taigi pirmoje dalyje aprašiau tik dalį savo sugautų žuvų. Ir pažadėjau toliau aprašyti savo patirtį gaudant egzotiškas ir mažiau egzotiškas žuvis.

Naujasis Orleanas. Misisipė.

Stovime reide. Gylis apie 30 metrų ir aplink plaukioja delfinai. Dideli ir mažesni delfinai, bet ne delfinuose esmė. Esmė žvejyboje ir kiek man kainavo nervų ir dar sistemų ir švino. Pirmi bandymai. Masalas kaip visada žuvies porcija. 10 min, 20 min kibimas rankos prie meškerės ir ... nieko nebėra kaip su pjūklu. Vėl sistema, 30 minučių laukimo ir ir ir nu .... nieko tuščia. Tuščia tai visiškai tuščia be nieko. Ir taip ištisai. Trečias kibimas ir ketvirtas ir kaip sistemos pasilieka dugne taip pasilieka. Tada jau viska pasidariau iš metalo sistema, pavadėlius, viską. Ir tada teko pagauti plonų blizgančiais dantimis sablių. Sablė plona kaip liniuotė, bet nukerta valą akimirksniu.

Vėliau prasidėjo smagesnė žvejyba. Šamai ir rykliai. Rykliai labai įvairūs. Ir nedideli, apie puskilogrami ir didesni, bet tikriausiai didžiausias kokie 5 kilogramai tikrai ne didesnis. Bet jau ir nenorėdavau aš kad jie kibtų, jokios naudos iš jų. O iš šamų darydavau filė. Daug filė. Tik kaip neįprasta galvos kaukolė eina iki pat nugarinio peleko. Praktiškai, jei norėtu perpjauti šamo galvą kaip įprasta ties žiaunomis geriau būtų į pagalbą pasiimti Husqvarna benzininį pjūklą. Bet radau išeitį - nesismulkinti ir doroti žuvį per šoną. Teko užeiti keletai valandų į Misisipės upę užsipilti dyzelio. Nedaug, tik 50 tonų. Pasinaudojau proga per kelias valandas ir ten pažvejoti tų pačių šamų. Nors seni jūreiviai paskoja, kad tų šamų neina atsiginti ir galima jų prigaudyti bulviniais maišais, o vietiniai gyventojai net rengia catfish gaudymo varžybas tiesiog plikomis rankomis.

Dabar lapkričio pabaiga. Šalta ir vos penkis ar šešis šamukus sugebėjau ištraukti per kelias valandas. Stipri srovė, net nežinau ar galima sulyginti su Nemunu. O vanduo kokio drumstumo, lyg plautų kakava ištisai. Ir visus pelkynai ir kanalai aplinkui. Manau apsčiai žuvies ten tik žvejų nematyti, nors klystu pora mačiau krante sėdinčius su dugninėmis.

Dar Amerikoje labai populiari žuvis Redfish. Juokingi man tie pavadinimai kartais skamba vėžys - crayfish, plekšnė - flatfish bet iš kur kilo šios žuvies pavadinimas man neaišku. Nors ir neturi kažkokio labai akcentuojančios raudonos spalvos redfish‘ų keletą teko pagauti taip pat jūroje ties Misisipės žiotimis. Kibo delninės žuvys ir jų minkšta mėsa puikiai tiko masalui.

Marokas. Jorf Lasfar.

Į Maroką daug vilčių dėjau pagauti kalmarą. Tačiau žiemos metu teko numalšinti savo norus ir pasitenkinti tuo, kas kimba. Ir jeigu būčiau pietų Europos gyventojas, nesvarbu italas ar prancūzas, labai vertinčiau sardinę, sardinelą, makrelę. Bet maistiniu atžvilgiu tai šiaip sau žuvis. Dėl sportinio intereso. Bet ir nekibo jos kaip išprotėjusios. Teko stipriai mažinti kabliukus iki net 10-14 dyžio ir būtinai bent kokį blizgutį ant jo. Kol laukėme, kada įleis į uostą, jūra ošė. Ošė ne bangos, o tuntai žūvų paviršiuje. Didžiulės masės pradėdavo taškytis, kai paukščiai iš viršaus puldavo griebti. Ir kur apsidairai ir vienoje ir kitoje vietoje juoduliai žuvų tuntai migruoja. O vidurdienį teko pamatyti ir poros metrų ryklį vandens paviršiuje savo iškištu torpedos peleku besisukiojantį tarp žuvų.

