Iš visų Skandinavijos valstybių niekada neteko būti tik vienintelėje Norvegijoje. Žinojau, kad labai stipriai nesiskirs nuo Švedijos kraštovaizdžio kurioje buvau keletą kartų ir pamatyti kažką išskirtinio nesitikėjau. Tikėjausi geros kelionės be jokių trukdžių, bet dar iki kelionės buvo daug užduočių pasidaryti. Mintyse dėliojau planus ko trūksta ir ko gali prireikti. Ruoštis stengiausi ne taip skrupulingai kaip tai dariau pirmą kartą važiuojant į šiaurę. Kuo paprasčiau tuo mažiau galvos skausmo. Žinote tie pirkiniai ne tokie brangūs kai perki pusmeti prieš kelione ir palaipsniui. Tai to, tai ano ir vėl koks neplanuota smulkmena ir kelionės kaina skaičiuoji tik pagrindines išlaidas maistui, kurui ir licenzijai. Viską planavau, kad gautūsi biudžetinė kelionė ne tik man, bet ir mano važiuojančiam kolegai Petrui. Dar žiemai esant persirašėme internetu, kad važiuojam būtent į Renos upę ir nesiblaškome važiuoti kažkur kitur. Dar reiktu surasti bent vieną žmogų ar du važiuoti su mumis, bet čia kaip užburtas ratas. Kieno be paklausi visi turi planų visai vasarai, kam jubiliejai, kažkieno neišleidžia atostogų, kitam vestuvės ir t.t. Ką padarysi sakiau Petrui. Važiuosim dviese ir tiek reikalų. Likus daugiau kaip porai mėnesių dar atsirado važiuojantis žmogus iš mūsų žiemos pasirišimo kolektyvo. Nors prisiekiu pora žiemų kai vykdavo muselių pasirišimai „Fortūnos“ viešbutyje ir Maksimas ten dalyvaudavo tankiai visada maniau, kad jo vardas Aleksandras arba tiesiog Sania. Bet matai kaip būna.

Dar beieškant važiuojančių kartu teko ir rankioti informacija apie pačią upę. Man artėjantys valstybiniai egzaminai vargino savo pasiruošimais, pas Maksimą 3 mažamečiai vaikai tai liko tik Petras kuris šiek tiek laisvesnis kai vakarais užmiega jo sūnelis. Data kaip ir aiški visiems tinka. O kaip ten tuo metu toje upėje? Vidurvasaris. Internete informacijos daugiau norvegų kalba. Šiek tiek yra ir angliškai. Žinome, kad muselinis ruožą sudaro beveik 4 km ruožas. Patarimų negailėjo ir metus prieš tai Renos upėje buvę Modestas su Algiu. Braidyti sudėtinga dėl esamo gylio, be to ir vanduo skaidrus tuo pačiu ir žuvis baikšti, musės mažos patartina pasiimti valtį tikino jie. Pavadėlių neploninti mažiau nei 0,18 mm žuvys stambios. Metimai sudėtingi. Vietos už nugaros praktiškai nėra, o pasiekti žuvį tenka užmesti iki 15-20 metrų. Jooooo. Čia su mėtymais tai aš ne asas. Ir tikrai peržiūrėti youtube filmukus kažkas panašaus į snake roll arba kitaip sakant tiesiog spey dvirankio metimai atlikti vienarankiu. Klausiu Petro kaip jam su mėtymais, pasirodo ir jam ne kažkas kai vietos už nugaros nulis. Užmesti tai eina, bet tuose filmukuose sunku buvo nustatyti kiek toli ta žuvis laikosi ir kiek realiai reikia ir įmanoma užmesti naudojant tuos metimus. 7,12,15 metrų užteks ar neužteks? Gal dar toliau? Tai ir apie dvirankius pradėjome galvoti kurių gali prireikti. Tai čia pirmas galvos skausmas, o dabar apie antra. Muselės. Pasiknisę po keletą internetinių puslapių radome lentelę kurioje pagal mėnesius pavaizduota kokie vabalai ir lašalai tuo metu gali skraidyti. Gavosi taip, kad beveik visi jie įėjo į liepos mėnesį taip dar labiau mus varydami į neviltį. Aš pagalvojau arba tai gali būti gerai, nes žuvis maitinsis viskuo arba atvirkščiai ji išsirankios tik tai kas jai patinka. Kelionei artėjant susirašau su savo senu draugu „žardiniu“ iš mano kiemo. Jau senai nebuvau jo sutikęs tai facebook‘as kaip ir duoda galimybę atrasti pasimetusius draugus.

