Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS)

Plūdinės žūklės specialistas

Nors kalendoriaus lapelis rodo kovo 2-ą dieną, bet neapsirikite manydami, kad tai jau pavasaris. Taip, kalendorinis pavasaris jau čia, bet tikrojo pavasario reikės dar panašiai trejetą savaičių palaukti, nes jis skaičiuojamas nuo kovo 21 – mos dienos.

Šių metų žiema kaip niekada buvo prognozuojama ilga ir šalta, tačiau gerai, kad sinoptikai „kartais“ suklysta. Šių metų kovo pradžia tikrai gana maloniai mus palepina saulute, jos skleidžiama šviesa ir šiluma. Nežinau kokie orai bus visą mėnesį, tačiau kol kas skųstis būtų gėda. Todėl mes su draugu daug negalvoję ir pasirinkę informacijos nusprendėme šį kartą nesibelsti už jūrų marių į jokius žemupius, bet išbandyti vieną balą esančia Kauno pašonėje.

Ir tai tegul nebus jokia paslaptis, nes šį kartą bus rašoma apie Kvesų karjerą, esantį priešais Batniavos gyvenvietę. Anksti važiuoti nesinorėjo, todėl gerai išsimiegoję ir pavalgę pusryčius mes pajudėjome tikslo link, kai laikrodžio rodyklės rodė puse devynių.

Paskutinį kartą šiame karjere teko žvejoti gana senokai, maždaug prieš porą dešimtmečių ir tai vasarą, tad šį kartą buvo savotiškas iššūkis ir naujovė – poledinė žūklė. Norėjosi išbandyti savo paruoštas avižėles bei patį karjerą. Vos atvykus mus pasitiko gana gražūs vaizdai.

Gražu mano nuomone viskas, kas nauja ir akim dar nematyta, o be to tai kiekvieno žvejo individualus požiūris į gamtą ir savotiškas grožio supratimas. Todėl prašau skaitytoją, kad mane suprastų ir   nesmerktų.

Saulėtas rytas ir nedidelis vos kelių laipsnių šaltukas taip pat mus teigiamai veikė. Kankino tik ta nežinomybė kuri būna būdinga ko gero daugumai žvejų kada tenka žvejoti atvykus pirmą kartą į nežinomą ar mažai žinomą vandens telkinį. Taip buvo ir mums su draugu. Stovėjome ir dairėmės kairėn bei dešinėn negalėdami apsispręsti kur link geriau pasukti.

Na itin labai nepergyvenome nes kažkiek ramino tas faktas, kad pats karjere esantis vandens telkinys nėra didelis tad išžvalgyti tikrai turėsime galimybių. Sakome, paėjus į vieną, kitą pusę ir pabandžius įvairias vietas, gylius, bei radus perkritimus ar žuvies būrelis, vėliau galėsime labiau susikoncentruoti. Tad nieko nelaukę patraukėme nosies tiesumu. Beje pučiantis vėsokas vėjas irgi truputį darė korekcijas – vertė ieškoti didesnės, mažesnės įlankėlės prie meldų kur didesnė užuovėja. Sėdėti ant atviro ledo kol kas didelio entuziazmo neturėjome nei vienas.

Čia norėčiau truputį susilaikyti rašęs apie žvejybą, o pakalbėti daugiau apie patį ledą ir jo tvirtumą. Atrodo tik kelios dienos kaip baigėsi kalendorinė žiema ir šilumos didesnės dar nebuvo, bet atėjus į žvejybos vietą ir pradėjus gręžti eketes, mūsų nustebimui nebuvo galo. Telkinio ledo storis siekė 5 – 10 centimetrų ir nedaugiau. Išgręžus eketę ir einant prie jos vanduo tarsi ledui linguojant amplitudės pavidalu tai truputį pakildavo, tai nusileisdavo kas leido daryti rimtas prielaidas, kad su ledu geriau nejuokauti. Še tau, boba devintinės ir kovo mėnesio pradžia.

Mano draugui iš kairės matėsi lieptas kas teikė truputį drąsos ir leido arčiau prieiti prie nepažįstamos vietos. O iš dešinės, iš karto už nugaros matėsi jungiamasis kanalas su toliau besitęsiančiu karjero vandeniu. Tačiau nors ir matėsi toliau esantys žvejai, bet eiti pačiu kanalu mes nesiryžome.

Alvydas (toks mano draugo vardas) išsigręžęs eketę prie liepto ėmė bandyti laimę. Aš net ir tiek nenuėjęs, sėdau žvejoti, įveikęs dar trumpesnę kelio atkarpą. Visur išgręžus stabiliai matėsi nestoras ledo sluoksnis. Sutikite, kada po kojomis žinai jog yra 2.5 ir daugiau metrų gylis, jausmas ne iš maloniųjų. Tačiau noras pažvejoti darė savo.
Netruko prabėgti kelios minutės kaip draugas ėmė traukti ešerius, o man ėmė kabinėtis nedidelės kuojytės.