Marokas - vienas iš pačių nedėkingiausių regionų visais laikais. Į kurį uostą beatvyktum, ar tai būtų Kasa Blanka, kas iš olandų kalbos reikštų baltas namas, ar tą patį Jorf Lasfar, yra tik viena mega problema. Nepasigauti bėglių. Metų metais iš Maroko bandoma įsibrauti į bet kokį laivą ir dingti iš Afrikos. Budėjimas ištisą parą aplink laivą pamainomis. Jeigu pasigausi bėglį, bus problemų. Visų pirma bėgliui turėsi skirti „gyvenamą plotą“ maitinti, o įdarbinti negalėsi. Priduoti uoste – niekas neima. Gražinti atgal. Galima. Tam vyksta kruopštūs laivo patikrinimai jau prieš išvykstant. Bet jeigu jo neradai, o tu jau pakeliui iš Afrikos į Ameriką ir jis išlenda iš kamino po kokių 4 dienų. Viskas. Laivo neapsuksi. Ber daug brangiai tai kainuos. Teko girdėti, kap kapitonas vežojosi pabėglį 4 mėnesius. Viena ukrainiečių įgula išmetė du nelegalus per bortą, vienas išsigelbėjo ir visą ukrainiečių įgulą teisė teisme už tyčinę žmogžudystę. Va tokios nemalonės kartais užplūsta atvykstant į Maroką. O kai šiuo metu Libijoje nebėra Kadafio ir vyksta masinis chaosas, o ir kitose šiaurės Afrikos šalyse kaip Alžyras, o dabar ir Egiptas prasidėjo prie masinio bėgimo ką ir matome per televiziją.

Pačiame uoste budėjimas dieną – naktį aplink laivą. Man tenka pamaina 00:00 – 04:00 nakties taip pat atitinkamai 12:00 – 16:00 dieną. Dieną vis kažkoks judėjimas, atidaryti triumus, uždaryti, nuvalyti komingsus ir lakstai pirmyn atgal. Tai koks agentas ateina, jį vedi į viršų pas kapitoną. O naktį pasakiau Viktorui, aš budžiu iš kairio borto, kur vanduo. Įjungiu hologena dar prieš pamainą. Žuvys renkasi ir paviršiuje galima matyti kaip jos mėgaujasi hologeno spinduliais. Sardinės, sardinelos, viena kita skumbrė. Puse kibiriuko poros valandų bėgyje ir prigaudai. Kibimas tikrai ne žvėriškas.

Dabar paliekame Maroką, ten kur gimė mano vienas iš labiausiai mėgstamų aktorių Žanas Reno ir kelkimės į Karibus.

Meksikos įlanka. Dorado.