Pasirodo jis irgi žvejoja museline, bet dar tik du metai. Ir gyvena Norvegijoje jau apie 8 metus su savo visa gimine ir žmona. Žodis po žodžio ir Mindaugas irgi prisijungė prie mūsų tik jis atvažiuos traukiniu iki Renos miesto, o ten jau mes jį paimsim. Laikas eina paskutinės dienos pasiruošti egzaminams ir viskas baigta. Akmuo nukrito nuo širdies, visi egzaminai išlaikyti. Dabar dvi savaitės muselių rišimo. Žmona darbe tai niekas netrukdo galima rišti be jokių trukdymų. Paskutinės dienos ir bloga žinia. Petras nevažiuoja. Liko dvi dienos. Desperatiškai bandau skambinti visiems ir klausti ar kas norėtų važiuoti. Net ir bilietai nupirkti liktų tik ant kuro ir maisto susimesti. Niekas nesutinka ir tai akivaizdu. Kas gali tiesiog mesti viską ir išvažiuoti ? Kagi važiuosime dviese. Daiktus sumetu bet kaip. Maksimas irgi sudeda savo kuprines laisvai. Judam į Latviją iš ten į Švediją. Mintyse tik viena, kad tik nieko neatsitiktų su automobiliu. Jei jau Švedijoje pakels kapota tai teks atsikratyti keletą šimtų švediškų „markių“. Žinoma plikas į dilgėles nešokau ir prieš pat kelione Mitsubishi keliavo apžiūrai. Kairys šarnyras ant „ribos“, kiaura guma, tepalai ne pirmos jaunystės, vienu žodžiu standartinė procedūra prieš kelione, kad būtų ramiau. Rytas ir mes Švedijoje. Ir tada atsitiko tai ko negalima buvo numatyti. Maksimo išmanusis telefonas turi beveik puse Europos šalių kelių žemėlapius išskyrus Švedija. Jis pradeda teisintis, kad galima buvo per 2 sekundes įkrauti juos, bet „traukinys nuvažiavo“. Ieškome degalinės praeina valanda kol randame ko reikia. Pradedame važiuoti ir pravažiavus truputi daugiau nei šimta kilometrų nusukame kažkur ne ten. Blaškomės kažkur neaišku kur, pirmi nerviniai priepoliai sukinėjamės ratais degindami kurą ir po valandos klaidžiojimo randame tinkama kelią. Įvažiuojame į Norvegiją be jokių nesklandumų. Mindaugas jau siunčia sms kad bus vietoje už pusvalandžio, o mums dar 150 km. Šiandien vis viena nežvejosime, greitį neviršiju jam teks mūsų palaukti. Kaip ir visoje Skandinavijoje keliai nuostabūs. Kągi atvykome į Renos miestelį visi susėdame ir judame iki fishcamp kur pirksime licenzijas. Iki ten 26 kilometrai. Nuvažiuojam ir ką vėl nenumatyta staigmena. Jokių kortelių tik gryni pinigai. 480 kronų savaitei. Mes su Mindaugu buvome sutarę, kad aš jam užpirksiu maisto,o jis už mane sumokės licenzija.

