Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS) Plūdinės žūklės specialistas

Šis savaitgalis buvo pilnas netikėtumų, o gal man tik taip pasirodė...

Atėjus eiliniam savaitgaliui mes su draugu Alvydu sumastėme vėl išvažiuoti trumpam kur nors pasisėdėti prie vandens telkinio su meškeryte rankose.

Nieko ypatingo ar įmantraus nesugalvojome todėl eilinį krantą susiruošėme išvykai netoli namų.

Keli kilogramai aukštos kokybės jauko, kelių rūšių masalai ir po meškerę rankose – tai viskas kuom mes buvome „apsiginklavę“.

Vidutinio stiprumo pučiantis šiaurės vėjas ir keliantis bangelę tarsi sufleravo, kad šį kartą teks naudoti sunkesnes sistemėles. Reikia tai reikia. Kelios dešimtys minučių ir viskas paruošta – botas padėtas ant stovelio, skiaurė užmerkta į vandenį ir kol jaukas baigia brinkti (prieš antrąjį drėkinimą) aš dar spėju nufotografuoti jaunąją ančių šeimynėlę.

Dangus kiek apniukęs, šilumos neypatingai daug, o šiaurės vėjas dar priverčia papildomai užsimesti kažką ant kupros.

- Kad tik nelytų, - pagalvoju besivilkdamas striukę ir patogiai įsitaisau ant savo „firminės“ savadarbės kėdutės.

Šioje žvejyboje naudojau vėl kaip įprasta kuojinį jauką už pagrindą tik truputį dar pagardinau įvairiais priedais. Tai būtų tie patys kvapai, gyvuliniai ir augaliniai masalai bei geras kilogramas juodžemio.

Mano draugas Alvydas naudojo kažką naujo sakydamas, kad nori padaryti eksperimentą. Aš iš tariamų naujovių šį kartą panaudojau kiek neįprastą kvapą „musculatus“ ir kas dabar gali paneigti, kad būtent tai ir padarė mano šios dienos žvejybą tikra keistenybių diena.

Kada pajaukinau pirmą kartą ilgai laukti nereikėjo nes greitai užkibo maža kuojytė kuri keliavo atgal į vandenį.

Vėliau užpuolė ešeriukai, bet tokie nedideli, kad kišti į skiaurę nedrįsau ir juos ištiko kuojytės likimo – buvo paleisti atgal į vandenį.

Ešeriukai kibo vienas po kito ir aš jau buvau susitaikęs su ta mintimi, kad pučiant šiaurės vėjui nieko geresnio šiandien ir nesulauksiu. Paleidęs gal gerą dešimtį dryžuotųjų, padariau eilinį šėrimą ir tik užmetus niurktelėjo plūdelė. Pakirtęs supratau tik viena, kad tai ne kuoja ir ne karšis nes žuvis itin greitai metėsi į šoną, o ir jėga jos buvo nemenka. Po kelių minučių beveik kilogramą sveriantis veidrodinis karpiukas gulėjo skiaurėje ir kėlė nuostabą. Nuostabą kėlė visų pirma, kad tai retas laimikis, o antra ši žuvis vertė galvoti, kad vis dėlto dalis karpių gal ir išneršia mūsų vandenyse jei tokie „mazgiai“ kimba? Žinojau tvirtai viena, kad toks karpiukas tikrai gimė čia ir tapo „vietiniu“. Ir dar.Tai ne kokia saulažuvė ar aukšlė kurią koks nors paukštis skrisdamas galėjo išmesti iš snapo.

Po trumpos akimirkos turbūt nesupratęs kas įvyko, „mažius“ buvo nufotografuotas ir paleistas atgal į vandenį tam, kad paūgėtų iki normalesnio svorio.

Tačiau stebuklai tą dieną tuo nesibaigė.

Šį kartą laikiausi kiek kitokios šėrimo taktikos. Vietoje didelių jauko gniužulų mečiau mažus (kaip teniso kamuoliukai) jauko gniužulus ir tą dariau nuolatos kas 5-10 minučių.

Nežinau ar suveikė šėrimo taktika, ar kvapai, bet pajutau, kad įkirtau kažką rimtesnio. Ir tik kada žuvį įsiverčiau į graibšto galvos vidų supratau, kad tai keliais centimetrais ir keletu gramų didesnė žuvis nei įpratęs žvejoti.

Šiaip mano graibštas be kilogramo į kažkokį išlinkimą net nereaguoja todėl supratau, kad laimikis ženkliai sunkesnis.

Vėliau pasvėrus pamačiau, kad sužvejojau 1750gr. gražuolį karšį. Štai jis mano šios žvejybos pasididžiavimas.

Mano draugas ne ką mažiau atsiliko nuo manęs ir nors didelių karšių nesugavo, bet tą dieną tai buvo ne vienas ir ne du mūsų sužvejoti karšiai.