Meksikos įlankos vidurys. Gylis tik niekingi 3000 metų. Dreifuojam ir laukiame užduoties. Koks krovinys, ką reikės veikti? Dugno nepasieksi net surišus visus valus kartu kiek yra laive. Net jokių minčių apie žvejybą. Praeina diena. Eidamas palei bortą žvilgteliu į vandenį. Visai palei paviršių maurai žolių, o tarp jų ir kažkokia didelė žuvis. Atsitiktinumas, pamaniau. Vėliau vis dažniau užmesdavau akį už borto ar kas plaukia ir vėl tos pačios žuvys, bet dabar jau dvi. Ir ten dar viena. Intriga kurios tikrai nelaukiau. Kaip ją čia pabandyti išgriebti iš to vandens. Fantastinio grožio žuvis. Tos gyvos spalvos žalia geltona tiesiog reikia pačiam pamatyti. Karališkoji makrelė, sako virėjos padėjėjas Albinas. Bet žinot, kaip yra su karališka makrele. Bet kokia neatpažįstama žuvis, kai nežinai pavadinimo tampa karališka makrele. Taip ir šitios Dorado žuvys tapo karališkomis makrelėmis. Bandau mėtyti blizgę. Prisiveja bet kažkas nepatinka ir nuplaukia toliau. Bėgioju kaip išprotėjęs palei bortą ieškodamas Dorado. Ten viena ten dar dvi. Mėtau blizgę, bet viskas kartojasi, lyg ir susidomėjo ir nori griebti, bet priartėjusi arčiau nuplaukia sau. Ir tada kažkaip su motoristu apsikeitme mintimis, gal ant plūdės. Ir man ta plūdė kažkaip užsikirto. Plūdė, plūdė, o iš kur ją gauti. Hmmm. Prisiminiau, kad turiu porolono kur sistemėles suvynioju. Jis juk plūdrus ir turėtų tikti. Išpjaunu vyno kamščio dydžio plūdę gyli metrą padarau, kablį rimtesnį užrišau ir mėsos nepagailėjau uždėti. Švyst į vandenį ir lauki kaip ant lydekų. Mes dreifuojam plūdė dreifuoja į priešingą pusę aš vis duodu laisvo valo. Praėjo vos kelios minutės ir atsitiktinumas ar ne iš kairės pusės parplaukia du doradai vienas mažesnis kitas didesnis. Ir ką? Ir tiesiai į taikinį plaukia kur mano kablys su mėsa. Nu,nu davai, davai. Žuvys biški sustojo ir tikžiūriu pyyyyst plūdė į šona torpedos greičiu kertu. YRA. O tada prasidėjo visas smagumas. Žinot būna didelė ir maža žuvis. Tai visada užkimba mažesnė, bet šį sykį užkibo ta didesnė. Ritukė nedidelė Daiwa 2500, galvojau užpilti biški vandens, kad neužsidegtų žuviai betraukiant. Valo pintuko yra 150 metrų, bet dar kelios akimirkos ir tuoj pamatysiu būgnelio dugną. Sustojo ir tada šiaip ar ne taip per 20 minučių prisitraukiu prie borto. Subėga visas laivas pasižiūrėti. O ta mažoji žuvis visur paskui. Turėjome 70 cm pločio tokį apvalų vorą žuviai ištraukti. Niekaip išvis, be šansų. Pusė žuvies gal ir tilptų. Bet aukštas bortas, mes dar ir balaste be krovinio. Dreifuojam ir linguojam. Ir taip ir kitaip neina ji į tą tinklą. Viskas labai sudėtinga, mes labai aukštai. Tik viena viltis, kad voras gilus ir gal pavyks ją kaip nors į jį per prievartą kai pavargs ivilkti. O tada įvyko tai ko negalima numatyti. Keli paskutiniai stiprūs pasispardymai ir paukšt meškerė į keturias dalis. Laikau tik rankeną su ritę, bet žuvis dar ant kablio, bet čia jokios amortizacijos ir taukšt nutrūksta. Viskas baigta. Ehhh visi atsiduso. Nelemta tai nelemta. Reikėjo reabilituotis. Susirandu kitą savadarbę bet jau gerokai stipresnę meškerę ne taip kaip anas turginis teleskopas kuris puikiai tinka skrydžiams lėktuve, bet visiškai netinka jūrinei žvejybai. Bet ta diena baigėsi, be laimikių.

