Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS)

Plūdinės žūklės specialistas

Lapkričio 15 d. Nevėžio upė.

Turbūt jau geras dešimtmetis prabėgo nuo tada kada paskutinį kartą stovėjau prie puodų ir viriau visokias košes.Šį kart tai buvo perlinės kruopos ir žirniai. Sakysite prie ko čia tie žirniai ir tas sukriošęs senis su puodais?Tuomet paklausykite nuo ko viskas prasidėjo....

Kuomet paskutinį kartą žvejojau Nevėžyje tai labai pasiteisino gyvuliniai masalai kurių dėka pavyko sužvejoti per keletą valandų net virš keturių kilogramų gražios žuvies.

Todėl šį savaitgalį su dviem savo draugais nusitaikėme vėl į Nevėžį pažvejoti kuojų, aukšlių ir pn. žuvies. Na Nevėžis tai Nevėžis tik šį kartą tam dalykui nusprendėme panaudoti įvairias savadarbes košes, kruopas, grūdus ir pn. dalykus. Nutarėme padaryti eksperimentą ir nenaudoti Sensas firmos jaukų arba kitaip tariant atsisakyti „chemijos“.

Ankstyvas rytas ir mes (Alvydas, Ramūnas ir šių eilučių autorius) jau prie upės. Suskaičiuojame net kelias dešimtis įvairių modelių automobilių, bet mums tai nei motais. Oras puikus, kiek vėsoka (termometras rodo +5° C), pučia nestiprus pietryčių vėjas. Mus pasitinka įprastas vaizdelis – apgulti krantai nuo žvejų gausos, o patys gudriausi žvejoja užsiinkaravę vidury upės iš valties. Ką gi yra gudrių, o pasitaiko ir dar gudresnių. Mums svarbu, kad tik būtų kibimas ir netektų nuobodžiauti ar veltui maklinėti po pakrantės purvą.

Kaip visose žvejybose taip ir šį kartą vyksta įprastinis pasiruošimas, ruošiame 7m botus, o vienas iš mūsų 6m. boloninę meškerę. Su pašarais kiek paprasčiau nes šį kartą jokių įmantrybių neturime numatę. Padarius visus privalomus „darbus“ prisėdame trumpam kavos – arbatos puodeliui, trumpai papusryčiaujame, o vėliau susėdę į pasirinktas vietas pradedame žvejoti. Šį kartą teko pabuvoti keliose upės vietose todėl tiksliai kur nekonkretizuosiu nes nenoriu, kad po šio straipsnio kažkas klaidingai mane suprastų ir „pultų žvejoti“ į tą ar kitą mano minėtą vietą.

Beje, grįžtant prie masalų šį kartą naudojome dar ir uodo – trūklio lervas bei pinkutes, bet kaip jau minėjau, pagrindą sudarė gyvulinės kilmės masalai.

Šį savaitgalį buvo žadamas stiprus vėjas, bet matomai dėl palankaus upės reljefo, įvairių posūkių ir tankiai suaugusių krūmynų to vėjo atšiaurumo tikrai perdaug nejautėme. Na vėjas truputį jautėsi, bet naudoti lengvas 1.5gr. sistemėles tikrai netrukdė. Gylis siekė apie 5metrus plius minus su tam tikra paklaida. Srovė viską plukdė žemyn upe iš dešinės į kairę nes žvejojome dešiniam upės krante. Vandens lygis buvo stabilus nes debitas laikėsi kaip įkaltas. Per visą žvejybos laiką vanduo nei trupučio nepakeitė savo lygio.

Nuobodžiauti tikrai nebuvo kada nes tai suprantama. Kada susirenka gera, linksma kompanija tada ir žvejybos laikas netrunka prabėgti. Kaip jau įprasta, tokiais atvejais, pokalbiai sukasi apie įvykusias išvykas, žvejybinius kotus, plūdeles, valus, kabliukus ir t.t... Ir tai normalu nes apie ką daugiau gali vyrai diskutuoti žvejyboje?

Užbėgant truputį rašinyje minimiems įvykiams „už akių“, turiu pastebėti, kad šį kartą žvejojome iki pietų ir tikrai nei vienas iš mūsų neviršijome leistinos dienos normos. Manau labai nesmerksite jei šį kartą neįkelsiu aibės nuotraukų su žuvimi. Tikrai esate ne kartą matę kaip atrodo nufotografuoti plakiai, kuojos, ešeriai ar aukšlės. Todėl ir nesikartosiu. Na, o tai, kad neviršijome leistinų normų tai paminėjau tarp kitko nes to nedarome niekada, nežiūrint kos žuvies dydis ir aktyvumas bebūtų. Pats žvejybos tikslas tai pasibuvimas su draugais gamtoje, žvejybinis procesas, nuomonių apsikeitimas, jaukų eksperimentavimas ir panašūs dalykai. Puikiai suprantame, kad kiekvienos išvykos metus kažką sužvejosime, o kokie mūsų šeimos poreikiai ar kiek reikia pasiimti žuvies namo, sprendžiame kaskart individualiai ir nenusižengdami taisyklėms.

Seni Nevėžio asai (mes save laikome tik pradedančiaisiais) kalba jog vėstant orams ir artėjant šalčiams pradeda kibti stambesnės kuojos ir kt. žuvys todėl reikia sulaukti dar labiau atvėsusių orų. Manau seni „vilkai“ kalba tiesą ir artėjant prie minusinės temperatūros mes dar sulauksime gražių laimikių kuriuos padovanos Nevėžis. Baigdamas rašinį noriu pasakyti, kad mes laimingais veidais savo šios išvykos žvejybą baigėme, judame link automobilio. Slapta savyje tikrai turbūt kiekvienas palinkėjome sau, kad tai būtų buvusi ne paskutinė išvyka, ne paskutinė žvejyba, o Jums skaitytojai to linkime atvirai ir viešai.

Tikrai tikiu, kad mūsų šaunus kolektyvas dar ne kartą turės galimybę tokiai ir panašiai išvykai kaip pastaroji tik kur ir kada tai įvyks jau klausimas kuris palieka neatsakytas. Šį kartą tariame iki kitų susitikimų prie vandens...