Jis jau 8 metai gyvena Norvegijoje ir nesitikėjau tokio akibrokšto, kad neturi jokių grynų pinigų. Jau vakaras, vel 26 kilometrus važiuojame iki miesto ieškome bankomato ir vėl atgal. Pildome licenzija viduje išdėlioti valai, pavadėliai žodžiu einamos prekės ko gali prireikti. Nedaug, bet kažkam gali ir ko pritrūkti. Klausiu kur čia geriau apsistoti, tai pataria dar pavažiuoti 4 kilometrus iki mašinų stovėjimo aikštelės, o ten medinis tiltas per upę. Labai populiari vieta. Galima statyti palapines tiek iš vienos tiek iš kitos pusės kur patogiau. Kerintis vaizdas ir džiugi nuotaika. Susirandame vietą kur mažiau medžių ir matosi gražus upės vaizdas. Statome palapines, dėliojame daiktus, o tada ir prasidėjo. Upė šniokščia nuo žuvų. Čia bul, ten bul, visur bulkuoja ir nesustoja. Sakau sau reikia pailsėti kelte miegas buvo nekoks, važiavau visą dieną jau tuoj 12 valandų nakties. Bet tos bulkos nenustoja ir varo mus iš proto. Kur pasižiūri visas paviršius ošia. Čia jau Mindė ir Maksas griebia savo įrankius aš ne išimtis. Bulkuoja 3-5 metrai visai palei kojas ir nieko. Vienas metimas, antras, dešimtas, trisdešimtas ir nieko. Visi bando kaip gali. Špyga taukuota, net jokių požymių apie muselės susidomėjimą nerodo žuvys. Remiu meškerę į beržą ir gulu į palapinę. Maksimas su Mindaugu irgi gulasi į miegmaišius, bet užmigti nepavyksta. Žuvys ošia kaip išprotėjusios. Mūsų akys plačios, o ausys stačios klausosi kiekvieno žuvies pliaukštelėjimo. Jau dvi valandas žuvys nerimsta ir tada vėl visi pakylame. Sustojame ratu ir nusprendžiame nemiegoti, o žvejoti naktį. Rengiamės bridkelnėmis ir išsiskirstome kas kur. Vėliau supratau, kad tokios naktys dar gali pasikartoti, bet tai įvyks ne kiekvieną vakarą. Galiausiai upė nurimsta ir mes grįžtame į stovyklavietę prasiblaškę puse nakties ir nieko nepagavę.

Žvejyba prasidėjo kitos dienos vidurdienį. Atsikėlėme pailsėję, gerai pavalgėme ir galima jau apsižiūrėti kaip upė atrodo dienos metu. Pasileidžiu žemyn. Gražios vietos visur tik šalia pravažiuojantys automobiliai primena man, kad civilizacija visai netoliese. Dar prieš važiuojant žinojau, kad porą trejetą dienų teks „pasukti“ smegenis kaip čia kas? ir kur?. Bandau pašnekinti vietinius kas su kuo gaudo ir visi sutiktieji labai maloniai dalinasi informacija kas labai nustebina kai kalba eina apie šaltuosius norvegus kurie nėra linkę rodyti draugiškus santykius su savais, o tuo labiau su svetimtaučiais. Šis mitas dar labiau buvo „sugriautas“ pasibaigus 9 žvejybos dienų maratonui. Taigi kalbant apie reikalą kaip sugauti žuvį visi kaip susitarę man pabrėždavo, kad tai įpatinga upė. Sugauta viena ar dvi žuvys per dieną tai jau rezultatas. Švedas atvažiavęs čia jau ne pirmą kartą sugavo 3 žuvis per tris dienas ir sako yra labai patenkintas šiuo rezultatu. Visos trys kilograminės+ , du upėtakiai ir vienas kiršlys. Vis vaikštau apžiūrinėju vietas ką sutinku pakalbinu, pastebiu vieną tendenciją. Visų žvejų pasaitėliai su pavadėliu sudaro praktiškai du meškerės ilgius arba minimaliai pusantro meškerės ilgį. Pavadėlių storiai 5x dydžio. Žuvis šiuo metu išranki, maisto vandens paviršiuje begalė. Antra tendencija niekas nemėto bet kur. Pirma įsibrenda arba jei patogu nuo kranto stebi vandens paviršių iš abiejų pusių. Pastebėję žuvį eina link jos ir padoriu atstumu bando prieiti iki jos ir tada bandyti laimę. Gido nesamdėme tai kalbinu ir trečia ir ketvirtą žveją su jais apsikeičiame netgi muselėmis. Gaunu muselę pavadinimu „Animal“, tačiau su ja man asmeniškai nepavyko pagauti nieko nors tai viena geriausių šios upės muselių, bet su ja gaudžiau tik labai periodiškai.

