Sklinda gandas, kad jau pradėjo judėt stinta. Pagauna vieną kitą normalaus dydžio plekšnę, ir ... menkę. Nepamačius savo akim – nesinori tikėt. Jau pernai apie menkes gaudomas nuo molų – teko nugirst. Maniau kad „netyčiukai“ arba ligos pakirsti egzemplioriai, atplaukiantys prie krantų ieškot lengvo maisto.

Šiemet jau ne iš vieno girdėjau apie menkes, gaudomas nuo betonų iki pat naujosios perkėlos, net vieną foto mačiau. Vienas kolega žvejas porino, kad seniau, kuomet ne tik kad žvejot, bet ir vaikščiot pajūriu buvę draudžiama, nekurie, turėję galimybę gaudyt nuo molo, pagaudavo menkių nekukliais kiekiais. Taip esą buvę iki tanklaivio „Globe Assimi", katastrofos. Po jos – žuvys pasitraukė. Dabar matyt, praėjo pakankamai laiko.
Savaitės bėgyje su Akiniu nusprendžiam patikrint gandus. Tikimės pagaut vieną kitą plekšnikę, o jei pasiseks – net menkę. Penktadienį po darbų lekiam link uosto vartų šiaurinio molo. Vėjas ilgą laiką pūtęs iš vakarų, vakarui numatomas pietų, ir iki ryto turįs pasisukt iš pietryčių – rytų 7-12 m/s. Stiprokas. Vadinasi vanduo bus Jūros. Bent jau iki ryto, kurio tikėjomės sulaukt bežuvaujant.
Įsikūrėm ant sąlyginai naujo, šiaurinio molo prailginimo. Masalui turėjome pasiruošę kuojos bei žiobrio porcijų, ir virtų Atlanto krevečių. Sistemos – tos pačios kaip plekšnei. 3jų kabliukų „paternoster“.
Sumetam... Atsigeriam kavos... Užkandam šį tą. Kaip kokie ne Lietuviai, susiruošę visai nakčiai – neturim nei lašo jokio alkoholio. Eilinį kartą užmetus akį į švieselėm papuoštą „surfo“ viršūnėlę, pašoku kaip įgeltas. Labai jau nekukliai linksi. Jei linksėjimu galima pavadinti vos ne 0,5m amplitudės viršūnės lankstymąsi link vandens ir atgal. Striksiu, kaip kalnų ožys per kalnus, link meškerykočio, kertu – yra! Jaučiu kad spurda – ir tikrai ne plekšnė. Porcija uždėta solidi. Piršto pločio žiobrio išpjovos riekelė. Sąmoningai neskubu. Mėgaujuosi traukdamas, Tai ir buvo mano pirmoji klaida. Žuvis tvirtai įtaiso mano sistemėlę kažkur po vandeniu tarp akmenų. 1:0 menkių naudai.
Tenka užsirišt kitą – ir švystelt kuo toliau link farvaterio. Nes būtent tik ten numetus, sulaukiau kibimo. Po gero pusvalandžio – vel kibimas. Šį kart traukiu be jokių ceremonijų, stengdamasis kuo greičiau iškelt žuvį į paviršių. Užteks ir vienos paliktos sistemėlės. Pamatau žuvį. Pati tikriausia „Gadus morhua“. Kabliukas matosi įkibęs į lūpos kraštą. Keliu... ir... žuvis pliumpteli vandenin – švinukas kyla oran, aš garsiai nusikeikiu, kolega vis dar netiki... 2:0 menkių naudai. Antroji klaida – nepasiėmiau graibšto.
Trečiąją prisitraukus prie akmenų, perdaviau kotą kolegai, o pats nusileidęs ant arčiausiai vandens esančio akmens, sulaukiau „devintosios bangos“ ir ranka sugriebiau žuvį nuo priartėjusio vandens paviršiaus. Kabliukas styro pačiam lūpų kamputyje. Bandant kelt – tikrai butu išplyšęs. 2:1 Jau gerai. Menkės TIKRAI kimba, ir rezultatas jau ne sausas.
Kolegos kotai tyli. Nors jis keičia masalus, permetinėja kotus – bet jo įrankiai numeta masalus ženkliai mažesnį atstumą.
Traukiant sekančiu kibimu užkibusią žuvį, jautėsi didesnis žuvies priešinimasis nei iki tol. Pakliuvo stambesnė. Smagu. Vėl duodu kotą kolegai. Pats, jau guluosi ant šlapio, mūšos nutaškyto akmens, bandau sugriebt žuvy, kurios sprandas gerokai stambesnis nei prieš tai buvusių. Matau kabliuką, kuris tuoj tuoj gali išsilaisvinti iš žuvies žabtų. Tą jis sėkmingai ir padaro. Siunčiu ją toli, kur ji ir nuplaukia. 3:1. Gaunu į kaulus kaip reikalas.
Paskutinioji šiaip ne taip patenka i mano glėbį ir rezultatas sušvelninamas iki 3:2. po vienuoliktos valandos kibimai liaujasi. Geriame kava, užkandžiaujam. Apie 1mą valandą permetam kotus. Bandom numigt. Aš kylu po valandos jausdamas kad kojų pėdos šąla. Tik pėdos. Vadinasi prastai apšildžiau. Randu kolegą judesyje. Taip pat sakosi sušalęs. Dangus vaiskus, vėjas pasisukęs i rytų – pietryčių. Palyginus su vakaru – gerokai žvarbesnis. Jokio judesio. Nusprendžiam nebešalt – ir traukt link namų. Emocijų užteko. Mintyse audžiu minty šeštadienį vakare dar sugrįžt.
Ryte kylu, pasižiūriu prognoze. Neramu. Vėjas rytys – ir stiprus. Gūsiais iki 15 m/s. 16tą val. išjudu. Šį kartą vienas. Vos ne pusiaukelėj prisimenu kad VĖL nepasiėmiau graibšto. Parlekiu. Pasižiūriu į veidrodį. Neramina mintis, kad bus sukilusi marių srovė. Nuvažiavęs – tą ir randu. Stiprią marių srovę, dar stipresnį vėją į veidą. Nuo 18tos iki 21os – a nė linkt. Vyniojuos namo.
Jei tik sulauksiu vakarų krypčių vėjo, bangos nesiris per molą, ir vanduo bus jūrinis – būtinai dar bandysiu.