Sekanti diena. Varginantis karštis ir vėl Dorado plaukioja palei bortus. Čia motoristas Aleksėjus iš po laivo ištraukia mėnulio formos žuvį. Prieina Albinas kuris dirbo žvejų laivuose ir pirmi jo tarti žodžiai kurokas. Ateina ir Vytautas kuris irgi pradirbęs žvejuose daug metų pirmas žodis kurokas. Valgoma? Sako tarybų laikais - trečiarūšė žuvis, mėsa gera, bet apdoroti sunku. Iš tiesų, teko tuos šarvus pjaustyti ilgai ir nuobodžiai. Oda primena neprsasiskleidusį konkorėžį. Bet mėsa tokio standumo ir kietumo, kad galima dėti tiesiog be odos vien tik filė - nuostabus masalas. Dovana iš niekur, teisingiau sakant iš po laivo.

Vėl plūdė ir mėsa. Nemetu bet kur laukiu kaip medžiotojas. Va plaukia viena. Nepasisekė damesti, va kita vėl kažkas nepasisekė. Ir tik gerokai per pietus išlaukiau laimingos minutės. Numečiau masalą kelis metrus prieš dorado ir ji priplaukusi sustojo, apgalvojo ar tai vagoma ir švyst plūdė jau eina į šoną. YRA. Pagaliau kiek galima bėgioti. Pribėga bocmanas ir voru šiek tiek pavarginę ištraukiame žuvį. Tai buvo dvigubai mažesnė žuvis negu vakarykštė. Džiaugiuosi. Įdomu. Tos spalvos. Dar tą pačią dieną teko vieną užkabinti, bet deja ji nuplėšė mano plūdę su kabliu kai palindo po laivo kyliu. Visas meksikietiškas džiaugsmas tuom ir baigėsi judame toliau.

Karibų pavėjinės salos. St.Lucia, Martinique, Guadeloupe.

St.Lucia, Martinique, Guadeloupe skamba kaip milijonierių išsvajoti kurortai. Tiesa, kaip tik ten mes plukdėme vieną labai prabangų katerį ir vieną įspūdingą katamaraną, čia be kitų krovinių kukurūzų ir medienos... Įplaukėme į St. Lucia. Vaizdas kaip iš atviruko. Šlaitai, medžiai, vanduo neapsakomai žalsvai skaidrus, net akį veria toks grožis.

Bet gražu tik iš tiltelio, kur pučia kondicionierius. Karštis slegia. Ir slegia siaubingai. Prakaituoji kaip kiaulė. Net ir vietiniai žmonės gyvendami metų metais vargsta nuo to karščio. Prisišvartuojame ir meškerė jau rankose. Nedidelė krantinė tik dviem laivams. Bandau ir pirmi laimikiai raudonos ir juodos žuvys. Viena lygtai matyta kita baisi. Vietinia sako čia nėra nuodingų žuvų. Raudona snaperis, o juoda guperis. Snaper – guper, Guper – snaper. Lengvai įsiminiau. O vėliau prisiminiau, kad tie guperiai juk užauga milžiniški. Bet didesnių kaip delno dydžio neteko pagauti. O snaperiai tai išvis. Susibadžiau visus savo pirštus. Praktiškai kol spurda paimti į rankas neįmanoma. Paskui atidirbau sistemą. Primindavau su kroksais žuvį - atkabini ir paimi kaip ešerį už burnos.

Dar pavyko pagauti keleta įdomių žuvų, kurių pavadinimų nelabai žinau. Ir nors žvejojau daug, kažko įspūdingo pagauti nepavyko. Bet kas dėdavosi naktimis tai siaubas. Barakudų puota. Barakudos ir kitos plėšrios žuvys pliaukšėdavo apie vidurnaktį. Vietiniams tai normalus reiškinys. Bet masiškai ir kai naktį visi garsai geriau girdisi negu dieną, tas „plytų mėtymas“ į vandenį pasikartodavo kiekvieną naktį.