Norvegas kalbina kaip sekasi man ir nurodo, kad paėjus 100 metrų prie nuvirtusių medžių stovi du upėtakiai, bet jis juos nubaidė, o dar toliau prie iškyšulio stovi dar vienas. Sako eik pabandyti. Čia pasitvirtino dar viena tendencija. Žuvis kimba ar nekimba, bet ji stovi stabiliai vietoje, ne visais atvejais, bet vis dėlto dauguma atveju ji nesiblaško ir laikosi keleto kvadratinių metrų plote. Jei žuvis pasibaido žvejai duoda jai aprimti vėl įsidrąsinti ir toliau bando savo laimę. Ši nerašyta taisyklė padėjo. Kol ramiai nuėjau tą 100 metrų prieš akis išvydau vėl tuos besimaitinančius upėtakius visiškai tiksliai kur nurodė norvegas. Vieta sudėtinga. Iš abiejų pusių nusvirę medžiai, o įsibristi galima tik du metrus. Saulė šviečia ir matosi didžiulis akmuo ir grynai vienas upėtakis prieš ir kitas už akmens stovi ir renka maistą. Reikia bandyti užmesti apie 15 metrų. Tvarkingai užmetu pravedimas, bet upėtakis neima. Dar vienas metimas nieko. Trečias, ketvirtas ir .... kaip sulėtintame matrix‘sos filme upėtakis visiškai ramiai nuskina mano muse nuo vandens paviršiaus be jokių didelių purslų tiesiog iškišęs savo smailų snapą. Kirtimas yra. Valo, dar valo paprašo. Akimirka dėl kurios važiavau. Traukiu artyn jis vėl tolyn, aš artyn upėtakiui senka jėgos. Apsigraibau nugara graibštelis tai paliktas stovyklavietėje. Kas dabar? Ir kaip tyčia du norvegai ėjo link manęs ir sustojo 20-ties metrų atstumu žiūrėdami ką aš ištrauksiu. Mosteliu jiems ranka, kad prieitų arčiau. Sakau reikia graibšto. Upėtakis dar paskutiniu bandymu lenda po nuvirtusiais medžiais kažkokiu tai stebuklingu būdu jį suvaldau, prikeliu iš dugno ir oplia yra. Graibšte įmontuotos svarstyklės rodo 1,2 kg. Ne gigantas bet mano asmeniškai didžiausias. Didesnio Lietuvoje kaip 37 cm neteko pagauti, o čia jau 46 cm ir toks riebus-storas. Spalvos beprotiškai gražios. Apsižiūriu, kad visai be galvos ne tik graibštas, bet ir fotoaparatas ne su manimi. Paleidžiu žuvį atgal. Sekančią dieną toje pačioje vietoje ištraukiu 48 cm kiršlį. Pirmos dvi žuvys ir abu asmeniniai rekordai pamušti. Taip tikrai, tai dėl ko čia ir atvažiavau. Pagerinti savo rekordus.

Vėliau upė parodė savo kitą veidą. Vandens temperatūra kai atvažiavome siekė 12 laipsnių per pastarąsias keturias dienas laipsniai krito ir sustojo ties 6-šiais ir išsilaikė pakankamai ilgai. Kiekviena diena buvo naujas atradimas. Vis sustodavau pakalbėti tai su švedais tai su norvegais ir jų rezultatai nebuvo džiuginantys. Nepadeda nei ploninami pavadėliai, nei keičiamo muselės. Vanduo šaltas, o išstovėti vietoje daugiau kaip pusvalandi sunku. Oras šiltas diena ir siekia apie 24-28 laipsnius. Kaip man nupasakojo vietiniai esmė šiaurinis vėjas. Milžiniška užtvanka sulaiko vandenį kurio paviršius įšyla, o apatinė vandens dalis ledinė. Kai pučia šiaurės vėjas cirkuliacijos metu į upę patenka šaltas vanduo. Pamatyti rūką vidurdienį čia jokia naujiena. Karšto ir šalto vandens masė susimaišo ir garuojantis vanduo atrodo labai egzotiškai. Ir atvirkščiai kai pučia pietų vėjas šiltą vandenį nuo paviršiaus nustumia į upę kuri pradeda staigiai šilti, taip atsitiko prieš paskutinę dieną kai vandens temperatūra staigiai pakilo.

Pradedame įsibėgėti. Apsiprantame ir jau pradedame perkasti šį kietą riešutėlį. Tik keli kibimai per dieną tačiau pridedi metrą ir visos žuvys 46,48,50 cm. Maksimui sekasi silpniau, jam daug pabėga ar atsikabina, tačiau Mindaugas niekada nematęs kiršlio jau antrą dieną „įsega“ penkiasdešimtuką. Jau minėjau, kad niekas nemėto bet kur. Stebi upę. Mes ir patys užsiimame šitokia medžiokle. Daug žuvų nepasiekiamos. Teko bandyti ir dviranki. Kaip tik Mindaugas turėjo visiškai naują kotą su viskuo, tai tapau pirmasis pašventinęs jį. Pirma žuvis šiam dvirankiui buvo gražus kiršlys, o man pirma žuvis aplamai dvirankiu kotu. Vis dėlto tai vienarankio koto upė ir penktukas labiausiai tam tinka.

