Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS) Plūdinės žūklės specialistas

2013-04-01

Puikiai suprantu, kad šiandien balandžio pirmoji ir todėl kiekvienas ar bent kas antras perskaitęs mano      straipsnį apie žvejybą, palaikys mažių mažiausiai jį nerimtu. Todėl suprasdamas, kad melagių dieną galiu  nerimtai atrodyti su savo kūriniu, nutariau jį nukelti į vėlesnes dienas.

Ryte prabudęs ir pamatęs, kiek per naktį prisnigta pamaniau, kad tai viso labo balandžio pirmosios pokštas, kurio dėka teks atidėti žvejybą. Bet kaipgi dešimtį metų ir daugiau trunkanti tradicija – sutikti Šv. Velykas su draugais (ar draugu) žvejyboje ant kranto? Ne, nieko nebus, tradicija yra tradicija ir keisti jos nesiruošiu. Aunuosi batus, deduosi į dėžę termosą su karšta arbata, sumuštinį, velkuosi striukę ir lendu lauk.

Buvo jau gerai prašvitę, kai mes su draugu Alvydu pasiekėme kelionės tikslą – Kvesų karjero vandens telkinį. Važiuodami dar pajuokaujame, kad ko gero būsime vieninteliai „pingvinai“ tokią dieną susiruošę į žvejybą. Tačiau mūsų džiaugsmui nebuvo galo, kai pamatėme dar kelias stovinčias mašinas ir keletą „išprotėjusių“ fanatų jau tupinčių ant ledo. Valio, vadinasi ne mes vieni tokie ligoniai ir svaigstame dėl žvejybos. Galutiniam džiaugsmui dar pastebime stovintį mūsų klubiečio Algimanto „džipą“. Vadinasi bus apie ką pašnekėti, papokštauti.

Pastatome mašiną ir pasiėmę viską, ko reikia žvejybai pasukame vandens telkinio link. O sniego gausumas, o grožis mus supantis aplinkui, neapsakomas, neaprašomas. Sekundei net pagauname save, jog mintyse tarytum būtumėme atsukę laiką atgal į 2012 gruodžio mėnesį. Atrodo ne pavasarį, o Šv. Kalėdas tuoj sutikinėsime. Medžių, krūmų šakos gražiai pasipuošusios baltu apdaru, o snaigės vis dar byra ir byra iš dangaus. Sunku visa tai perduoti su plunksna, reikėtų pamatyti savo akimis, natūraliai kas dedasi gamtoje.

Eidami dairomės aplinkui ir grožimės motina gamta. Matome akinamai baltu apklotu apgaubtą gamtovaizdį, suneštas pasakiško dydžio sniego pusnis. Kol einame iki galutinio tikslo, aš dar spėju spragtelti objektyvu ir užfiksuoti vieną kitą akimirką. Tikėjomės, kad bus daug sniego, kad bus vietomis supustyti keliai, kad gali taip nutikti, jog nepavyks net atvykti iki vietos, bet kad atvažiavus bus taip aplinkui gražu, tikrai nepagalvojome. Kartais gamta mums pateikia daug nuostabių, gražių akimirkų tik mes per tą kasdieninę rutiną, rūpesčius ne visada tai pastebime.

Eidami per ledą vis dėlto nepamiršome imtis saugumo priemonių. Nors visą savaitę naktimis ir dienomis laikėsi minusinė temperatūra, bet žinodami kokią stiprią įtaką darė dienomis pakilus saulei jos šildomi spinduliai, nutarėme neiti per telkinį aklai pasikliaudami sėkme. Paeidavome po 30-50 metrų ir darydavome „kontrolinius“ gręžimus taip tikrindami ledo storį ir bijodami galimai atsiradusių properšų. Tačiau ledo storis nekėlė abejonių ir mes vėliau jau visą žvejybos laiką drąsiai vaikščiojome po ledą uždengtą storu sniego sluoksniu. Pats ledo storis siekė apie 30 centimetrų.