Bėgo rytinės minutės, valandos, o perdaug dideliu žuvies aktyvumu pasigirti negalėjome. Kažkiek viduje ramino tik tai, kad kibo, nekaip įprasta žiemą vien ešeriai, bet ir kuojos taip pat. Labai jau tie dryžuotieji buvo atsibodę ir norėjosi sugauti baltą žuvį. Masalas irgi reikia pastebėti, kad tiko žuvim ne išskirtinai uodo trūklio lerva, bet ir pinkutės taip pat. Žodžiu pati žuvis, kad ir nedidelė, bet didelių reikalavimų „savo meniu“ stalui nekėlė.

Nežinau kiek būtumėme „ištempę“ laiko atžvilgiu jei ne tas nelemtas ledo storis. Gal ir būtumėme sau pražvejoję tose vietose, bet nuolatinė įtampa ir savisaugos instinktas kuždėjo pakeisti žvejybos vietą. Ir mes po kurio laiko pakilę nuo ledo bei padarę šiokį tokį lankstą atsidūrėme tarsi kitame vandens telkinyje nors abu juos jungė jau ankščiau mano minėtas tas nesaugus kanalas. Prieš akis atsivėrė didelis užšalusio vandens plotas. Reikėjo tik teisingai pasirinkti žvejybos vietą ir saugiai užlipti ant ledo. Tolumoje matėsi vienišo žvejo figūra kuri mus visai nedomino.

Perlipę per pusnis ir nuropoję sniegu žemyn nuo kelio, mes pasukome dešiniau. Čia sniego buvo ženkliai daugiau.

Pakrantės dar slėpėsi pavėsyje nuo saulės spindulių.Tokiose vietose tikrai ledas turėtų būti storesnis ir ne taip greitai tirpti.

Kaip vėliau paaiškėjo mūsų teorija buvo teisinga nes išgręžto ledo storis čia bus ženkliai saugesnis ir siekė vietomis iki 15 – 20 centimetrų. Na, pagaliau atradome bent tvirtesnį pagrindą po kojomis, o tos žuvies kiek bus tiek užteks, pamanėme su draugu ir ėmėme ruoštis

Pradžioje pasukę dešiniau ir kiek paėję radome savotišką meldų apsuptą aikštelę kurioje žvejojo keletas žvejų. Meldai puikiai saugojo nuo vėjo, saulė itin kaitino į nugaras ir tai darė žvejybą labai malonia. Netrukus viena kita kuojytė ėmė „ragauti“ mūsų masalus, o ir retsykiais koks ešerys susigundydavo mūsų jaukais. Prabėgus kažkuriam laikui pajutau smūgį per meškerytės galą. Supratau, kad tai keliais gramais didesnė žuvis nei įprasta. Kelios sekundės kovos ir gražus karšiukas išsitiesė nugalėtas ant sniego.

Vėliau pabandžiau dar vienoje kitoje vietoje tačiau išskyrus nedideles kuojytes nieko sužvejoti nepavyko. O sako kartą paragavęs negali sustoti.Taip ir man.Sugavus vieną karšioką, norėjosi kito ar kažko panašaus. Teko kelti užpakalį nuo dėžės ir leistis į paieškas. Kelių skylių gręžimas ir vėl naujas laimės bandymas.

Turiu pastebėti, kad jei žvejodamas vasarą tikrai sumetu jaukindamas daug jauko tai žiemą labai nemėgstu to daryti ir itin reta proga šeriu žuvį. Tačiau šis karjeras turbūt ta vieta kur jaukinti būtina. Aš tikrai nesakau, kad žiemą jaukinti nereikia, anaiptol, būtina, tik aš asmeniškai to nemėgstu. Šiuo atveju mano draugas šerdamas žuvį kibimų sulaukdavo daug greičiau, o man tekdavo pavargti tos žuvies beieškant. Sako juk veltui ir arklys arklio............... o čia juk žuvys. Taigi, supraskite mane teisingai. Tačiau kada rasdavau gerą vietelę tai ši manęs nenuvildavo ir pamalonindavo eiliniu karšiuku ar kita žuvyte.

Netoliese žvejojęs žvejas suteikė šios dienos žvejybai truputį įvairumo ir žavesio. Be jo sugautų žuvų laimikį papuošė ir didžiulis lietuviškas vėžys. Patarlėje sakoma: - kur vėžiai žiemoja jei rasi vietą tai ir be žuvies neliksi. Šį kartą netoli mūsų žvejojusiam žvejui žuvys kibo irgi neblogai, bet gal tai priežastis tos išsipildžiusios patarlės kas dabar čia tiksliai pasakys.O faktas lieka faktu......

Kada veiksmas vyksta tada ir laikas bėga žaibo greičiu. Tikrai nei nepastebėjome kaip atėjo pietų metas ir nutarėme žvejybą po truputį baigti. Didesnes žuveles atidavėme šalia žvejojusiam kaimynui, o toks kurios mūsų akimis buvo dar itin smulkios tai iš karto keliavo atgal į eketę. Tegul paauga iki kito karto. Na, o mes prieš atiduodami žuvį dar padarome trumpą foto sesiją ir pasukame mašinos link.

Jei ryte atvažiavę sakėme, kad tai paskutinis mūsų užlipimas ant ledo tai po šios žvejybos truputį suabejojome ar tikrai jau niekur nebežvejosime avižėlėmis. Nusprendėme kol kas nesakyti griežto „NE“, o palaukti kitos savaitės orų ir tik tada nuspręsti – statyti dėžes į kampą ar dar neskubėti tarti: - iki kito sezono ant ledo......