Daugumas sutiktų žvejų tikri profesionalai, o gal ir ne. Garsiausių firmų kotai ir ritės. Su G.Loomis ar Orvis čia nieko nenustebinsi. Apranga nuo apačios iki viršaus tik išskirtinai Simms. Jauni žvejai apsirengę kukliau kitomis firmomis. Vakare sustojau ties vienu norvegu. Akis patraukė jo mėtymo technika. Atsisėdau ir grožėjausi kaip jis mano akimis tobulai mėtė valą. Tikrai man dar yra kur „pasistiebti“. Žodis po žodžio jis pats gėdijosi pripažinti, kad puikiai mėto, bet jo filosofija geri tikslūs metimai daugiau pagautos žuvies. Aš ir pats po kelionės pripažįstu, kad žuvys pagautos arčiau upės vidurio giebdavo agresyviau ir ne taip išrankiai ypač kai tai būdavo kiršlys, negu tos kurios maitindavosi ties upės pakraščiu. Buvo tokia diena kai Mindaugas su Maksimu pasikeisdami vieną žuvį medžiojo nuo 15 iki 22 valandos. Tai buvo monstrinė žuvis, bet ir kaip stengtųsi jiems nepavyko. Aš ir pats patyriau šį bejėgiškumo jausmą. Matai žuvį. 1-mas metimas nieko, 15-tas metimas nieko, 40-tas metimas nieko, keiti musę, vėl metimas po metimo, jau keiti 7-tą musę ir tikriausiai 300-tasis metimas. Absoliutus bejėgiškumo jausmas aplanko tave. Galima valandų valandas mėtyti ir medžioti vieną žuvį ir viskas bergždžiai. Laikas tirpsta ir jokio rezultato. Tai normalu. Tai Renos upė. Šia upę daro nuostabią ir patys žvejai. Jie visada pasidalins informacija ir stovėdami ties savo numatytu taikiniu tau gali pasakyti. Ei žvejį, ten už ano krūmo stovi dar vienas, eik pabandyti. Tos žuvys jau ne kartą buvo ištrauktos ir paleistos atgal. Daugumas kiršlių be šoninės lūpos. Čia nuo šių metų įsigaliojo ir muselės be užkarpėlių taisyklė. Taigi jeigu ir turi muselių su užkarpėlėmis tai nesunku jas užlenkti su replėmis ar pincetu skirtu žuviai iš gerklės ištraukti kabliuką.

Dar gryžtant prie to norvego jis pats gyvena netoli Oslo. Dažnai atvažiuoja čia pažvejoti. Nors daugumas norvegų liaupsina upę Hemsila kurioje žvejyba visiškai kitokia nei čia, tačiau pripažįsta, kad net ir jam ten žvejoti yra brangoka. 900 kronų už dvi dienas. Ir kai prakalbome apie žvejus jis patarė neapsigauti prabangia įranga ir apranga. Norvegai tiesiog uždirba daug ir nesvarbu, kad žvejoja 4 kartus į metus. Jis tiesiog nenori atrodyti prasčiau prieš kitus, be to nori gauti geriausia ką siūlo rinka. Jis ir pats pripažįsta, kad Simms bridkelnės kurios jam atsiėjo 8000 kronų yra beprotiška kaina, bet tai yra geriausia ką galima gauti už tokią kokybę.