Pradžioje išbandėme kai kuriem žvejam žinomą, taip vadinamą, įlankėlę. Ten žvejoti nusprendėme dėl to, kad stiprus vėjas nemaloniai nešė sniegą ir kiek trikdė pačią žvejybą. Įlankoje ledas buvo ženkliai daugiau patižęs nei visame atvirame karjero plote.

Viename įlankos šone matėsi net išsiliejęs ir lengvai padengtas sniegu vanduo. Tai buvo tarsi įspėjimas, kad nerizikuotumėme ir neitumėme artyn prie vieno iš įlankėlės krantų. O šiaip tai visumoje daugiau jokių abejonių ledo tvirtumas nekėlė ir matomai jei šią savaitę naktimis bus dar minusas tai galimas atvejis, kad dar bus galima užlipti ant karjero ledo. Tačiau tai tik teorinė prielaida. Būkite atsargūs ir nepamirškite šito.

Na negalėčiau pasakyti, kad įlankoje visai nieko nepagavome, tačiau matyt dėl nuolatos ten žvejojančių ir žuvis jaukinančių žvejų bent mum kibo labai daug smulkios žuvies. Nedideli karšiukai, kuojos, nuolatos tampė mūsų masalą ir lenkdavo prie vandens meškeryčių sargelius. Smagu kada vyksta veiksmas, bet kada jis tampa monotoniškas, o pati žuvis ne itin stambi tai ankščiau, vėliau tas pradeda atsibosti.

Šioje žvejyboje mano draugas vėl buvo ištikimas savo taktikai. Jis išgręžtas eketes jaukino Sensas firmos žieminiu jauku, o aš vis bandžiau „laimę“ nieko į eketę nepildamas.

Ir ką jūs manote? Bandžiau, bandžiau kol „prisibandžiau“, ta prasme sugavau net keletą aukšlių arba kaip aš mėgstu sakyti: „Man užkibo mano žuvis“. Pamaniau, na dabar tai parodysiu, kur vėžiai žiemoja ir prisižvejosiu tų sidabrinių žuvelių į valias. Tačiau tai buvo vienetiniai, atsitiktiniai kybiai kuriuos keisdavo kuojos.

Pasėdėję kurį laiką ir įsitikinę, kad jaukinant ar to nedarant kibimai vis tiek yra smulkūs nors ir dažni, nutarėme keisti dislokacijos vietą ir pereiti į jau „senas – išbandytas“ vietas. Alvydas vėl pradėjo jaukinti, o aš išsigręžęs eketę sėdau, nieko nelaukdamas, su nauja viltimi žvejoti.

Vis prisimindamas senų „vilkų“ patarimus. Žinojau, kad atlydžio metu (o mes būtent tokią dieną ir žvejojome) reikia dėmesį sutelkti į baltą žuvį, nes ešeriai tokiu oru būna pasyvūs. Nors kartais taip nutinka, kad būna kitaip ir to paaiškinti negali niekas.

Panašų „dėsnį“ mums gamta ir pateikė su draugu naujoje vietoje. Pirmiausiai draugas kažką įkirto ir kurį laiką pasigalynėjęs džiaugėsi atgavęs nors sveiką avižėlę. Man nepasisekė labiau. Po kelių žvejybos minučių įkirtau karjero „monstrą“ kuris pas mane „paprašė“ daugiau valo. Teko be jokių išlygų su šiuo „pageidavimu“ sutikti. Vėliau žuvis truputį pakilo nuo dugno. Tokiu atveju apskaičiuoti trukusios kovos laiką yra be galo sunku, bet manau, kad minimum bent pusę minutės aš dar su juo bandžiau kovoti ir „rasti kalbą“, o po to jis (suprask, monstras) parodė mano 0,10 mm valui vidurinį pirštą ir nuplaukė su visa avižėle. Ir kodėl žvejyboje pabėga pačios didžiausios žuvys, o ne atvirkščiai?

