Sekmadienį vakare nusileidau iš Talino. Pirmadienį išryt planų niekas nesutrukdė, tad apie 10:00 buvau prie Nemuno žemiau Rambyno savo žudymo instinktui numalšinti. Dideliam džiaugsmui radau savo vietą laisvą. Vėjas – kaip reikiant. Dar ir lietus purkštauja, tad tiek pirmadienį, tiek antradienį krantai buvo pustuščiai. Ko nepasakyčiau apie trečiadienį. Tik kiek pasitaisius orui aplipau žvejais iš visų pusių. Ir mandagiais ir nelabai. Žodžiu – kaip visada – durelės trinksi, švinai skraido, krantu trepsi reikia ar nereikia. Tad ir trečiadienio laimikis – tik viena pusantrinė. Ir tai naktį, kai visi nurimo.

Jau visai pasibaigus kantrybei priėjau prie vienos kompanijos ir pasakiau, kad jei jie trankys durelėmis, sukalbėsiu tris „ sveikamarijas“ kad jiems nekibtų. Juokėsi ir pažadėjo netrankyti. Tik baigė gerti – ir vėl tas pats – „trinkt, bach, tararach....“

Kibimai eina bangomis. Gali kelias valandas būti tyla. Kaip paskui išsiaiškinau – net kelias paras. Tačiau kai užeina – kala iškart per visus kotus. Kibimai nuo 19:00 iki 23:00. Atsitiktiniai kibimai gali būti ir nuo 18:00 iki pusiaunakčio ar net po jo. Skambinausi su kolegomis, stovinčiais keli km aukščiau ir žemiau. Kibimų metas nesutampa. Iš to galima spręsti, jog vėgėlėms , skirtingai nuo lydekų – svarbu ne pats kibimo laikas. Jos tiesiog migruoja būriais ir bangomis. Užėjo būrys – yra kibimai.

Taigi, pirmadienis. Vėjas. Lietus. Varpeliai mataruojasi į visas puses. Užinkaravau kuoliukais valu iš šonų ir palikau judėjimą tik pirmyn – atgal. Sutemo. Apie 19:00 pirmas rimtesnis papurtymas. Varpelis beveik tyli ir matosi tik pagal šatrelę. Visad kotus sustatau šalia ir žiūriu akis įsmeigęs tik į šatreles. Varpeliai – tik kai nusisuku.

Taigi, pasegu. Yra. Velku. Ištraukiu apie pusantrinę. Linksmiau. Po valandos dar vieną jau virš 3kg. Apie 22:00 – 22:30 užeina banga iškart per visas meškeres ir pusiaunaktį jau sutinku turėdamas septynias. Dvi iš jų – virš 3kg. Kerta nuovargis ir krentu kaip epušės lapas.

Turiu tokią „pidarastišką“ užuovėją, kuri nuo to vis stiprėjančio „pidarastiško“ vėjo „pidarastiškai“ persilenkia ir ant manęs tiesiog užgriūva. Vėjas švilpia per visus plyšius. Miegutis sunkiai gaunasi, nes šuniškai šalta. Krečia kažkoks drebulys. Paryčiais vėjas lyg ir padoresnis darosi, tačiau kibimų nematyti.

Perdien mūčijuosi bandydamas užmigti. Kartais pavyksta, bet užuovėja, neatlaikiusi vėjo, vėl reguliariai užgriūva. Purto drebulys. Žodžiu, laukiu vakaro.

Vakarop vėjas neina į jokias derybas. Sustiprėja dar labiau. Kartais tiesiog verčia nuo kojų ir turi žengti žingsnį, kad nenugriūtum. Kibimus pastebėti labai jau sunku. Viskas tik pagal šatreles. Dabar jau kertu kai šatrelę patempia kokius 10cm ir daugiau. Šiaip ne taip per vakarą dar tris štukeles išprašau. Visos didelės ir gražios – apie 2kg. Apie 22:00 nuovargis mane pakerta ir lūžtu. Labai krečia kažkoks drebulys. Dar prisideda ir kažkokie pilvo skausmai. Pakirmijęs iki pusiaunakčio azarto vejamas vėl pašoku ir bandau kabinti naujus masalus. Apie 1:00 – 1:30 nakties maloniai nustebina keletas kibimų ir dar pora gražuolių ant kranto.

Paskutinė diena – jau rašiau – nieko gero. Pilvo skausmai įsisiautėja taip, kad keliskart jei būčiau neatsigulęs – būčiau tikriausiai sąmonę praradęs. Drebulys toks, kad tik jį, atrodo, ir tejaučiu.

Bendras laimikis per tris dienas 13 vėgėlių. Pati mažiausia apie 1,4 kg. Bendras svoris virš 25 kg.

Grįžęs randu 38,5 temperatūrą. Daktarikė randa kažkokį beprotišką kraujuojantį žarnyno uždegimą, tad savaitei – biuletenis. Griešiju ant neplautų rankų. Mat vanduo šaltas ir eidamas valgyti tik pirštines nusiimdavau. Kokio brudo pilnos dėžutės su mėšliniais sliekais – tik ponas dievas težino. Maitina juos ten visokiom atliekom.

Vidas V.