Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS) Plūdinės žūklės specialistas

Taip jau susiklostė, kad per užimtumą nebuvo kada aprašyti paskutinės žvejybos kuri buvo daugiau nei keista ir paliko nemažai neatsakytų klausimų...

Viskas prasidėjo nuo to, kad mes su draugu vėl išsirengėme į eilinę žvejybą. Planavome pasėdėti ant krantuko, pasigauti keletą žuveliokų ir taip smagiai praleisti pusdienį gamtoje.

Tačiau viskas prasidėjo iš karto su pirmaisiais metimais. Pašėrus jauku žuvį ši gana greitai sureagavo, bet..... Pirma, antra, trečia sugauta mano žuvis buvo nedideli šapalai kurie vienas po kito krito atgal į vandenį.Rašydamas nedideli aš turiu mintyje iki pusės kilogramo sveriančius egzempliorius. Taigi mano masalą vienas po kito atakavo išskirtinai vieni šapalai, o draugui kibo vieni plakiai ir kuojos. Kas keisčiausia, kad žvejojome ne itin toli vienas nuo kito, o ir jaukai buvo daugiau mažiau identiški. Štai ir suprask tas žuvis. Alvydo žuvys keliavo į skiaurę, o mano į vandenį.

Nuo ryto mus dengiantis rūkas maloniai vėsino, o vandenyje nuolat pliaukšėjo žuvys ir visa tai teikė vilties, kad turėsime gražų rytą su nuostabia žvejyba. Tirštas rūkas mus saugojo nuo karštų saulės spindulių, o ir žuvys mažiau baidėsi mūsų mojuojamų meškerykočių. Sėdėjom susikaupę ir vis su ta viltimi, kad ankščiau, vėliau pakirsime kažką įdomesnio.

Alvydas susikaupęs, gana tiksliai ir nuolatos įmesdavo po 2-3 gniužulus jauko skirto karšiam vilioti. Aš sekiau jo pavyzdžiu ir dariau tą patį.

Tačiau buvo viena žuvies rūšis kuri sėkmingai kibo ant mūsų masalų mums abiem. Tai kai kurių žvejų taip mėgstama aukšlė. Tačiau šį rytą jis daugiau mus erzino nei teikė džiaugsmo nes vis dėlto šio ryto tikėtinas sugauti laimikis tikrai buvo ne šios rūšies žuvis.

Slinko minutės, ėjo brangus rytinis laikas ir staiga išgirdau draugą šnekant, kad kažką rimto buvo įkirtęs. Tačiau žuvies būta gana galingos ir 0.12mm pavadėlis po minutėlės trūko it voratinklis. Belieka tik spėlioti ir dūsauti dėl taip ir neišvystos žuvies dydžio.

Patarlė sako, kad karo metu bomba du kartus nekrenta į tą pačią vietą. Nežinau kiek tame tiesos, bet po kelių permetimų draugui vėl kažkokia „torpeda“ sugriebia masalą. Alvydas teištaria, kad šį kartą žuvis dar galingesnė ir turėtų būti didesnė.

Tirštas rūkas ir ilgai trunkanti kova gaubia mus savo paslaptingu šydu, o aš prabėgus 5-10minučių viliuosi, kad bent šį kartą pamatysiu kas užkibo ant kabliuko. Alvydas sėdi susikaupęs ir lėtai kvėpuoja. Jokių kalbų, jokių komentarų tik retsykiais girdisi šykščiai praslystantis ritės būgneliu valas. Žuvis reikalauja vis papildomo valo ir sunkiai lyg garvežys pūškuoja prieš srovę.......

Nesiimu dabar spręsti kiek tiksliai prabėgo laiko kol pirmą kartą pavyko nuo dugno pakelti šią žuvį ir pamatyti vandens paviršiuje jos nugarą tačiau kas pirmiausiai šovė į galvą tai mintis: - O, Dieve, ar tilps ji man į graibštą.

Tik prabėgus kuriam laikui ir nuslūgus pirmai sukilusio adrenalino bangai, pavyko padaryti normalesnius kadrus. Taaaaaaaip, tikra „torpeda“ kažkur siekianti netoli 70cm ilgio.

Daugiau jokių komentarų.

Vėliau, pakilus saulutei ir man galutinai baigiant nusivilti rytine žvejyba (sugavus dešimt nelegalių šapalų) pamaniau, kad šiandien man gavosi kažkoks „šapalinis“ rytmetis. Tiek daug šapalų per vieną rytmetį retai kada esu sužvejojęs jau nekalbant, kad nesugavau nei vieno kuris būtų normalaus dydžio.
Ir visgi pasirodžius saulei šapalai paliko mane „ramybėje“ ir juos pakeitė kuojos bei vienas kitas plakis.

Aišku, kada kimba yra smagu, o jei dar pagauni kažką ypatingo nei įprasta ar kasdieniška tai gaunasi visai šauni žvejyba. Taip šį kartą atsitiko ir mano draugui Alvydui. Vėliau baigus žvejybą nutariau būtinai Alvydą nufotografuoti su jo laimikiu, itin reto grožio karšiu. Tokia žuvis papuola per dešimt metų jei ne rečiau, o čia štai, prašom, toks gražuolis. Dėmesio į objektyvą.

Tą rytą ilgai nesėdėjome, bet kalbų, įspūdžių ir nuomonių apie sugautą monstrą tikrai netrūko. Vėliau žuvis buvo pasverta tik gaila, kad fotografuojant viskas netilpo į vieną objektyvą. Jei viską imi stambiu planu tada nesimato svarstyklių fiksuojamo svorio, o jei telpa svarstyklės tada žuvis netelpa ir gaunasi kaip iš to anekdoto kur žvejas sako: „- vien žuvies nuotrauka svėrė porą kilogramų“. Na, bet nuotraukoje bent žuvies ilgis matosi nes viena sieninė priklijuota plytelė yra 15cm ilgio.

Visi esame sugavę didesnių, mažesnių dydžių karšių. Dugnininkų laimikiai iš principo didesni būna ir tai natūralu, bet ištraukti karšį plūdine meškere ir sveriantį netoli penkių kilogramų (4718gramų) sutikite, tai yra itin retas dalykas ir aukštas meistriškumas. Sveikinu dar kartą savo kolegą, klubietį su puikiu laimikiu.

Dabar jau turbūt galiu drąsiai teigti, kad tai sezono žuvis - čempionas ir šis rekordas bus pagerintas dar negreitai (bent aš šito nuoširdžiai tikiuosi).
Na, o šis rytas bent man buvo pralaimėtas mūšyje su šapalais, o draugo laimėtas kovoje su karšiu. Ir vis dėlto kaip bešnekėtumėme, o žvejyba nusisekė kaip niekada.

Po kurio laiko ši puiki žuvis papuošė vaišių stalą ir buvo suvartota pagal paskirtį.

Šiam kartui gal tiek ir, patikėkite, tai tikrai ne paskutinė mūsų išvyka į gamtą su meškeryte rankoje. Manau dar pagausime vieną kitą žuvytę, kažką patirsime ir pamatysime malonaus, o jei taip tai kaip visada nieko nenuslėpę Jums būtinai parašysime.

Iki sekančių susitikimų prie vandens.