O dabar apie šio straipsnio pavadinimą. Tikriausiai net nenutuokiat ką reiškia tie 7 + 2. Mindaugas išvyko po 7 dienų. Mes su Maksimu prasitęsėme licenziją dar 2-jom dienom. Iš visų 9 dienų 7-nias dienas pylė įvairaus stiprumo lietus. Tik dvi dienas iš pastarųjų 9-nių nelijo. Ir iš visų devynių dienų buvo dvi ypatingos naktys. Naktys kai žuvis „kraustėsi iš proto“ ir galima buvo pagauti nežinia ką. Vieną vakarą dangų apgaubė debesys ir susidarė neįprasta tamsa. Dabar analizuoju, kad tuo metu žuvims prireikė laiko adaptuotis akims ir jos griebė bet kokį siluetą plaukiantį paviršiumi. Kitaip šitokio kibimo negaliu paaiškinti. Tuo metu kai dieną tose vietose kur žuvis rinko nuo paviršiaus viską išskyrus tavo muselę, naktį galėjai nurinkti beveik visas žuvis iš skirtingų vietų. Ši laimė truko tik gerą valandą. Bet viena žuvis buvo ypatinga. O viskas prasidėjo taip, kad po dieninės žvejybos jau buvome nusimovę bridkelnes ir atrėmę meškeres šnekėjomės prie stalo pakilnodami taurelę. Užėjus tai ypatingai tamsai žuvys sukilo ir nenurimo. O širdis ne akmeninė. Psichologiškai palaužia tave tie bulkavimai, galiausiai po visos dienos žvejybos vis dėlto griebi meškerę ir vėl bandai prailginti savo mėtymo maratoną. Čia pirmas Mindaugas įsega žuvį. Aš vieną, antrą ir ieškau kur čia dar bulkuoja. Žiūriu stovi žuvis, reikia užeiti iš priekio. Toks siauras tunelis prie vandens, o aš tik su croksais apsiavęs. Kas bus tas. Įlendu į tą tarpą žiūriu iš kairės žuvis maitinasi, su meškerės viršūne galėčiau ją paliesti. Kokie trys sprindžiai nuo kranto. Kaip čia užmesti, kad nenubaidyti. O dar kita iš dešinės bulkuoja kuria buvau prieš tai nusižiūrėjęs. Su viena ranka dviejų skylių neuždengsi, tenka rinktis. Valo net ištraukti nereikia. Musė plekšt ant vandens paviršiaus. Nelabai gavosi užmesti. Dar syki. Kažkaip invalidiškai taip mėtyti. Vėl plekšt juoda skruzdėlė vandenį. Toks garsas kaip vabalą šapalams mėtyčiau Minijoje. Plekšt ir ammm. Yra. Nuo kranto iki upės vidurio. Jėga. Įdomu kas užkibo. Aklina tamsa. Prisitraukiu arčiau ir vėl į vidurį. Jaučiu, kad dabar jau reikia bristi su kojinėmis ar ką čia daryti neaišku. Medžių šakos neleidžia „užlaužti meškerės“ , kad paimčiau žuvį. Jau apie 15 minučių reikia mintyse kviesti pagalbą. Ne paskui sakau sau „jei lemta tai lemta“. Imu ties meškerės viduriu, kažkokiu tai būdu pasiekiu valą ir žemyn žemyn iki žuvies jau apėmiau bet išslydo ir vėl į vidurį. Upėtakis ir geras upėtakis. Vėl prisitraukiu, vėl meškerę imu ties viduriu pro šakas paimu kita ranka valą prisivedu žuvį ir jau tokia lokio ranka išgriebiu ta upėtakį be ceremonijų. Parbėgu tekinas į kempinga ir viską staigiai sutvarkome. Išimame kabliuką, žuvį į tinklelį ir į vandenį, vėliau matavimai ir keletą nuotraukų. Žuvis lengva ranka paleista atgal ir viskas. Naujas asmeninis rekordas 54 cm.