Po kurio laiko pavyko ištraukti maždaug 200 gramų ešerį, (vienintelį šios dienos žvejyboje), bet tai nei kiek nenuramino mano patirto jaudulio. Vis dėlto patirtas šokas darė savo ir tai manau natūralu nes būtent tokias akimirkas išgyvename ir prisimename ilgiausiai.

Na, o kol aš čia rašiau, gėriau ant ledo arbatą, mano draugas veltui laiko neleido. Puikiai suveikė Sensas žieminis jaukas ir po neilgos kovos netoli kilogramo sveriantis karšis pozavo prieš objektyvą. Sezono, poledinės žūklės monstras – taip Alvydas man pasakė su kuo aš jį ir pasveikinau. Šaunuolis, ką čia bepridusi.

Pusiau rimtai, pusiau juokais pasakiau, kad namo važiuosime tada kada jis sugaus tris tokius karšius. Sakau,  nejau Sensas jaukas taip trumpai veikia? Jei jau žuvis sureagavo tai jų turėtų būti ne vienas egzempliorius atplaukęs. Nežinau ar mano žodžiai tiesiai Dievo ausį pasiekė, bet dar po pusvalandžio Alvydukas vėl pozavo tik su trupučiu mažesniu karšiu. Nors snigti nenustojo ir vis dar lengvai pustė, bet tai žuvies aktyvumui jokios įtakos neturėjo. Tiesiog gerai veikė jaukas, kurio receptą žinojo tik vienas Alvydas. Na tikras smagumėlis ir nuostabus sezono uždarymas.

Tą dieną sužvejoti karšį pavyko ir man. Tiesa, ne tokį didelį kaip mano draugas, bet vis dėlto kaip pasakytų sportinės žūklės atstovai „iš nulio išlysti“ pavyko. Vėliau kitos žuvys dėl savo smulkumo buvo vos sužvejojus, paleidžiamos atgal. Tiesa, savo karšį aš taip pat sužvejojau tik po to kaip mano draugas man primygtinai įsiūlė keletą gniužulų to „stebuklingo“ jauko. Vadinasi tai, kad šiame karjere teisingai parinktas jaukas „dirba“ yra tikra tiesa. Kitas klausimas kaip tai teisingai padaryti?

Puikiai sezono uždarymą padaryti pavyko abiem. Paprašiau Alvydo dar papozuoti prieš kamerą su savo pagrindiniais laimikiais, kad skaitytojas nepagalvotų, kad tai koks balandžio pokštas ar iš piršto laužtas ir aprašytas nuotykis.

Papietavę, atsigėrę karštos arbatos, kavos, mes dar nutarėme pažvejoti. Matyt jaukas tikrai atliko savo paskirtį ir žuvis jo dėka buvo labai suaktyvėjus. Kibimas sekė po kibimo, tik reikia pripažinti, kad daugiau stambesnių karšių sužvejoti nepavyko. Pagrinde kibo tik smulkūs karšiukai ir kuojos, bet pats azartas, žvejybos malonumas nuo to nei kiek nenukentėjo. Greičiau atvirkščiai, jau patirtos rytinės emocijos ir gražūs vėliau sugauti laimikiai vertė mus nuolat šypsotis ir dėkoti fortūnai už šios dienos išvyką.

Sunku dabar pasakyti kada žvejas jaučiasi laimingesnis ir patiria didesnį adrenalino kiekį – žiemos metu ar vasaros laiku. Tačiau manau, kad jei nežiūrėsime į patiriamus diskomfortus  ir atvirkščiai, orų prognozes ir kitus žvejybos niuansus tai žvejas pačios laimės ekstazėje turbūt (spėju) būna tuomet kad pakirtus žuvį per valą persiduoda visi tie suspurdėjimai, virpesiai, žuvies šuoliai, smūgiai, bandymai atitrūkti ir pati žvejo – žuvies bekompromisė kova. Tokio dalyko nei aprašysi, nei kam pademonstruosi nes tą turi patirti, išgyventi gerbiamas skaitytojas, pats iš savęs.

Šv.Velykos sutiktos ir praleistos kaip visada – tradiciškai gamtoje ir su pakilia nuotaika.