Kiek galima laukti? Jau antrą savaitę dauguma Dzūkijos ežeriukų užtraukti plonu leduku, tačiau užlipti ant jo niekaip nepavykdavo - tie 3 centimetrai tikrai drąsos nepriduoda. O ir spiningauti, ar mirkyti šėryklėlę didesniuose vandens telkiniuose, didelio noro nebeliko.

Tačiau šiandien, prieš pietus į FB paskyrą įdėta Kęstučio nuotrauka su pirmais ešeriukais sugautais nuo ledo, verste išvertė iš kojų. Kiek įmanydamas greičiau stengiausi sutvarkyti šeimos man iškeltus uždavinius ir nors kelioms valandoms išlėkiau išbandyti vis dar traškančio ir nesaugaus, tačiau pirmo ledo.

Vienam, ant 3-4 centimetrus storio tesiekiančios plutos, būtų labai nejauku ir net nepatartina ropštis. Kolega, kuris padėtų išsikapstyti iš ledinio vandens - būtinas. Taip pat būtinai su savimi reikia turėti "nagus" padėsiančius nelaimės atvėju, o eketes geriausia pramušti peikena.

Taigi laikrodis rodo kiek po 14 valandos ir aš jau traukiu iš automobilio žieminę dėžę su visais reikalingais rakandais. Pasisveikinu su Kęstu ir beveik tekinas pasileidžiu link tvenkinio. Pirmi nedrąsūs žingsniai matiniu, vos apsnigtu leduku. Vietomis ledas traška ir linksta, tačiau laiko. Atsargumo nepamirštame ir neskubėdami vaikštinėjame pakrante bandydami surasti žuvies susibūrimo vietas. Tai vienoje, tai kitoje eketėje žuvys susidomi masalu, tačiau pakirsti nepavyksta. Po geros pusės valandos randame kiek aktyvesnes eketes. Kimba nedideli ešeriukai, kuojos. Kęstas blizgute sugundo per 100 gramų sveriantį dryžių. Kad ir koks menkas laimikis, tačiau verčia nusišypsoti ir pasidžiaugti tomis pirmomis žuvelėmis pagautomis nuo ledo.

Ilgai nebeužsisėdime, juo labiau, kad trumpa žiemos diena eina į pabaigą. "Kirminas" nurytas. Dabar drąsiai galime laukti tvirtesnio ledo. Ir nors prognozės nieko gero nepraneša, tačiau viltis niekur nedings.