Ir kitose salose kibo tos pačios žuvys. Teko stebėti, kaip Gvadelupėje gaudo vietiniai žvejai. Susirenka prieš saulėlydį ir galingais surfais mėto paviršinį voblerį. Meta kiek gali užmesti, po to traukia beprotišku greičiu, kad tas vobleris skrostų vandens paviršių. Ir taip ištisai. Nemačiau, kad kas ką nors pagautų, bet atrodo efektingai. Kiti sutemus gaudo daug paprasčiau. Lengva dugninukė. Mažas užspaudžiamas švinukas su kabliuku ir mėsos gabaliukas. Tiesiog paleidžia lengvai plaukti sau kur neš srovė.

Bet ir šitų parazitinių byčioku ten netruksta. Kai jau visai nekimba diena ir sulauki kibimo, tai gali būti tik viena žuvis - grundulas. Bet atvirai kai toks karštis ir vandens temperatūra 26-28 laipsniai ir net nereikia pratintis kai eini maudyti ši egzotika manes visai nesužavėjo. Karšta dūšna. Abejoju ar norėčiau ten vykti žvejoti tų pačių žuvų.

Prancūzija. Vakarų pakrantė.

Pouvez-vous aider? Je ne parle pas français. Parlez-vous anglais. Ar galite padėti? Nekalbu prancūziškai. Gal kalbate angliškai? Tai šita frazė teko išmokti ir panaudoti Karibuose, nes dvi salos Gvadelupė ir Dominika priklauso prancūzams, čia ir valiuta - euras. O St. Lucia buvusi anglų kolonija, čia visi kalba angliškai ir vietine kalba. Tačiau tikrojoje Prancūzijoje patiko labiau.

Teko nemažai laiko praleisti Lorient uoste, nes vyko streikai dėl vaikų įsivaikinimo vienalytėms poroms. Ir dar pas juos kažkokia šventė ir dar mūsų krovinys bijojo lietaus, o lijo. Viskas susidėjo į krūvą. Jūreivių užeigoje (Seamans Club) už 3 eurus išsinuomojau dviratį visam savaitgaliui, kuriuo apvažinėjau net pats tiksliai negaliu pasakyti kiek kilometrų, tačiau nemažai laiko ir žvejojau. Kibo menkės. Bet ne tos mūsų įprastos. Mažesnės menkių giminaitės.

Be menkių pavyko ištraukti jūrinių basų už dugno ropojančių jūros žvaigždžių. Viena guli ant sekcijos sudžiovinta prisiminimui. Kartą pasiskolinau Juriko meskerę. Užmečiu ir tik nuėjęs kelioms minutės jo meškerės jau neberadau. Tikriausiai ungurys. O jų man teko smagiai pagaudyti kitame Prancūzijos uoste. Nors naktinių sliekų betoniniame uoste nerasi, jūreiviai masalui naudoja sūrį. Paprastą valgomą sūrį, kuris nežinau kuom taip patinka unguriams, bet man asmeniškai to išbandyti nepavyko. Vieną naktį iki 12 turėjau 3 vyriškos rankos apimties ungurius, bet nei vieno nepavyko iškelti ant borto.

Vietiniai žvejojo tas pačias menkutes ir basus, o va vienas žvejys prisibėręs krabo lukštų gaudė į aukšlę panašią žuvelę. Bent jau iš mimikos supratau, kad fantastiško skonio žuvis. Rodžiau jam, gal gaudysi didelę žuvį, ne ne ne jis rodo niam niam super liuks. O kad kartas nuo karto parancūzus pavadina varliaėdžiais teko įsitikinti viename papludimyje. Kai trijulė jaunų vaikinų su paprastai varžtų atsuktuvais rinko kriaukles. Ir kai paprašiau leidimo nufilmuoti tas kriaukles, vienas iš jų čiupo vieną, atidarė ir prarijo tiesiog man žiūrint dar būnant jai gyvai. Nu galvoju, jūs valgykite aš tik pažiūrėsiu.

Liberija. Monrovija.