Muselių keitimas dar ne viskas. Tinkamos muselės parinkimas pusė darbo. Reikia dar ir žuvies ritmą pagauti. Kada kyla. Kartais ir pravedi tiksliai, bet žuvis paima šalia plaukiantį lašalą per 10 centimetrų nuo tavo musės. Man skųstis nereikėjo pagavau kiekvieną dieną, bet vis reikėjo ieškoti būdų pergudrauti žuvį. Jau ir po kelių dienų ranka priprato mesti sudėtingesnius metimus kurių taip čia reikia. Kartais gerai stebėti ir kitus žvejus iš šono. Savo kieme pranašu nebūsi. Visai atsitiktinai eidamas palei upę žiūriu švedas traukia gražią žuvį. Sustoju. Pavargina ir žuvis graibšte. Sako jau ketvirtas šiandien. Klausiu ant ko? Ant pupos kurią jis man rodė porą dienų atgal. Man ta pupa ne penki nei devyni. Ant tiek primityvi musė ne tas žodis. Du ūsiukai iš šonų ir fomkė ruda. Viskas. Iš galo pareina Maksas. Sako matei kaip pravedinėja? O kaip? Užmeta pasroviui ir virpina galūnę taip, kad pupa plaukdama paviršiumi virpėtų. Maksimas stebėjo upę nuo tilto ir matė kaip švedas gaudo. Teks pabandyti. Pasirišu sekančią dieną ir rudų ir juodų swimimg pupa muselių ir šou prasidėjo. Prisiekiu nežinau kaip ji dirba kitais metų laikais, bet ir pats mačiau vandenyje tą gyvą plaukiančią pupą. Paskutines dvi dienas praktiškai vien su ja ir gaudžiau, be to ir vandens temperatūra pakilo. Periodiškai keičiau museles, bet kaip tik pupa taip ir kibimas. Numeris du muselė maži klinhameriai. Kūnelis ir turkiško bioto ir parašiutas ir tamsesnių spalvų apvyniotas ant elnio kailio.

Galiausiai jau žūklės dienoms einant į pabaigą vis sutinku pažįstamus žvejus kurie mane jau kviečia pas save į kempingą. Vienoje vietoje norvegų su švedais kempingas apie 10 žmonių. Sako esame didelė šeima. Pasakoja apie savo keliones kitose šalyse kaip Airija, Grenlandija, Rusija ir t.t. Čia ir vokiečiai atvažiavo. Tapome vos ne geri bičiuliai vaišina mane alumi aš juos kibiomis muselėmis. Ir galiausiai niekur neskubėjau ir nepuoliau žvejoti vos tik pamatęs žuvį. Dienotvarkė būdavo aiški. Dieną miegu apie pietus bandau keltis. Apie pietų metą kuris svyruodavo nuo 12 iki 15 valandos pavalgydavome ir panašiai iki vakarinio kibimo rišdavome muses ir šiais kalbėdavomės apie žvejybą. Jokių telefonų ir rūpesčių. Išsiųsdavau sms namams, kad esu gyvas ir tiek žinių. O vakare žvejodavome iki pusnakčio kol žuvis aprimdavo maitintis. Vėliau net nustojau matuoti žuvis, kad ilgai jų nekankinti. Visos žuvys solidžios iš visų žuvų buvo pagautas vienas sprindinis kiršliukas ir apie keturi 25-30 cm upėtakiukai, visi kiti dėmesio verti laimikiai. Iš mūsų visų trijų bendrai pagautų žuvų buvo suvalgyta tik viena žuvis. Ir dar apie vieną išskirtinę žuvį. Šalia mano palapinės prie krūmo gyveno kiršlys. Ir kaip tik ateidavo vakaras ar po darbų ar kaip jis ateidavo mus erzinti. Maitindavosi palei krantą ir negriebdavo niekieno musės. Tai vienu žodžiu mes jam davėme Pėtkos vardą grynai Petro garbei dėl to, kad nevažiavo su mumis. Ir kas tik eidavo pro šalį vis bandydavo jį pagauti ir niekaip. Kartais griebdavo musę, bet ar tai per anksti pakirsdavo ar kokia kita bėda ir nu niekaip nėjo jo „išimti“ nei mums nei kitiems. Tai galiausiai pačią paskutinę dieną kai vanduo stipriai nukrito praktiškai dienos metu aš jį užsikirtau, daviau meškerę Maksimui pats nubėgau pasiimti su kuo nufilmuoti ir tą vaizdo įrašą matysite mano neilgame filmuke.

Bet kas gera tas greitai baigiasi. Ruošiame daiktus ir važiuojame namo. Švedijoje sustojame prie ežero ir bandome atplaukti tą prakaitą kurį išliejome. Renos upėje vanduo ledinis, tik apsiprausdavome, bet maudytis nesimaudėme. Tik Maksimas mūsų ruonis dėjo niurkų keletą. Vėl artėjant prie kelto toje pačioje vietoje nugrybaujame į šoną. Pasirodo popieriniame žemėlapyje įsivėlusi klaida ir tada suprantame kodėl važiuodami pirmyn buvome nuklydę. O dabar galiu pasakyti skittfiske. Tariasi „šit fiske“, o tai pagal norvegus reiškia „nelinkiu tau nieko gero, bet tegu neatsitinka nieko blogo“.