Štai jums ir eksperimentas, ir pašarų sudėčių paieška. Ir kas dar keista, kad tą dieną sužvejoti daugiau kuojų nepavyko, o kibo išskirtinai vien karšiai. Ir kibo jie tikrai šauniai. Dalį laimikio aš nufotografavau, o viskam fotografuoti nebuvo laiko nes norėjosi toliau rankose laikyti meškerytę.

Mažesnieji mūsų tą dieną sužvejoti karšiai svėrė 600-800gramų ir nors nesiekė kilogramo tačiau tai nemenkino sužvejoto laimikio.

Atsižvelgiant į tai, kad pavadėlio storis ant sistemėlių buvo 0.07mm – 0.09mm tai traukiant tokias žuvis vis tiek adrenalino netrūko. Jau vien 20-to numerio kabliukai tegul kalba patys už save.

Galima būtų ginčytis ar tikrai geriau tokias žuvis traukti naudojant rites ir 0.12mm - 0.14mm pavadėlius, bet tada kur tas malonumas, azartas, patirtos emocijos kai žinai, kad žuvis tikrai nenutruks. Aš balsuoju už „ekstrimą“ ir tegul mane labai skaitytojas neteisia.

Mano nuomone kiekvienam žuvies dydžiui ar jėgai turi būti ir atitinkamai pasiruošta. Įranga ir profesionalumas manau tikrai teikia savų pliusų ir malonumų.
Šiuo atveju noriu savo kelių valandų žvejybą su draugu Alvydu baigti aprašinėti ir pabaigai leisti sau nusifotografuoti su šiuo auksašoniu karšiu.

Antra eksperimento dalis

Na iki šamų lygio dar toli, bet šiandien vėl pavyko ištrūkti keliom valandėlėm pasėdėti ant krantuko. Tikslas tas pats tik dar labiau sukoncentruotas į vienos rūšies žuvį. Į kokią manau supratote patys.....

Aplinka įprasta, vieta žinoma todėl patirti kažką naujo nelabai tikėjausi. Neramino tik nepastovios krypties ir netolygaus stiprumo vėjas kuris vertė mane nuolatos kaitalioti sistemėles nuo 0.08gr. iki 3,0gr.

Stiprėjantis vėjas nuolatos blaškydavo mano sistemą tai kairėn, tai dešinėn, bet...

Šį kartą didesnę jauko dalį sudarė pats pašaras, o juodžemio buvo gal trečdalis.Kvapai, įvairūs priedai, viskas buvo bandoma belgų firmos formate. Sensasą šį kartą palikaun "ramybėje" nes labai knietėjo išbandyto kažką visiškai naujo. Magėjo sužinoti kaip dirbs ši naujovė įprastiname man vandens telkinyje?

Oras itin šiltas nebuvo, bet šviečianti saulutė ir giedras danguis teikė optimistinių vilčių. Prasidėjo žvejyba, o su ja ir viena kita stambesnė žuvis.

Po keletos žvejybos valandų jau galėjau daryti tam tikrus apibendrinimus kuriem pritarė ir TATA atvažiavęs taip pat pažvejoti bei išbandyti laimės naujoje vietoje. Smagus rankos paspaudimas ir malonus bendravimas netrukdė daryti šios žvejybos išvadų ir apibendrinimų. Deje, kaip nebūtų gaila, bet belgiškas produktas mane nuvylė arba švelniai tariant nepasiteisino. Ir kas dar įdomu, kad be aibės smulkių ešerių ir kuojų aktyvumo, nesulaukiau nei vieno karšio kibimo noras jaukas buvo paruoštas būtent šios rūšies žuvims. Gerai sakoma, kad ne viskas kas rašoma, publikuoja visur ir visada suveikia. Kiekvienai burnai savas patiekalas taip pagalvojau aš baigdamas šio ryto "žvejybą - eksperimentą".

Ir nesakau, kad belgiškas jaukas prastas ar nevykęs, anaiptol, tai puikus produktas, bet ir jis ne visur ir ne visada pilnai "atidirba".Bent šiame vandens telkinyje jis nepritapo. Na, bėgant laikui ir atsiradus galimybėms reikėtų išbandyti tą patį Traperį ir kitų firmų jaukus.

Yra minčių išbandyti šiuos jaukus žvejojant upėse. Kolkas galiu pasakyti tik tiek, kad tai puikus jaukas tik mano arsenale jis buvo stipriai primirštas, bet dabar kada randasi kas jų įveža į Lietuvą ir gali pasiūlyti mūsų žvejams tai kodėl neišbandžius. Juk kuo daugiau patirties, praktikos ir žinių tuo paprasčiau žvejojant ateityje. Van Den Eynde dar netarė savo žodžio ir tobulėti yra kur.

Šį kartą vėl tariu Jums: iki susimatymo prie vandens.