Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS) Plūdinės žūklės specialistas

2013-12-10

Dienos vėsyn, orai šaltyn ir žvejyba panašiai gaunasi kaip su vandens ekete šąlant ar spaudžiant šalčiui – ji vis po truputį traukiasi, traukiasi kol visai uždengia ledu visą vandens paviršių.

Tikrai nedrįsčiau teigti (tai būtų netiesa), kad atėjus šaltajam žiemos sezonui ir esant prie begalinio noro jau niekur neįmanoma užmerkti plūdelės. Taip nėra ir žvejoti plūdininkai teoriškai gali ištisą sezoną, o koks tai būtų laimikis jau atskira kalba.

Visi suprantame ir žinome, kad vėstant vandeniui žuvies aktyvumas sumažėja iki minimumo. Ir kaip begudrautum su masalais, jaukų sudėtimis tikrai tikėtis kažko šaunesnio vargu ar įmanoma.

Mums, gyvenantiems apie Kauną tekančio vandens netrūksta, bet tuščiai mojuoti meškerykočiu vargu ar kam galėtų patikti. Iki pat užšalimo kauniečių labiausiai mėgiamas vandens telkinys yra Nevėžis.

Jei kalbėtumėme apie Nerį tai joje dar galima bandyti sužvejoti kokį žiobrį, aukšlę ar kuoją, bet dažniausiai tokiose vietose kur ši galimybė yra būriuojasi dešimtys ir daugiau žvejų, o štai kitur su kibimu sunkiau.

Nemunas galbūt irgi turi vieną kitą savo duobę ar ypatingą vietelę, bet ir ji dažnai būna užimta krūvos žvejų arba dar neatrasta.

Su Nevėžiu kiek paprasčiau nes upė yra gana siauroka (lyginant su Nerimi ir Nemunu) ir sąlyginai gili todėl ir žuvis ten kažkiek „užsilaiko“. Upės tėkmė taip pat daro savo „įtaką“ žuvies aktyvumui.

Daug reikšmės tam turi ir tai, kad ne tik savaitgaliais, bet ir darbo dienomis čia netrūksta žvejų kurie nuolatos šeria žvejojamose vietose bei bando laimę svajodami kažką dar sugauti.

Žvejai šeria, o žuvis turbūt tų jaukų viliojama sureaguoja todėl ir rezultatas būna santykinai geresnis nei kituose vandens telkiniuose.
Stovintys vandens telkiniai kurie randasi Kaune arba išsidėstę aplink miestą jau seniai snaudžia ir žvejų bandančių žvejoti plūdine meškere nebevilioja. Todėl ir lieka bandyti laimę tik tekančiame vandenyje. Aš irgi dar iki pačios paskutinės dienos bandžiau su draugais kažką sužvejoti Nevėžyje.
Didesnė sniego danga pakaunėje iškrito tik einant į pabaigą pirmajai gruodžio dekadai.

Ir kol daugumas dabar laukia pirmojo ledo, kol „stovi“ savotiškas štilis tai turbūt daugumai žvejoti geriau sekasi prie monitoriaus ekrano. Aš taip pat nesu jokia išimtis todėl ir nusprendžiau aprašyti keliais žodžiais savo paskutinę žvejybą bei pasidalinti keliomis su tuo susijusiomis mintimis. Todėl mano žvejyba irgi dalinai „kompiuterinė“.

Taigi, pati žvejyba galima sakyti užsibaigė dvejopai tik kaip į tai pažiūrės skaitytojas. Iš vienos pusės smagu, kad dar su draugu Alvydu mes turėjome kibimų ir sugavome kuojų, o iš kitos pusės tai mums nepavyko sužvejoti nei vieno didesnio egzemplioriaus. Ar žvejoti nebemokame, ar žuvavome ne tose vietose kur ji plaukioja, ar įrankiai ne tie, ir ne taip buvo paruošti palikim tai spręsti kitiems. Tačiau žuvies sugavome tai faktas, o kad ji nedidelė tai nieko nepakeisi. Sako geras kareivis ir iš kirvio skanią košę išverda, o čia visgi kad ir smulkus laimikis tačiau vis dėlto ne kirvis.

Nemanau, kad orai dar galėtų stipriai atšilti ar pasikeisti todėl drįstu teigti, kad plūdinės meškerės žvejojimo sezonas uždarytas.

O dabar belieka tamsiais vakarais viską išsidėstyti ir peržvelgti kas reiktų atlikti pasibaigus sezonui. Pirmiausia ką aš nutariau padaryti tai atiduoti savo draugui Silvestrui Shimano ritelę (Stradic 1000 seno modelio) tam, kad būtų atlikta pilna profilaktika. Keli sutaupyti litai manau ne ta didžioji suma kurios būta gaila tam reikalui atiduoti. Sutvarkius ritę, manau galima būtų imtis ir kitų darbų - išplauti švelniai skiestu muilo skiediniu meškerykočius ir vėliau juos perplovus bei nusausinus išvaškuoti. Visuomet po sezono apžiūriu ar nėra kokių įbrėžimų, skilimų ar pn. defektų ir jei randu tuomet tvarkau pats, o jei ką atsirandu sudėtingesnio perduodu į meistrų rankas.

Be minėtų dalykų dar apžvelgiu savo kabliukų ir plūdžių arsenalą. Ką galima paklijuoju, perdažau, o kas sulūžę ar pradingę negrįžtamai keičiu į naujas. Turbūt daugiausia žvejyboje prarandame kabliukų ir svarelių kurių irgi stengiuosi kiekį iki pavasario papildyti.

Valai jei sezonas būna sėkmingas tai papildymo ne visuomet prašosi nors pavadėliam valų niekada per daug nebūna.

Jaukų likučiai taip pat būna tvarkingai peržiūrimi, sutvarkomi ir gražiai supakavus papildomai į plastikinius maišelius sudedami į lentyną.

Ir tik šitaip apsitvarkęs savo „ūkį“ vėliau permetu akimis šio sezono jaukų sudėtis – dienoraštį.Skaitau kai ir kokiuose vandenyse jie veikė ir kokie rezultatai to dėka buvo pasiekti. Vėliau sudarinėju naujus jaukų sąrašus nes kitų metų sausis ateiti netrunka, o su juo ir nauji išankstiniai užsakymai. Jų dėka gauname jaukus nusipirkti pigiau nei kad atėjus pavasariui ir prasidėjus žūklės sezonui.

Manau tik šitaip tvarkydamasis aš išvengiu tos pavasarinės rutinos bei skubėjimo kuri kartais mus užklumpa kai tą vargšą studentą kuris ruošiasi sesijai ir vis pritrūksta vienos nakties.

Na, o kada viskas sutvarkyta, belieka pradėti ruoštis poledinės žūklės sezonui ir nors jis pas mane netoks platus bei ilgas tačiau ir ten būtina kai ką peržiūrėti ar pasitvarkyti taip, kad jam prasidėjus kiltų kuo mažiau nepatogumų. Tačiau šį kartą norėjosi pašnekėti apie vieną savo paskutinių žūklių upėje ir plūdinės meškerės sezono pabaigą bei jo pasiruošimą kitiems metams.

Pokalbius ir pamąstymus apie žiemos poledinę žūklę atidėkime sekančiam kartui. Prieš akis dar žiema ir manau tikrai bus laiko pabendrauti šia tema.

Iki susitikimų ant ledo.