Nerimas. Afrika ir taip ne pati smagiausia vieta apsilankyti, bet darbas yra darbas. Liberija, Siera Leone o ir kitus aplinkinius regionus siaubia Ebola virusas. Kažkaip nesinorėtų to Jėbolo pasigauti tokiame amžiuje. Privalome išsikrauti. Laukiame reide. Privalėsime dalį krovinio iškrauti Liberijoje, o likusią dalį Nigerijoje. Čia spygliuotos vielos dviem aukštais.

Vietiniai su kateriais maršuruoja pirmyn atgal, kas su varikliuku, kas su irklais, bet vėliavų prisikabinę visokių visokiausių ryškių su ornamentais. Koks gyvenimas pagalvoju. Nei socialinių mekesčių, nei pencijų fondo, ką pasigavai tą suvalgei. O gal per daug blogai galvoju. Nėra taip blogai kaip yra. Čia tik vietinių reikia paklausti. O kai užklausiau kiek uždirba budintis apsauginis naktinėje pamainoje jis nenoriai iš antro karto pasako 1,5 dolerio. Ir čia oficialus darbas. Žmogus tvarkingai apsirengęs. Su uniforma, šalmu, atšvaitais ir t.t.

O dabar grįžkime prie žvejybos. Vėl alinantis karštis. Dieną svilina taip, kaip priklauso, kai saulė savo zenite. Net pavėsyje nežmoniškai karšta tik ir ieškai kur skersvėjis, kad prapūstu vėjukas.

Man bocmanas atnešė halogeną gera. Jau pradedant temti įjungdavau, kad rinktųsi žuvys. Afrikoje visos mėgsta halogeną. Halogenas - tai žuvų magnetas. Pradeda rinktis mailius paskui mailių mažesni plėšrūnai, paskui mažesnius didesni ir taip visa grandinė. Ir man rodos kad aplamai visos Afrikos žuvys tik ir valgo vienas kitą.

Nežinau, kuo ypatingas Ponpano palūdimys, bet tai, ką mes vadinome Dorado, o Dorado vadinome Karališka makrele tai viskas susidėliojo į vietas kai pradėjau maigyti Google. Ir iš tiesų man teko prieš rašant šituos jūrinius straipsnius keletą valandų ieškoti tų žuvų, kurias gaudžiau. Taigi, ponpano žuvis ypatinga tuo, kad neturi žvynų. Oda lygi kaip celofaninis maišelis. Ir kai pirmą partiją pradėjau džiovinti niekas nesigavo. Jos tiesiog sugedo. Sekančią partiją teko daryti kitaip, supjaustyti šonus kaip zebro, kad oras galėtų prasiskverbti į mėsą ir tada viskas puikiai gavosi.

Be ponpano viena nuotrauka auksčiau - ta tikroji karališka makrelė. Labai panaši į skumbrę, tik gerokai dar kartą pakartosiu, gerokai didesnė. O dar ir į tą visą košę kelios barakudos įsipaišydavo. Pirmą kartą jas pavyko pagauti būtent čia Liberijoje. Nors blizgės pailgos, bet ne su viena blizge barakuda leido atsisveikinti visam laikui ne tik man, bet ir mano motoristams ir mechanikams kurie irgi žvejojo. Ta visa laimė, kad mašinų skyriuje galėdavome iš metalo lakštų prisidaryti blizgių į valias, tik turėk noro. Didesnė problema su trišakiais ir žiedeliais.


Ir pabaigai apie žuvis, kurių nežvejodavau, o prisirinkdavau. Skraiduolės. Labai įdomu stebėti kaip jos skraido toli toli. Rašoma, kad gali vandens paviršiuje nuskristi daugiau kaip 200 metrų. Po audros kai viskas nurimsta laive galima jų rasti. Puiki jūrinė dovana, kai reikia masalo. Ir jei kas paklaustų, kuri jūrinė vytinta žuvis man skaniausia, tai sakyčiau - žuvis su sparnais.

Artūras Sakalauskas