UbijcaSeldon Fotografuojantis žvejys

Praėjusį savaitgalį su sūnum lyg ir uždarėme sezoną ir galima būtų nusiraminti, susitaikyti su mintimis, kad kuršmarių ledą šturmuosim tik už metų. Tačiau draugai praleidę tą savaitgalį namie sezono užbaigimo troškulio nebuvo numalšinę ir veržėsi į marias. Ką gi, su gera kompanija galima dar kartą uždaryt sezoną ir jau trečią kartą išmėginti mūsų naują pirkinį - palapinę CLAM XL4000T - fantastinis dalykas, leidžiantis visą žvejybos laiką praleisti prie ekečių užuot nuolat zujant tarp būsto krante ir žvejybos vietos.

Kadangi šviesus paros laikas jau stipriai pailgėjo, o temsta ganėtinai vėlai, nusprendėme vykti penktadienį iš karto po darbo. Tuo atveju turėjome labai realius šansus atvykti į žvejybos vietą dar su šviesa ir įsikurti prieš sutemas. Kaip tarėm, taip padarėm - po darbų jau skubam marių link. Labai sėkmingai pataikėm į keltą, laukti beveik nereikėjo. Ir štai mes jau judame Neringos keliu. Visiškai laisvos nuo ledo ir banguojančios marios iki pat Juodkrantės imtinai kelia nerimą, bet guodžia daugiametė patirtis - Preilos ir Nidos apylinkės tokiu laiku dar būna padengtos ledu. Prie Avino kalno( 22 km) pamatome ant siauros kranto ledo juostos keletą žvejų, reiškia žvejoti dar įmanoma. Įvažiuojame į Preilą, vaizdelis neramina - pro namelius matosi gan siauras kokių 200 m ledo ruožas, o toliau - vėl banguoja. Bet dar ne vakaras, mes judame link įlankų, tik ten dar galima tikėtis pažvejoti šiuo laiku. Ką gi, mašina privažiuoja į išlaipinimo vietą, įlankoje ledas dar yra. Krauname daiktus į roges, eiti reikės maždaug pusantro kilometro. Iš asmeninės patirties žinau, kad kelias iki žvejybos vietos nebus saugus, jau savaitę prieš grįžtant į krantą koją kyštelėjau į kokio pusmetrio pločio plyšį. Praėjus savaitei gan šiltų dienų tų plyšių bus ir daugiau, o ir plotis jų gali būti didesnis. Todėl nesivelku kombinezono, o užsidedu gelbėjimosi liemenę, smaigus ir imu peikeną. Aš eisiu pirmas, kolektyvas iš paskos. Guodžia tik tai, kad plyšiai vyrauja kranto zonoje, kur gylis iki metro, todėl net įsmukus pavojaus gyvybei nebus, tiesiog teks džiovintis rūbus. Ką gi, žygiuojam.

Pirmas plyšys, antras, trečias ir ketvirtas - visus sėkmingai įveikiame. Tolstant nuo kranto plyšiai baigiasi, ledas atrodo saugus, o ir peikena nei iš pirmo, nei iš trečio karto ledo nepramuša. Pagaliau atvykstame į žvejybos vietą. Iki banguojančių marių - gal 60 metrų, vaizdas nenuteikiantis saugiai, bet vėjas pučia kranto link, reiškia mažai tikėtina, kad atplyšime ir nuplauksime su lytimi į tolimą plaukiojimą. Kaip ne keista, esame ne vieni - aplinkui matosi geras tuzinas žvejų. Ką gi, kamikadzių Lietuvoje dar yra ir mes ne vieninteliai tokie. Skubiai pastatome palapinę, įsikuriame viduje, sumetame meškeres. Eketėse ritmingai kilnojasi vanduo, ne iš karto supratome, kad tai dėl netoliese banguojančių marių, kurios kilnoja ledą. Teko priprasti ir prie šio reiškinio, juolab, kad pirmi stintų kibimai nukreipė dėmesį žvejybos link. Pastatome pirmas vėliavėles.

Pažvejoję iki vidurnakčio ir sukrapštę po šimtuką stintų įsinešame vidun lovas, užkuriame šildytuvą ir griūname miegot - kelionė visgi gerokai išvargino, iki rytojaus reikėtų atgaut jėgas. Rytas nenuteikė optimistiškai - rytinis kibimas buvo itin trumpas ir mažai produktyvus. Tik Povilui nusišypsojo laimė - jo vėliavėlė atnešė gražią 2,860 kg vėgėlę. Mūsų gi su Alvydu vėliavėlės tylėjo.

Visą dieną buvo visiškas štilis - kas pusvalandį po atsargų kibimą - visai prasti reikalai. Ką gi - belieka sudėti visas viltis į vakarą. O tuo tarpu vakarėjant arčiau mūsų pasislinko vandens linija. Diena buvo saulėta ir ledas tirpo gan intensyviai. Nusprendžiame perkelti palapinę kiek arčiau kranto - taip bus saugiau. Pradėjus temti kibimas atgimė ir su kiekvienu pusvalandžiu intensyvėjo. Galiausiai visiškai sutemus stinta ėmė kibti kaip pašėlusi, ėmėme žvejoti tik su viena meškere, nes su daugiau tvarkytis nebuvo įmanoma, o ir kam, jeigu tik nuleidus stinta kibo tuoj pat. Kaip sakoma - leidi ir trauki. Supratę, kad kimba bet kokiuose gyliuose, nenuleidinėjome sistemėlių dugnan, užteko nuleisti kiek žemiau apatinės ledo ribos. Buvo ypač įdomu žvejoti matant eketėje, kaip porcija dingsta stintos burnoje arba kaip stinta ją įnirtingai krato. Žodžiu, atsižvejojome į valias ir nepaisant nesilpnėjančio kibimo antra valandą nakties nutraukėme žvejybą - Mazūronio norma surinkta, o ir daugiau nereikia, be to - rytoj ryte kelionė namo, reikia ir išsimiegoti kažkiek.

Ryte keliamės, tikriname vėliavėles ir šįkart niekam nenusišypso laimė, Povilas liko vienintelės vėgėlės šeimininkas. Na bet mes su Alvydu dėl to per daug nenusiminę, stintų pagavome kaip niekad daug. Pakuojamės daiktus ir krauname juos į roges, laukia vėl kelionė ledu link mašinos, reikia būti vėl ypač atsargiems ir atidiems.

Grįžtant namo naujų plyšių neatsirado, o ir seni ne ypatingai prasiplėtė, taigi, parkeliavome bet ypatingų nuotykių. Štai toks ekstremalus ir rezultatyvus kuršmarių sezono uždarymas įvyko šįmet.